Skaitykite 5braskės.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
Gerai, kad tai laikina, išvažiuojamieji darbai baigsis, ir gerai, kad išmokome meilės per atstumą pamokas. Tokia meilė, jei tęsiasi per ilgai, primena draugystę su operacine sistema, kokią mačiau filme „Ji“.
Jau antrą šiltąjį sezoną noriu vožtelėti tiems, kurie merkia akį: „Rečiau matotės, vienas kitam neatsibostat, labiau pasiilgstat“. Argi jie supranta, kad tokiu atveju ilgesį jauti kasdien, ir kasdien negali pabučiuoti mylimo žmogaus ryte, sukramtai vienišus pusryčius ir po vieną važiuoji į darbą, o po jo nesusikimbi už rankų ir neini į miestą, filmus ir parodas, nevažiuoji kartu susitikti su draugais, nesirenki kartu grietinės parduotuvėje ir nesigamini vakarienės, pagardintomis diskusijomis apie asmeninius ir pasaulio įvykius, ir nelinki vienas kitam labos nakties, patamsyje bučiuodamas į nosį.
Iš esmės meilėje per atstumą lieka tik vaizdai ir žodžiai. Kurį laiką atrodo gana smagu, bet vieną dieną pagauni save nuožmiai spoksant į Katedros aikštėje besibučiuojančią porelę, dar labiau pagilinančią tavo ilgesio balą.
Meilės per atstumą dalyvius užklumpantis ilgesys puikiai išnarstomas filme „Ji“. Siužetas – iš mokslinės fantastikos srities: nutrūkus santuokai, jautrios sielos Teodoras puola į neviltį, ir iš vienatvės įsigyja itin pažangią kompiuterio operacinę sistemą, kalbančią žaviu Scarlett Johansson balsu, tobulėjančią ir besikeičiančią priklausomai nuo kompiuterio savininko asmenybės. Operacinė sistema pasivadina Samanta, Teodoras įninka su ja kalbėtis, ir kasdien vis labiau žavisi jos humoro jausmu, jautrumu, supratingumu, giliamintiškumu. Kitaip ir negali būti, nes ji evoliucionuoja prisitaikydama prie šeimininko. Ir galiausiai judviejų draugystė perauga į meilę. Tik viso filmo metu ant liežuvio galo sukasi klausimas: ar tokius santykius per atstumą, tokius tik žodžiais palaikomus jausmus iš tiesų galima pavadinti meile? Ir kaip virpulys po šalto dušo nupurto mintis, kad fantastinis filmo scenarijus būtų visai realus, jei vietoje mylimosios operacinės sistemos pasakotų apie realią, bet tik per atstumą mylimą, moterį. Jausmas tikrai panašus.
Filmo herojui ir jo įsimylėtai operacinei sistemai po kurio laiko ima neužtekti tik pokalbių. Norisi prisilietimų, bučinių, bendrų nuotraukų, susitikimų su draugais, bendrų atostogų, kai jaukiai įsitaisai dviese gerti arbatos, apsikabinimų vienas kitą palaikant, galų gale, visai neprastai būtų išeiti į miestą ir kartu pavakarieniauti. Nenuostabu, kad operacinės sistemos ir žmogaus meilė galiausiai nutrūksta – Samanta per tą laiką pernelyg evoliucionuoja, Teodoras jai tampa tarsi perskaityta knyga. O ir jam vis kyla klausimų, ar tokie santykiai turi ateitį. Ir nors žiūrint filmą išrieda viena kita ašara, supranti, jog istorija taikli – meilė per atstumą gali tęstis ribotą laiką.
