Kodėl nedrįstame eiti po kopėčiomis? Kodėl, kažkuo pasidžiaugę, skubame pabelsti į medį? Kodėl nusičiaudėjusiam žmogui linkime sveikatos ar prašome jį palaiminti? Ir kodėl negalima išskleisti skėčio uždaroje patalpoje?
Sužinokite, iš kur kilo šie ir panašūs prietarai!
„Išskleisti skėtį namuose - blogas ženklas"
Kai kurie istorikai teigia, kad šio įsitikinimo šaknys siekia senovės Egipto laikus, tačiau iš tiesų prietarai, gaubę faraonų skėčius nuo saulės, turėjo kitokią reikšmę ir tikriausiai nėra susiję su skėčiais, kurie šiandien mus saugo nuo lietaus. Daugelis istorikų mano, kad įspėjimas neskleisti skėčio uždaroje patalpoje atsirado Anglijoje karalienės Viktorijos laikais.
Knygos "Neįtikėtina kasdienių daiktų kilmė" ("Harper", 1989) autorius ir mokslininkas Charles Panati rašo: "XVIII a. Londone skėčiai su metaliniais virbais jau buvo gana įprastas reginys lietingą dieną, tačiau jų mechanizmai buvo sunkūs ir griozdiški, todėl uždaroje patalpoje netikėtai išskleistas skėtis galėjo ne tik sudaužyti trapų daiktą, bet ir rimtai sužeisti suaugusįjį ar vaiką. Net nedidelis incidentas galėjo išprovokuoti negražius žodžius ar konfliktą. Iš čia ir atsirado prietaras, kad išskleisti skėtį uždaroje patalpoje yra blogas ženklas."
„Neikite po kopėčiomis"
Šis prietaras atsirado Egipte prieš 5000 metų. Į sieną atremtos kopėčios suformuoja trikampį, o šią figūrą egiptiečiai laikė šventa (tai atsispindi ir piramidėse). Jiems trikampis reiškė šventą trejybę, o ėjimas per trikampį - jos išniekinimą.
Vėliau šį prietarą perėmė krikščionys, kurie jį interpretavo Kristaus mirties šviesoje. Kopėčios buvo atremtos į kryžių, todėl jos tapo nedorumo, išdavystės, mirties simboliu. Tie, kas eidavo po kopėčiomis, rizikavo prisišaukti nelaimę.
XVII a. Anglijoje nusikaltėliai, eidami į kartuves, turėdavo praeiti po kopėčiomis.
„Sudužęs veidrodis reiškia 7-erius nesėkmingus metus"
Senovės Graikijoje žmonės dažnai lankydavosi pas „veidrodžių pranašus", kurie iš atspindžio veidrodyje nuspėdavo ateitį. Savo knygoje "Pranašingi ženklai ir prietarai" (1918 m.) Milton Goldsmith rašo, kad šio būrimo, dar žinomo katoptromantijos pavadinimu, metu būrėjas panardindavo stiklą į vandenį ir paprašydavo ligonio į jį pažvelgti; iškraipytas atvaizdas reiškė, kad žmogus mirs, aiškus - kad gyvens.
I a. romėnai šiam prietarui suteikė naują reikšmę. Tais laikais buvo tikima, kad žmogaus sveikata keičiasi kas septynerius metus. Iškraipytas atvaizdas veidrodyje reiškė ne mirtį, bet septynerius prastos sveikatos ir nelaimių metus.
„Jei išbėrėte druską, meskite žiupsnelį per kairįjį petį, kad išvengtumėte nelaimių"
Išberta druska nuo seno laikoma blogu ženklu. Maždaug 3500 m. pr. m. e. senovės šumerai, norėdami panaikinti užkeikimą, per kairįjį petį mesdavo žiupsnelį druskos. Šis ritualas paplito tarp egiptiečių ir asirų, o vėliau - graikų.
Iš šio prietaro matyti, kad senovėje druska buvo labai vertingas produktas. Ši faktą patvirtina ir angliško žodžio „salary" („užmokestis, alga") etimologija. Romėnų rašytojas Petronijus savo kūrinyje „Satyrikonas" vartojo frazę „nesverti savo druskos"; ši kritika buvo skirta romėnų kareiviams, kurie gaudavo tam tikras druskos normas, vadintas „salarium" („druskos pinigai"). Iš čia kilo žodis „salary".
