Mes jau manėme, kad tokie įsitikinimai išnyko dar Viduramžiais. Deja...
Senovėje dėl žinių stokos tikėta ir dar absurdiškesniais dalykais. Pavyzdžiui, orgazmą žmonės laikė epilepsijos priepuoliu, sifilį gydė nekaltomis mergelėmis, o garsusis Hipokratas ragino susilaikyti nuo sekso, jei nenori susirgti silpnaprotyste.
Hipokrato įspėjimai vyrams
Ne vienas Hipokratas tikėjo susilaikymo svarba ir žinią skleidė visuomenei, tą pačią teoriją patvirtino ir Platonas. Na, o dar vienas tų laikų gudročius, Pitagoro mokinys Alkmeonas, garsus senovės gydytojas ir fizikas, buvo įsitikinęs, kad sėkla gaminama galvos smegenyse ir sudaro didžiąją jų dalį. Orgazmo metu išsiveržiant sėklai kartu su ja dingsta ir žmogaus intelektas.
Sekas - sunki, nepagydoma liga
Taip pat buvo manoma, kad sėklos netenkama dėl sunkios ligos (žmonės tada nežinojo, jog ji gaminasi sėklidėse). Naiviai, tačiau stipriai jie tikėjo, kad tai dalis vidaus organų. Sėklai taip pat buvo priskiriama veikla, kurią, kaip dabar jau žinome, atlieka lytiniai hormonai.
Sėkla laikytos bet kokios išskyros iš šlapimtakio, pavyzdžiui, pūliai, susidarantys sergat šlapimtakio specifiniu uždegimu. Žmonės šventai tikėjo, kad bet kokia iš tokių infekcinių ligų (pavyzdžiui, gonorėjos) simptomai atsiranda dėl sėklos ištekėjimo.
Tau epilepsija? Būtina kastracija!
Kūno trūkčiojimai orgazmo ir sėklos išsiveržimo metu buvo laikomi tokiu pat simptomu, kaip ir epilepsinių traukulių priepuolis. Tuo metu gydytojai žinojo, kad ilgalaikė epilepsija sutrikdo psichiką, padaryta išvada, kad ir orgazmas sukelia tokius pat pažeidimus. Taip atsirado įsitikinimas, kad dažnas seksas greitai turės itin liūdnų rezultatų.
Šių pseudomokslinių spekuliacijų rezultatas - bandymas epilepsiją gydyti kastravimu, kuris neva apsaugodavo sergančius epilepsija nuo psichinių ligų.
Nuodėmingasis seksas - tik giminei pratęsti
Viduramžiais buvo labai stiprios asketizmo tendencijos, tad ir į lytinio instinkto apribojimą žiūrėta ne tiek kaip į socialinę būtinybę, neišvengiamą žmogaus egzistencijos sąlygą, o kaip į absoliutų moralės idealą. Todėl bet kokio lytinio gyvenimo formos (išskyrus lytinį aktą, kuris skirtas reprodukcijai didinti) buvo laikomos nuodėmingomis ir griežtai draudžiamomis.
Gąsdinimo strategija
Dar XVIII amžiuje pasitaikydavo tokių gydytojų kaip Tisas, kurie medicinos mokslą pritaikydavo sielos išganymui ir sąmoningai iškreipdavo mokslo laimėjimus, jei pastarieji neatitikdavo jų lūkesčių.
Sergi sifiliu - į lovą įsitempk nekaltą mergelę
Klaidingų požiūrių būta pačių įvairiausių. Tais laikais buvo paplitusi nuomonė, kad nuo sifilio, ypač antros stadijos (kai jis labiausiai užkrečiamas), neva galima išsigydyti intensyviai lytiškai santykiaujant, pavyzdžiui, su nekaltomis mergelėmis. Tokia nuomonė sifiliu sergančius žmones skatino užsiimti atsitiktiniais dažnais lytiniais santykiais, o tai didino ligos plitimą.
Dar visai neseniai būta kitų pačių įvairiausių prietarų. Manyta, kad sekso metu galimos tik kelios pagrindinės pozos, o kitos jau reiškia nukrypimą. Tarp vyrų buvo manyta, kad egzistuoja tam tikras lytinių santykių limitas. Buvo šventai tikinčių, kad per gyvenimą vyrui duota nei daug, nei mažai - 2000 lytinių aktų. Išnaudojęs savo limitą, jis jau neva niekada negalės mėgautis seksu, nes jo lytinė potencija bus sumažėjusi. Tai skatino lytinės neurozės susirgimus.