Per nuotolį patiriamos meilės dalyviams svarbu žinoti, kada ateis laikas, kai jie galės užmigti ir nubusti ne žiūrėdami į vienas kito atvaizdą telefone, o į realų veidą ant gretimos pagalvės. Svarbu pasitikėti vienas kitu, turėti sąžinės, stiprybės tvarkyti bendrą gyvenimą per atstumą, nepamiršti turėtų bendrų pomėgių, nepavargti pasidalyti savo kasdienybės aktualijomis ir nepamesti humoro jausmo. Atlaikyti aplinkinių pakeltų antakių iššūkį: „Tai kaip dabar gyvenat po vieną?“ arba plekšnojimus per petį: „Tai labiau vienas kito pasiilgstat, ar ne?“
Ir vis tiek bus sunku. Net jei neliūdėsi namuose, turėsi daug laisvo laiko savo pomėgiams, draugams ir visokiems išėjimams, vakare grįši į tuščius namus ir pajusi, kad ir tavo širdis tuščia. Apsivilksi mylimojo megztinį, pasijusi truputį apkabinta, bet tik truputį. Paskaitysi tetos dienoraštį, kuriame ji rašo, kaip tavo senelio, grįžtančio iš tremties, ištikimai laukė močiutė – taip, meilė per atstumą būna įmanoma, jai nesutrukdo nei karai, nei baisūs išbandymai, nei ilgas laukimas neturint žinių apie mylimą žmogų.
Šiais laikais įprastos meilės per atstumą istorijos kur kas banalesnės. „Jis kasdien turi man laiko pakalbėti telefonu, per „Skype“, parašyti elektroninį laišką, bet išeiti su manimi į miestą, susitikti – tik kartą per savaitę. Jis labai užsiėmęs“, – savo mylimąjį ne kartą teisino draugė, tik po kelių metų supratusi, kad dviejų tame pačiame mieste gyvenančių net ir labai užsiėmusių žmonių santykiai turėtų būti artimesni.
Susiprasti jai, deja, padėjo ir tai, kad vyras susirado kitą moterį, su kuria norėjo bendrauti labiau gyvai nei virtualiai.
Meilė per atstumą tuomet nėra meilė, kai vienas iš mylinčiųjų nerodo didelio noro tą atstumą sumažinti. Panašiai kaip mano pusbrolis, vis skambinantis patinkančiai merginai, bet jau mėnesių mėnesius nedrįstantis su ja susitikti. Panašiai kaip vieno pažįstamo mergina, kuri išvažiavo studijuoti į užsienį ir kartoja, kad jos nereikia labai dažnai lankyti, nes spaudžia mokslai. Panašiai kaip vienos draugės vasaros meilė iš užsienio, pasirodantis kaip jaunas mėnulis, apipilantis dėmesiu, dovanomis ir pažadais, ir vėl dingstantis iš jos gyvenimo tik „kol susiras darbą Lietuvoje“, arba „kol išmoks geriau kalbėti lietuviškai“, ir net „kol susitaupysim butui“. Kaskart nauji planai ir pažadai, bet lietuvių kalbos žodynai dulka stalčiuose, mūsų šalyje vis neatsiranda darbo pernelyg kompetentingam užsieniečiui, santaupos taip pat ištirpsta, ir galiausiai net skrydžiai vienas pas kitą retėja.
Kai myli per atstumą, tavo meilės objektas po kurio laiko gali pasirodyti gerokai pasikeitęs. Taip jau yra, kad žmonės tobulėja ir nestovi vietoje, ir štai, vyras savaitgalį grįžta iš darbo ir klausosi kitokios muzikos, o tu pradėjai bėgioti, ir abu atskirai atradote po naują mėgstamų knygų žanrą ar laisvalaikio užsiėmimą. Tenka atsigriebti supažindinant vienas kitą su naujais savimi ir atgaivinant tai, kas jus vienija.
„Kai mano vyras po kelių mėnesių darbo Norvegijoje grįždavo namo, jausdavau, kad jam Lietuvoje daug kas nebepatinka – tai, kaip parduotuvėje bendravo kasininkė, kaip su mumis kalbėjo vaiko mokytoja, ką veikiame laisvalaikiu. Viskas susitvarkė, kai laikini darbai baigėsi ir vėl buvome kartu“, – atvirai prisipažino mamos draugė, kurios santykių su vyru atstumas vos nesugadino.
Iš tiesų atstumas naikina stabilumą. Jei aplinkybės priverčia mylimuosius nutolti, lengva pasijusti pakibus tarp dangaus ir žemės, įsikalbėti sau, kad esi žmogus, kuris draugauja su operacine sistema. Tokiems santykiams kartais reikia „restarto“. Ir tikro žinojimo, kad laikas, kai negalite apsikabinti ne virtualiai, yra ribotas. O gal jūsų patirtis kitokia?