Eilinė skubos kupina diena, bet šįkart reikia dar labiau viską planuoti ir lėkti, nes ryt pagaliau atostogos. Nenupirktas lagaminas, ne iki galo supakuoti daiktai, keletas besivelkančių darbų, kurie iš tikrųjų niekam nesvarbūs, tačiau niekaip neiškrenta iš galvos. Tikriausiai pažįstamas atostogų karštinės jausmas?
Deja, bet iš viso to kyla bereikalingas erzulys, nepasitenkinimas savimi ir aplinkiniais bei niekam nereikalingas skubėjimas.
Rodos, jau apsisprendžiau, kad reikia suimti save į rankas, atsiriboti nuo apimančių emocijų, dėl to ramiai sėdau į mašiną ir grįžau namo.
Nieko keisto, kad namie radau suirzusią antrąją pusę, bet vietoj to, ka jį nuraminčiau, pajutau, kad emocijos sukyla iš naujo. Vėl pasijutau nusivylusi savimi, kad nesu tobula, nieko nespėju, nesugebu planuoti laiko ir nejučia visas nepasitenkinimas peraugo į nevaldomą pyktį.
Tiesa, bandžiau dirbti su savimi ir tiesiog ramiai atsakyti į paskutinius elektroninius laiškus, susidėlioti daiktus ir bent kažkiek pasiskaityti apie būsimos kelionės maršrutą, bet kai jauti, kad ir šalia esantis žmogus išbalansuotas, niekas nebepadeda.
Po kelių valandų miego jaučiasi dar blogiau nei prieš tai. Blogiausia, kad pyktis sau peraugo į pyktį savo draugui. Tikrai manau, kad žinote, koks tai nemalonus, bet kartais sunkiai suvaldomas jausmas.
Įlipus į mašiną, pajutau, kad noriu prie visko kabinėtis. Ir to nepadarėme, ir to nepaėmėme, ir gal šiaip kažkas ne taip ir su mūsų santykiais.
Net nepajunti, kaip situacija tampa nevaldoma. Vėliau, grįžtant į tokius momentus, net atrodo, kad juose buvai ne tu, o kitas žmogus. Visgi realybė kiek kitokia ir visą košę teks srėbti pačiam.
Nebepamenu, apie ką buvo mano ir draugo konfliktas, tik prisimenu pačią emociją. Iš įsūčio, nors išvesti iš kantrybės jį tikrai sunku, net ėmė drebėti, vis dažniau imdavo atsisukti į mane pasakyti, o tiksliau, iškošti pro dantis savo nuomonę.
Visa tai išprovokavo, kad jis nepamatė šalia esančio staigaus posūkio ir nedidelio šlaito su neaukšta apsaugine tvorele. Mes jį praskriejome ir kelis kartus vertėmės..
O toliau viskas buvo kaip filmuose. Tik ne taip, kaip tuose su laiminga pabaiga.
Ačiū Dievui, abu buvome prisisegę saugos diržus ir greitoji pagalba atvyko iškart. Bet dar ilgai teko gydytis avarijos padarinius ir, žinoma, pamiršti ilgai planuotas atostogas... Ką jau bekalbėti apie avarijos vaizdinius, kurie persekioja iki šiol.
Jei ir Jus kamuoja panašios mintys, siūlome paskaityti ir ŠĮ interviu su psichologu.
Pilnas skaitytojos vardas, pavardė redakcijai žinomi.