Tikėjimų samplaika
Raganavimas čia klestėjo nuo tų laikų, kai atsirado Rytų Prūsija ir Vakarų Prūsija. Prieš krikštą istorinės Prūsijos regionas buvo pagoniškas. Gyventojų tikėjimai buvo įvairūs, žiūrint, kokiai genčiai jie priklausė, bet iš esmės tai buvo Baltijos religijos su savomis mitologijomis.
Senieji prūsai buvo politeistai, tačiau jų legendos neišliko. Jų palikuonys tapo krikščionimis po Lenkijos pakrikštijimo 966 m. Viduramžiais jiems padarė įtakos Teutonų ordinas, o 19 a. jie buvo suvokietinti.
Paskutinė ragana Prūsijoje
Skaitant knygas apie raganavimo istoriją Centrinėje ir Rytų Europoje matyti, kad šiuose regionuose raganų bylos buvo labai retos. Jose nutylima apie kitokias bausmes moterims, kurios turėtų sąsajų su raganavimu.
Kankinimai, nors vis daugėjo abejonių dėl jų veiksmingumo ir kankinamųjų prisipažinimų patikimumo, nesiliovė, jie buvo pagrindinis būdas išgauti prisipažinimą raganų bylose. 18 a. raganas atpažindavo pagal tą patį požymį, kaip tai darė jų protėviai – pagal piktas akis.
Sunku paaiškinti, ką tiksliai reiškia piktos akys, panašu, kad raganų medžiotojai patys to nežinojo. Vienas pavyzdys – iš 1793 m., kai dvi moteris nuteisė sudeginti, nes kaimynai manė, kad jos nužiūrėjo jų galvijus.
Barbara gimė 1769 m. 42-ejų metų jai įvykdė mirties bausmę. Tiesiogiai apkaltinti raganavimu jos negalėjo, taigi nuteisė dėl kitų priežasčių. 1806 m. miestą nusiaubė gaisras. Žmonės ieškojo kaltininkų ir atsiminė, kad yra viena ragana, garsėjanti polinkiu burti. Jie iš karto ją apkaltino, po kelių mėnesių 1807 m. ją suėmė. Įrodymų nebuvo, bet žmonės jau nusprendė, kad B. Zdunk – pavojinga ragana. Ne gana to, sklandė gandai, kad ji turi meilužį paauglį. Moteriai buvo 38 m., ji buvo netekėjusi, taigi kartais ji samdydavo darbams paauglį.
Ant kalvos įkalė kuolą ir 1811 m. nubaudė mirtimi nelaimingą moterį. Anot įrašų, ją pirma pasmaugė, tik paskui pasmeigė ant kuolo.
Kita istorija – apie Anną Kruger – seną, išmintingą moterį iš Gdansko. Ji buvo neturtinga, tačiau mokėjo gydyti žolelėmis ir kitokiomis natūraliomis priemonėmis. Kai mieste ėmė siausti choleros epidemija, jos žinios apie žoleles padėjo jai išlikti gyvai ir išgelbėti kitus žmones. Deja, tai atsisuko prieš ją pačią.
Atsirado miestiečių, ėmusių spėlioti, kad ji greičiausiai – pavojinga ragana, nes liko gyva. Ją netgi apkaltino tuo, kad ji sargdina žmones ir sukelia epidemijas. Anną suėmė, kankino, o paskui sudegino. Moteriai buvo 88 m. Raganystėmis apkaltintų moterų deginimai baigėsi su jos mirtimi 1659 m.
Pamirštos išmintingų moterų istorijos
Prūsijoje, kaip ir kitose Europos šalyse, žmonės tikėjo, kad raganos – piktos būtybės, kurios bendrauja su velniu ir yra pavojingos visuomenei.
Pasėta baimė po mirties patekti į pragarą paskatino žmones pamiršti, kad išmintingos moterys gydydavo žmones žolelėmis.