Medicina senovėje: dezinfekavo gyvsidabriu, statė tabako klizmas, nuleisdavo kraują, GYDĖ KANIBALIZMU

Dabar, XXI amžiaus pradžioje, mums šios „medicininės“ gydymo praktikos atrodo baisiai arba, mažų mažiausiai, juokingai. Pavyzdžiui, Rytų medicina manė, kad smegenys skirtos viso organizmo atvėsinimui, o už protinę veiklą yra atsakinga širdis. Ką kalbėti, jeigu pats Hipokratas rašė medicininius straipsnius apie po visą moters organizmą klajojančią gimdą.

Taigi, mūsų tolimų protėvių laikais medicina ir sveikata buvo neatsiejama nuo šių procedūrų...

Gyvsidabrio naudojimas

Senovės kinų medicina naudojo gyvsidabrį kaip priemonę nuo daugybės ligų: dezinfekavimui, odos ligų gydymui ir profilaktikai ir netgi sifiliui gydyti. Gyvsidabris taip pat buvo dedamas į įvairius kremus bei druskų tirpalus.

Egzistuoja legenda, kad pirmasis Kinijos imperatorius Ši Huangdi, pasitelkęs gyvsidabrį bandė įgyti nemirtingumą ir buvo palaidotas gyvsidabrio pripildytame kape. Tačiau vienintelis dalykas, kurį galėdavo suteikti panašos procedūros – tai lėta ir kankinanti mirtis.

Tabako dūmai

XVII-XVIII amžių gydytojai manė, kad tabako dūmai gali sušildyti atvėsusį kūną ir atstatyti kvėpavimą. Pradžioje tokia procedūra buvo taikoma skenduoliams, o vėliau išpopuliarėjo ir buvo pradėta taikyti gydant daugybę kitų ligų.

Tuo metu kiekvienas gydytojas be kitų priemonių būtinai turėjo ir vadinamąja tabako klizmą: guminę pypkė ir dumples. Ir tik XVIII a. viduryje mokslininkai įrodė neigiamą nikotino poveikį širdies raumeniui, tad gydytojai liovėsi naudoję tabako klizmas.

Karuselė

XIX a. siekiant išgydyti nuo psichinių ligų buvo taikomi tokie metodai, nuo kurių kraujas stingsta gyslose: ledinio vandens dušas, lobotomija (smegenų operacija), girdymas laisvinamaisiais.

Pacientai būdavo uždaromi tamsioje patalpoje, jiems buvo leidžiamas insulinas. Tad besisukanti kėdė palyginus su tokiais metodais yra humaniškumo viršūnė. Ligonis buvo sodinamas ant kėdės ir sukamas, kol prarasdavo sąmonę. Buvo manoma, kad tokiu būdu galima supurtyti smegenis ir taip išvaryti ligą.

Gydymas radžiu

Šiandien mes žinome, kad apšvita radžiu yra mirtina, o XIX a. pradžioje šis ką tik atrastas elementas tapo labai madingu. Jis buvo taikomas gydant visas ligas: nuo psichinių ligų iki maliarijos ir viduriavimo. Radžio dėdavo į saldumynus ir dantų miltelius, net buvo įrengti radžio kurortai. Šiam elementui buvo priskiriamos senėjimą stabdančios savybės.

Gydymas dėlėmis

Senovės Europoje pas kirpėją žmonės eidavo ne tik pasitrumpinti kirpčiukų. Tais laikais šie meistrai be darbo žirklėmis ir skustuvu galėjo atlikti ir gydytojo darbą: išrauti dantį, uždėti įtvarą ant lūžusios rankos arba nuleisti kraują.

Iš pradžių tai buvo daroma siekiant išvaryti iš kūno nelaimingą piktą dvasią. Tačiau ilgainiui nuleidžiant kraują buvo gydomos praktiškai visos ligos. Buvo manoma, kad nuleidžiant kraują organizme atsikuria skysčių (tikėta, kad jų mūsų kūne keturi: gleivės, geltona ir juoda tulžis bei kraujas) balansas.

Kiek vėliau šiam tikslui imtos naudoti dėlės, o ne skalpelis, kuriuo buvo perpjaunamos venos. Gydymas dėlėmis taikomas ir šiandien, tačiau šiuolaikinė hirudotearpija labai mažai kuo primena viduramžių Kinijos mediciną.

Gydymas morfijumi

Mūsų laikais morfijus ir kokainas priskiriami narkotinėms medžiagoms ir jų neįmanoma šiaip sau įsigyti paprastoje vaistinėje. O XIX a. pradžioje tai buvo madingi vaistai, kuriais buvo gydomos visos ligos: peršalimas, kasmėnesiniai moterų skausmai, nemiga. Juos išrašydavo net vaikams, kai šiems dygdavo pirmieji dantys. Jų laisvai buvo galima įsigyti net be recepto.

Kaukolės trepanacija (atvėrimas)

Trepanacija kaip gydymo metodas buvo žinoma dar nuo mezolito laikų. Tai ko gero viena iš seniausių chirurginių operacijų, kuri buvo taikoma gydant epilepsiją ir galvos skausmą. Ji buvo praktikuojama ir Senovės Graikijoje, ir Senovės Romoje.

Jai taip pat buvo priskiriamos mistiškos ir ritualinės savybės – tikėta, kad taip galima išvaryti piktąsias dvasias, kurios buvo laikomos pagrindiniu ligų šaltiniu. Nedaug kam pavyko išgyventi po tokios egzekucijos. Šiuolaikinėje medicinoje trepanacija taip pat taikoma, tačiau tik kaukolės ir smegenų traumų atveju.

Kanibalizmas

Nuo senų laikų žmonių organams, ypač organams kario, kuris žuvo mūšyje, buvo priskiriama daug magiškų ir ritualinių savybių. Egzistavo net atskira medicinos kryptis, kuri gydė mirusiųjų organais.

Pavyzdžiui, Senovės Egipte nuo galvos skausmo jums būtų pasiūlę miltelius iš mumijų, o Senovės Romoje nuo epilepsijos priepuolių jums būtų pasiūlę išgerti stiklinę gladiatoriaus kraujo. Ir ši medicinos kryptis egzistavo iki pat XVIII amžiaus!

Nauja medicinoje – tai gerai pamiršta sena. Šiuolaikinėje medicinoje vienas kūnas naudojamas siekiant išgelbėti kitą kūną: kraujo, plazmos perpylimas, organų persodinimas. Bet visa tai atliekama stebint mokslininkams, kurie įrodė tokių veiksmų galimybę.