Tvankią liepos pavakarę susiruošėme žiūrėti filmo po žvaigždėmis mieste. „Ar tu žinai, kiek ten bus uodų?“ – nusmeigė žvilgsniu mano plikas kojas vyras, pasikišo po pažastimi pledą pasisėdėjimui ant žolės ir teisuolišku žingsniu žengė iš namų.
Bet pala! Keliskart sumirksėjau ir čiupau jį už rankovės: „Ar tu tikrai ruošiesi eiti iš namų apsiavęs šiuos batus? Juk jie per šilti vasarai! Jie skirti dienoms, kai temperatūra ne aukštesnė nei dešimt laipsnių!“
„Jie ploni. Su sandalais uodai kojas „suvarys“, – atrėmė jis, niekaip nesuprasdamas, kodėl negirdžiu tokio svarbaus argumento.
Netgi pažadėjo, kad tie nelemti batų aulai bus paslėpti po džinsais, nesimatys.
„Bet man bus gėda, tikrai, nes niekur nemačiau, kad liepos mėnesį vyrai vaikščiotų su rudeniniais batais! Nebent vaikystėje – kaimynų berniukas ateidavo pažaisti vilkėdamas šortais, užsimaukšlinęs žieminę kepurę ir apsiavęs žieminius batus. Tik jam buvo treji!“ – bandžiau išaiškinti.
Vyras atsiduso, apsiavė sandalus – dar taikėsi nuo uodų atakų gintis kojinėmis, bet pareiškiau, kad kojinės sandaluose, kaip jau šimtą kartų esu kartojusi, tinka tik gūdžiame miške.
Po kelių dienų, priminusi šią situaciją, išgirdau, kad vyras tai laiko „smulkiu aprangos neatitikimu“. Kaip ir savo žvejybinę kepurę einant pasivaikščioti mieste žiemą, kai šaltis raito ausis. Arba marškinėlius su keistu užrašu, kai keliaujame į parodą per karščius. O gal net kareivišką turguje pirktą kepurę, naudojamą darbui ir žvejybai, bet tinkančią užbėgti ir į parduotuvę mieste, nes apsisaugoti nuo saulės smūgio svarbiau nei išsaugoti stilių. O ką jau kalbėti apie kaklaraiščius, nuo kurių stengiamasi išsisukti su nuo spąstų sprunkančio šeško gudrumu. Anąkart vyras netgi išsirinko marškinius, prie kurių nešioti kaklaraiščio nedera, ir šį etiketo priesaką su malonumu persakė man.
Vyriškas supratimas apie aprangą dažnai būna grįstas komforto argumentu. Štai prieš kelias dienas medinėmis kojomis ramsčiausi į jo ranką renginyje, kuriam pasirinkau aukštesnius už jauno dizainerio ambicijas batelius. O jis tvirtai pareiškė, kad tie marškiniai smaugia, ir atsisegė viršutinę jų sagą. O kur dar suknelės, įkvėpus traškančios per siūles, kelnės, nepatogiai aptempiančios šlaunis, nertiniai, pro kuriuos košia vėjas, yrantys nuo brūkštelėjimo nagu šalikėliai, veržiančios liemenėlės, persisukantys sijonai, klaikiai susilamdantys audiniai!
Viskas tik dėl to, kad moterys paprastai renkasi ne komfortą, o kančią dėl grožio – tiek aprangoje, tiek gyvenime.
Štai savaitgalį dalyvavau iškilmingame literatūriniame renginyje, žmonės tirpo saulėje kaip ledai. Tik vyrai jautėsi laisviau: rinkosi ne tokią formalią aprangą, spruko iš patalpų, kuriose visiškai necirkuliavo oras – ten judėjo tik iš salių išvedamos pusiau alpstančios damos. Tie patys vyrai nesikuklino nuo karščio gintis renginio metu vykstančioje mugėje nusipirkę bokalą giros, kai moterims tai, kaip nugirdau kelias sakant, „visai nedera prie išeiginių suknelių“. Tuo metu mano brolis pasigyrė, kad nusipirko salotinės spalvos kedus, kurie derės prie šaltkrepšio. Visiškai skirtingi požiūriai!
