„Man nepatinka ši mada“, – vienas po kito socialiniuose tinkluose sumirgėjo moterų pareiškimai apie užsienyje paplitusį atvejį – savo gerokai kailėtų kojų nuotraukas viešinančias drąsuoles.
Nehigieniška, kaip jos vyrą susiras, praeiviai tokias kojas pamatę subloguos, pakvaišusios feministės, laukinės, išpuoselėtų žmonių pasaulio siaubas! Moterys kaip reikiant kibo viena kitai į plaukus dėl plaukų.
Vienoje socialiniame tinkle įsiplieskusioje už miškų gaisrą karštesnėje diskusijoje pasigirdo griežtokas moterų kojų plaukų eksperto vyro reikalavimas: „O vyrų nuomonės šiuo klausimu nereikia išklausyti, a?“ Ir mano širdis dainavo, kai moterys beveik choru atrėžė: „Ne, moters kūno organai ir jos kojų plaukai yra tik jos asmeninis reikalas!“
Iš tiesų užtenka vidurvasarį prie ežero suskaičiuoti vyrus, kuriems nuo pažastų plaukų kasų kriokliais srūva vanduo, pažiūrėti į jų krūtinės, kojų ir net nugaros plaukų augmeniją, kad suprastum: jiems pirmiausia būtina susirūpinti savo depiliacijos reikalais. Ir tik tada svaičioti apie moterų plaukuotomis kojomis seksualinį nepatrauklumą.
„Jei moters kojos plaukuotos, gali kilti tam tikrų kliūčių intymumui“, – į plaukus pateisinančių moterų sąžinės vartus bandė belstis vienas vyras.
O kai moteris, bučiuodama vyro kūną, turi kas kiek laiko išspjauti iš burnos kokį jo puoselėjamą plauką, intymumui veikiausiai kliūčių nekyla?
„Gražios kojos su plaukais dar gražesnės“, – nusprendė viena iš plaukuotumo šalininkių, priminusi, kad dar visai neseniai gausus plaukuotumas būdavo laikomas seksualinio apetito požymiu ir apskritai prieš gerus dvidešimt metų niekas nekilsčiodavo antakių išvydęs troleibuse moterį neskustomis kojomis ir pažastimis.
Neseniai apžiūrėjau vieno žinomiausių Lietuvos fotografų Antano Sutkaus parodą, ir vienoje nuotraukoje aptikau ant suolelio sėdinčias dvi elegantiškas, besišypsančias, prisirpusias jaunas moteris, besimaudančias saulėje – ant jų kojų styrojo plaukelių miškas. Ir ką? Ogi nieko, nė vienas lankytojas nenualpo ir neatpylė parodos atidarymo vyno, tiesą sakant, įtariu, ne visi tuos plaukelius ir pastebėjo. Neseniai prisėdau prie vienos elegantiškos, dailų kostiumėlį vilkinčios ir šiek tiek plaukuotos moters troleibuse, bet ir vėl – niekas į ją nekreipė dėmesio.
Kai pagalvoji – prieš dvidešimt ir daugiau metų mama ir visos jos sovietinio režimo išaugintos draugės puikiausiai apsieidavo be kojų plaukų šalinimo. Ir vis tiek sugebėdavo atrodyti elegantiškai. Tik jau vėliau, man sulaukus paauglystės ir prisiskaičius vakarietiškų žurnalų, prisižiūrėjus reklamų apie šilko švelnumo kojas ir sužinojus, kad esama tokių keistų dalykų kaip depiliaciniai kremai bei moteriški skustuvai, abi draugiškai inkšdavome raudamos kojų plaukus depiliaciniais pleistrais, slėpdavome netyčia skustuvais padarytus įpjovimus.
Ar dėl to tapome gražesnės, higieniškesnės, vertesnės moterys? Kažin. Užtat pinigų dėl pasikeitusio grožio suvokimo išleidome daugiau. Ir mums dar pasisekė labiau nei draugei ir jos mamai, iš prigimties tamsiaplaukėms, su kojų augmenija kovojančioms gerokai aršiau.
Kovojančių su kojų plaukais moterų socialinis gyvenimas kartais pakimba ant plauko. „Mano pasimatymas su svajonių vyru vos nesibaigė katastrofa. Sėdim kavinėje, geriam šampaną, ir staiga matau, kad saulėje besišildančios mano kojos prastai nuskustos! Skubėjau, vėlavau, vonioje apšvietimas prastokas, ir va! Likusį vakarą slėpiau kojas po stalu“, – pasakojo draugė.
Juokingiausia tai, kad dabar ji jau ištekėjusi už to vyro, kuriam bijojo pasirodyti šiek tiek netobulomis kojomis, ir žino, kad jam moters kūno plaukai neatrodo bjaurūs. Net priešingai.
Tik ne visi tokie tolerantiški. Ir gal net dažniau piktinasi vyrai, kuriems apskritai moters išvaizdoje visko trūksta: tai krūtinės, tai talijos, tai veido simetrijos, tai ūgio, tinkamo antakių lanko ar dar balažin ko. Ir jau visai keista, kai apie moterų plaukų reikalus ima kalbėti vyrai, drąsiai šokantys į kojines ir sandalus, niekaip nesugebantys padoriai apsikirpti plaukų ar nusiskusti arba suformuoti barzdos.
O! Jei vyrams norisi vertinti moterų kojų plaukus, moterys gali surengti referendumą dėl jų barzdų. Šiuo klausimu daugelis turi tokią tvirtą nuomonę, kad lengvai apgintų ją net Seime. Užteko vienam pažįstamam į „Facebook“ įkelti nuotrauką, kurioje jo smakras apaugęs nedidele dailia barzdele – koks šaršalas kilo! Netgi vos pažįstamos moterys, net kolegės ir dalykinių reikalų partnerės pradėjo ginčytis, vertėtų ar ne jam nusiskusti barzdą, piktai juokauti, kad tikriausiai vyrukas kenčia bučinių badą, nes juk duria, rekomenduoti valgyti atsargiai, nes barzdos – tik trupiniams rinkti. „Tikras vikingas, gražu“, – gyrė vienos. „Nehigieniška, laukinis, šlykštu“, – atitarė kitos.
Galiausiai pažįstamas savo barzdoto nuotrauką pašalino, o po kiek laiko ir barzdos neteko. Panašiai nutiko ir vienam kolegai: kol buvo vienas kaip pirštas, su kiekviena vienatvės diena ilgėjo ir barzda. Vos jo gyvenimo padangėje atsirado nauja mergina – dingo barzda kaip nebuvusi.
Plaukų klausimu visuomenė griežta gali būti tiek moterims, tiek vyrams. Tiesa, pastariesiems dar pavyksta išsaugoti teisę su savo kojų plaukais elgtis kaip tinkamiems. Nors moterų balsai kartais paskelbia verdiktą karštą vasaros dieną iš po šortų besivejančiai augmenijai, didžių pokyčių čia nevyksta. Bet gal ir nereikia? Kodėl mums taip svarbu pasidarė žiūrėti vieniems į kitų kojų plaukus, barzdas ar šukuosenas, o ne į akis? Kodėl sukūrėme ištisą kūno plaukų etiketą, bet pamiršome tobulinti nuoširdžius žmogiškus ryšius?
Aš tikriausiai neišdrįsiu išeiti į gatvę plaukuotomis kojomis – pernelyg į galvą įsikaliau grožio standartą. Bet jei kitos išdrįs, nė nemanau smerkti.