„Gulime ant sofos mano bute viename gyvenamųjų rajone. Pavasaris, vyšnios dar tik pradeda žydėti šalia esančiame parke. Prieš tai mes valandų valandas vaikščiojome, laikydamiesi už rankų, sustodami pakikenti ir bučiuotis tarsi paaugliai. O dabar mes čia, gulime nuogi vienas šalia kito, mūsų drabužiai mėtosi aplinkui ant grindų. Girdžiu, kaip tavo didelėje krūtinėje plaka širdis. Ššššš, sakai kažkam, ranka glostydamas mano krūtinę. Tavo kūnas verčia mane jaustis ramiai, tarsi deginčiausi sode.
Jau treji metai, kai aš su niekuo nesimylėjau. Paskutinis kartas buvo viename sostinės viešbučio kambaryje po tingiai besisukančiu ventiliatoriumi. Kai viskas baigėsi, kai abu pasiekėme orgazmą, vyras, dėl kurio buvau pasiryžusi kraustytis už vandenyno, pasakė: „Nemanyk, kad taip ir bus“. Tai buvo pirmas įskilimas, pirmasis ženklas, kad bręsta problemos. Po savaitės jis pradėjo skirtis su manimi per skaipą. Maldavau, kad nepaliktų... Tai nedavė jokios naudos. Vėliau, kai mes galiausiai susitikome asmeniškai, jis paleido mirtiną šūvį: pasakė, kad meluodavo kiekvieną kartą, kai sakydavo, jog mane myli.
Aš mylėjau šį vyrą labiau nei ką nors esu mylėjusi ir buvau dėl jo tokia tikra, kad dabar tai atrodo netgi bauginančiai. Sudaužyta buvo ne tik mano širdis. Kažkokia trapi vidinė struktūra, kažkokia subtili seksualinės savigarbos citadelė taip pat susvyravo ir subyrėjo į šipulius. Aš sunkiai galėjau pažvelgti kam nors į akis, sunkiai galėjau įsivaizduoti, kad dar galėsiu kam nors taip atsiverti ir dar kartą patirti tokį atstūmimą. Todėl nebesusitikinėjau su niekuo, nebeegzistavau kaip seksualinė būtybė.
Ironiška tai, kad aš visada buvau laisvamanė, palaikanti begalę įvairiausių dalykų, kuriuos gali padaryti žmonės. Turėjau daugiau meilužių, nei bet kuri kita mano pažįstama moteris: vienos nakties nuotykių, santykių trise, keturiese, trumpų meilės romanų ir ilgalaikių santykių tiek su vyrais, tiek ir su moterimis. Man patikdavo medžioklė, patikdavo ta elektros kupina akimirka, kai būdavo aišku, kad kažkas tikrai nutiks. O labiausiai man patikdavo būti lovoje su kitu žmogumi, erotiškumo ir žaismingumo kombinacija, kūnų laisvumas, kai šie bendraudavo lūpomis ir pirštais, oda ir liežuviais.
Prieš grįžtant į gyvenimą, man prireikė trejų metų celibato. Jaučiausi užšalusi, tarsi įšaldyta ledo sienoje. Turėjau laukti, kol kažkas pradės tirpti. Tai vyko lėtai, tarsi ateinant pavasariui. Pradėjau ir vėl jaustis jausminga, net gi seksuali, pradėjau vėl jausti, kaip mano kūnas jaučiasi su tam tikrais drabužiais, pradėjau jausti tam tikras nuotaikas. Ir netgi tada aš siaubingai bijojai naujų santykių: nerimavau, kad vėl leisiu sau būti pažeidžiama, nerimavau, kad nesugebėsiu atskirti, kai kas nors man meluos, sakydamas žodžius „noriu“, „patinka“ ir „myliu“.
Tačiau kūnas žino, ką jis daro. Visą tą laiką aš su niekuo nesusitikinėjau, nors kartais troškau gelbėtojo, kuris atsirastų ir išgelbėtų mane nuo sunkaus pasitikėjimo atkūrimo darbo. Tačiau tai nenutiko tol, kol nepradėjau geriau jaustis.
Tada atsirado jis. Dailininkas. Gana aukštas, jaunesnis už mane. Mes sukomės vienas aplink kitą keletą mėnesių. Pamenu, kaip stebėjau jį valgantį, ir galvojau, kaip jis tuo mėgaujasi, kad tam reikia labai daug talento, jog mokėtum taip mėgautis gyvenimu. Šiek tiek vėliau jis pirmą kartą palietė mane bare, kažkur tarp antro ir trečio kokteilio. Taip, pasakiau aš visu kūnu, visa širdimi.
O kas liečia naktį, kurią praleidome ant mano namų sofos: ar esate matę po žiemos tirpstančios upės vaizdo įrašą, kuriame matyti, kaip ji skuba ir veržiasi? Taip viskas ir buvo. Atodrėkis, kurio vertėjo laukti, net jei tam prireikė tūkstančio dienų.“