Žinoma, vyriškas komfortas gali virsti etiketo klaida – tame pačiame renginyje teko matyti porą vyrų, plevėsuojančių paplūdimio šortais. Ir vis dėlto verta iš jų pasimokyti gebėjimo gyventi patogiau, taip dažnai nesukant galvos dėl to, kas ką pamanys ir kad susiglamžiusi drabužio klostė amžiams sugadins įvaizdį. Net į trumpą sijonuką įsispraudusi septyniasdešimtmetė buvusi mokytoja, kurią netikėtai sutikome gatvėje, pažįstamus vyrus privertė tik gūžtelėti pečiais, o štai mes, moterys, iškart pradėjome lyginti, kaip ji mokėdavo rengtis anksčiau, kai mus mokė, ir kur pametė takto jausmą dabar.
Vasara dažnai pažeria vestuvių, krikštynų, jubiliejų ir kitokiu gana oficialių renginių. Ir juose visuomet tiršta dėl besilydančio makiažo ir prakaituoti verčiančių suknelių susirūpinusių, į vyrų parankes įsikibusių, ant aukštų kulnų siūbuojančių moterų, nedrįstančių spaudžiančių, kojas ėdančių batų pakeisti patogesniais. Nebent po dvyliktos, kai jau visi bus užsipylę akis, linksmybės įsisiautėjusios. Tuo metu vyrai, vos tik oficialumas bent kiek išsikvepia, šveičia šalin švarkus, nebijo šokti tol, kol išmuš prakaitas, su kostiuminėmis kelnėmis prisėsti ant žolės, o jei ant jų ir užkrenta koks torto gabalėlis, nepuola į tualetą su būriu kitų vyrų, tiesiančių visokias rankinių gelmėse sugraibytas valymo priemones, ir nesugaišta poros valandų linksmybių, bandydami išgelbėti drabužį. O dar pridėjus strakaliojimus dėl to, kaip automobiliu nusigabenti nesusiglamžiusią suknelę iki vietos, kurioje numatyta kokia šeimos šventė!
Anądien vyras lygindamas marškinėlius pernelyg užkaitino lygintuvą ir juos sugadino. Keiktelėjo, pakraipė galvą, kitą dieną nusipirko naujus ir lygino daug atidžiau. Net pavydėjau tokio ramaus požiūrio – kai prieš metus savo palaidinę panašiai sugadinau aš, perėjau visą „kodėl dabar, kodėl man, čia buvo mano mėgstamiausi, dabar tokių nebegausiu niekad, man taip nesiseka, negi nebeįmanoma kažko padaryti“ procesą.
Pasitaiko taip, kad sveikatą aukoju dėl grožio ir į kokį nors reginį lauke išsiruošiu per plonai apsirengusi. Spėkite, kad tuo metu skolina savo švarką ar šiltą striukę, kurią ką tik buvau sukritikavusi kaip nepakankamai elegantišką laigymams po piliakalnius, papilius ar parkus? Ir kieno kojas, nugraužtas uodų, nučaižytas žolių, savo megztiniu bando pridengti vyras?
Viena, ko išmokau, tai paisyti komforto gamtoje. Tikrai juokingai atrodo, kai visokiems šokinėjimams aplink laužą, pašėlusioms maudynėms, žygiams į miškus rinkti uogų, šašlykų kepimams, turistinėms vaikštynėms moterys išsipuošia taip, kad paskui negali daryti nė pusės tų sumanytų linksmybių. Kai pradėjau atlaidžiau žiūrėti į aprangą tokiose situacijose, pradėjau labiau mėgautis jomis.
Ir vis dėlto galima tai daryti su dar didesniu polėkiu. Neseniai grįžome iš koncerto mieste, oras buvo toks malonus, kad norėjosi sprukti iš miesto. „Važiuojam grybauti“, – pasiūlė vyras, ir iš tiesų nėrė link miesto pakraščio, kur prasideda miškai.
Iššokęs iš automobilio su kostiuminėmis kelnėmis, blizgančiais it veidrodis batais pagriebė peiliuką, maišelį ir įsijautė į grybautojo vaidmenį. Iš pradžių spoksojau išpūtusi akis – grybauti išsipusčius? Bet netrukus ir pati straksėjau po mėlynynus, saugodama šventinį sijoną, išsišiepusi iki ausų. Kartais tikrai smagu pajusti, kad ne drabužis ir „apsirengiamos“ taisyklės valdo tave, ir, pasinaudojus vyriška logika, įvardinti visa tai smulkiais aprangos neatitikimais.