„Pabelskite į medį, kad išvengtumėte nusivylimo"
Istorikai sako, kad tai vienas labiausiai paplitusių prietarų, tačiau jo kilmė nėra aiški. „Kai kurie ekspertai mano, kad jis kilo iš senovinio religinio ritualo, kurio metu duodant priesaiką buvo liečiamas medinis kryžius", - rašo M. Goldsmith. Pasak kitos teorijos, šis prietaras atsirado iš Europos valstiečių įsitikinimo, kad garsus beldimas nubaido piktąsias dvasias.
„Kai žmogus nusičiaudi, palinkėkite jam dievo palaimos"
Daugelyje angliškai kalbančių šaliu žmogui nusičiaudėjus sakoma „God bless you" (pažodžiui - „telaimina tave dievas"). Kitose kultūrose nuo senų laikų nusičiaudėjusiam žmogui linkima sveikatos ar sėkmės, nes kadaise buvo manoma, kad kartu su čiauduliu iš kūno pasišalina piktosios dvasios. Angliškas posakis „God bless you" atsirado VI a., vadovaujant popiežiui Grigaliui I.
Tuo metu Italiją siaubė baisus maras. Pirmasis jo simptomas buvo stiprus chroniškas čiaudulys, po kurio sekdavo mirtis.
Popiežius Grigalius ragino sveikuosius melstis už sergančiuosius, o žmogui nusičiaudėjus sakyti ne „Linkiu tau mėgautis gera sveikata", bet vartoti trumpesnę frazę „God bless you". Jei žmogus nusičiaudėjo, kai aplink nieko nebuvo, jam reikėjo sukalbėti maldelę už save ir prašyti dievo pagalbos („God help me!").
„Jei norite, kad sektųsi, ant durų staktos pakabinkite pasagą"
Arklio pasaga daugelyje kultūrų laikoma sėkmės simboliu. Tikėjimas jos magiškomis galiomis siekia senovės graikus, kurie manė, kad geležis pasižymi gebėjimu nubaidyti piktąsias dvasias. Be to, pasaga yra mėnulio formos, o IV a. Graikijoje jis buvo vaisingumo ir laimės simbolis.
Tikėjimą stebuklingomis pasagos galiomis iš graikų perėmė romėnai, o netrukus jis paplito tarp visų tikinčiųjų. Britų salose viduramžiais gyvenę žmonės ant savo namų sienų ir durų kabindavo pasagas atviruoju galu į viršų. Jie tikėjo raganomis bei burtais ir manė, kad raganos bijo arklių, todėl laikysis atokiau nuo visko, kas juos primena.
„Jei kelią perbėgo juoda katė, lauk nelaimės"
Daugelyje kultūrų juodos katės laikomos pranašingu ženklu. Mūsų visuomenėje tikima, kad kelią perbėgusi juoda katė reiškia nelaimę, tačiau taip buvo ne visada.
Senovės egiptiečiai manė, kad juoda katė yra geras ženklas. Jie garbino visas kates, nesvarbu, ar jos buvo juodos, ar kitokių spalvų. XVII a. Anglijoje juoda katė irgi turėjo gerą reputaciją. Šį gyvūnėlį savo namuose augino ir Karolis II. Jis tikėjo, kad katei mirus jį apleido sėkmė, mat kitą dieną karalius buvo suimtas ir apkaltintas išdavyste.
Kitų Europos šalių gyventojai viduramžiais laikėsi kiek kitokio požiūrio. Jie manė, kad juodos katės - tai raganų bičiulės ar net pačios raganos kačių kailyje. Kelią perbėgusi juoda katė buvo ženklas, kad žmogų stebi velnias, o iš velnio nelauk nieko gero.
„Skaičius 13 neša nelaimes"
Skaičiaus 13 baimė, dar žinoma „triskaidekafobijos" pavadinimu, siekia norvegų mitologiją. Gerai žinomoje pasakoje 12 dievų buvo pakviesti vakarienės į Valhalą, nuostabią pokylių salę dievų mieste Asgarde. Deja, netrukus puotoje pasirodė nekviestas 13-tasis svečias - nesantaikos ir blogio dievas Lokis. Kiti svečiai bandė jį išprašyti, bet nesėkmingai; įsiplieskė konfliktas, kurio metu žuvo visų mylimas dievas Balderis.
Dėl šios priežasties skandinavai vengdavo kviesti 13 svečių ir apskritai bijojo šio skaičiaus. Ši baimė netrukus pasiekė kitas Europos šalis ir įsitvirtino krikščionių sąmonėje. Judas, kuris išdavė Jėzų, paskutinės vakarienės metu irgi buvo 13-tas svečias.
Daugybė žmonių vis dar vengia velnio tuzino, tačiau nėra jokių įrodymų, kad skaičius 13 yra nesėkmingas.