Žaviuosi žmonėmis, kurie sugeba išsaugoti santykius po to, kai partneris būna neištikimas. Juk retai kada dėl visko būna kaltas kuris vienas. Vėl patikėti mylimuoju ir viską lipdyti iš naujo - nemenkas išbandymas.
Kita vertus, tam tikros priežastys likti kartu yra ne tokios jau ir tvirtos. Žinoma, ne man teisti, tačiau žemiau pateiksiu sąrašą įvairių (pateisinamų ir ne visai) situacijų, kai susitaikoma su partnerio nukrypimu į šoną (labai lauksiu jūsų nuomonių ir papildymų):
Baimė likti vienam
Kai kuriems atsisakyti patogių santykių atrodo daug didesnis iššūkis negu toleruoti partnerio neištikimybę. Sunku ryžtis vėl gyvenimą pradėti nuo nulio, vaikščioti į pasimatymus, pabusti vienai, virtuvėje nebegirdėti taip gerai pažįstamo niūniavimo. Nežinomybė tikrai baugina, ypač jei su mylimu žmogumi buvai taip ilgai, kad nė nebežinai, koks būtų gyvenimas be jo.
Tradicijos ir/ar vaikai
Tikriausiai pažįstate porų, kurios miega atskiruose kambariuose, bet nesiryžta skiryboms, nes „tai suteiktų daug skausmo vaikams". Tradicijos kai kuriose kultūrose vaidina ne ką mažesnį vaidmenį negu vaikai: vienose šalyse skyrybos išvis netoleruojamos, kitose išsiskyrusiai moteriai nėra šansų ištekėti, o mūsuose padidėja tikimybė prarasti draugus - susituokusias poras, su kuriomis bendravote - ne ką mažesnė.
Finansinė priklausomybė
Kažkada teko nugirsti merginą sakant: „Jau geriau verksiu susisukusi į kailinius prie savo BMW vairo, negu raudosiu prie viryklės, vilkėdama kleckuotą palaidinę". Nesakau, kad sponsoriavimas yra vienintelė priežastis, dėl kurios tokios moterys atleidžia vyrų nuklydimus, tačiau ši matematika be abejonės veikia. O kartais situacija apsiverčia - finansiniai partnerio sunkumai tokiai moteriai tampa bilietu į kito vyro lovą (ir sutuoktinis tai turi priimti kaip savo paties kaltę).
Kaltės jausmas arba pasitikėjimo savimi trūkumas
Kiek kartų teko girdėti: „Matyt, aš to nusipelniau?". Vietoj to, kad kaltas turėtų jaustis tas, kuris šokinėja per lovas, viskas yra atvirkščiai. Ir tai tikrai nepriklauso nuo žmogaus lyties - save kaltinant esu girdėjusi tiek vyrus, tiek moteris bei stebėjusi, kaip jie ieško pateisinimų paklydėliui. Žinoma, kartais tokios istorijos baigiasi laimingai, tačiau bet kokiu atveju jūs neturėtumėte savęs kaltinti dėl to, ko jūs nepadarėte. Jūsų partneris yra tas, kuriam reikia pasikeisti ir įrodyti savo jausmus.
Besąlygiška meilė
Kai kurie žmonės taip myli savo partnerius, kad geriau sutiks jais dalinti, negu gyvens be jų. „Kūnas gali priklausyti visiems, tačiau širdis ir siela - tik vienam žmogui" - tuo jie nuoširdžiai tiki ir tai taiko praktikoje. Toks idealizavimas tikrai vertas susižavėjimo, bet tik tuo atveju, jeigu abu partneriai yra sutarę dėl žaidimo taisyklių bei nubrėžę tiesią liniją tarp emocinės ir fizinės traukos.
Noras likti kartu
Jeigu partneriai vienas kitą myli bei pasižymi begaline kantrybe ir pasitikėjimu, jie gali ryžtis ištaisyti esamą padėtį. Tai, mano nuomone, tvirčiausia ir teisingiausia priežastis likti kartu. Jeigu jūs galite atleisti, o jis ar ji prižadės taip daugiau nesielgti, neištikimybė gali tapti tik blogu prisiminimu ir dar labiau sutvirtinti judviejų sąjungą.
Nenoras pripažinti tiesą
Suvokimas, kad partneris buvo neištikimas, kai kuriems žmonėms prilygsta karo pralaimėjimui. Tai tas pats kaip būti Titaniko kapitonu ir skęstant laivui stovėti iškėlus galvą. Jeigu pasitrauksite, būsite bailė. Tad likite vietoje, nepraskite išdidžios išraiškos veide ir tikėkitės, kad pro šalį plaukiančios valtelės nepastebės jus užpuolusių nesklandumų...
Darbiniai santykiai
Ne veltui dažnai sakoma, kad darbo su malonumais geriau nemaišyti. Kai sutuoktiniai turi bendrą verslą, sunku imtis radikalių priemonių, nes tuomet kiti šeimos nariai liks be duonos kąsnio. Grius ne tik sąjunga, bet ir visa kita, ką kartu sukūrėte...