Vaikų klausimu neturintiems vaikų kalbėti pavojinga. Bevaikiai gal ir palinksės: taip, bjauroka, kai kavinėje prie tavo akių ir beveik prie tavo stalo mama ima keisti savo pupuliui sauskelnes ar praeidamas pro tavo stalelį mažylis griebia iš lėkštės pyragą. O štai turintys vaikų pasiskirstys į dvi stovyklas – vieni pritars, kad tie mažieji žmonės gali būti neprognozuojami, kiti truktelės pečiais: „O kas čia tokio? Nebūkit tokie jautrūs! Vaikai – gražu“.
Iš tikrųjų vaikai yra gražu, per juos ir mes pažvelgiame į pasaulį tuo grynuoju žvilgsniu, kurį bręsdami jau būname praradę. Tik kaip sudėtinga pasidaro tada, kai vaikai žengia į suaugusiųjų visuomenę ir bando joje pritapti!
„Kaimynai sakydavo, kad mano vaikų nesigirdi – neleisdavau jiems taip šūkauti“, – pasididžiuodama sako viena tetulė giminės susiėjime, žvelgdama į savo dūkstantį, bet suaugusiems netrukdantį, anūką.
Jau ji tai čiuptų tą vaiką ir išmuštruotų, ir man gerklėje įstringa kąsnis prisiminus tas šviesiąsias vaikystės dienas, kai lakstydavome daugiabučių kiemuose garsiai juokdamiesi ir šūkaudami, ir į mus, vaikų su raktais po kaklu gaują, niekas nemesdavo rūstesnio žvilgsnio. Vėliau, išsibarstę po nuosavus namus, irgi netapome tais tyliaisiais parodiniais vaikais, kurie tik sėdi ant sofos gražiai aprengti ir džiugina tetas – bet iš esmės, išlieję vaikišką energiją, virsdavome geručiais.
Neseniai lėktuve teko stebėti jauną rusų šeimą su metų atžala, kuri verkė beveik visa pakilimą ir nusileidimą. Truputį padūsavome, išsitraukėme ausines, knygas ir pasirengėme stoiškai iškęsti – jei negalėtume pakelti vaiko verksmo, rinktumėmės verslo klasę. Nors kai kurie suaugusieji mąstė kitaip ir smaigstė rūsčiais žvilgsniais jauną sutrikusią šeimą. Kažkas burbtelėjo, kad mamai su vaiku verta užsidaryti tualete, kad netrukdytų. Tuo metu jauną vyrą, išspjovusį kramtomąją gumą tiesiai po kojomis, dar ir šypsena palydėjo. Dvigubi standartai!
„Kartais būna tokių vaikų, kuriuos norisi įmūryti į sieną“, – sako viena draugė, pati tuoj turėsianti pirmagimį, bet niekaip nesuprantanti, kaip šaunūs ir šviesūs žmonės išaugina įžūlių, besidraskančių, jokių mandagaus elgesio taisyklių nepripažįstančių vaikų armiją.
Ir negali nepritarti: po paskutinio pasisvečiavimo pas ją, stebint, kaip keturmetis šokinėja ant suaugusiųjų kelių, sofos, muša kitus pyplius ir drasko žaislus, norėjosi šiek tiek reabilitacijos. Arba sukišti tą visuomenės priešą ir jo pritariamai besišypsančius tėvus į rožinį plastikinį narvą ir išsiųsti visus į kokią rožinę šalį, kur vaikams leidžiama absoliučiai viskas. Na, kad ir pamojuoti koja palei nepažįstamo žmogaus nosį ir sakyti: „Uostyk!“ Ten pat vieta ir šeimynai, kuri prie savitarnos kasų stumteli savo šešerių sūnų – šis „užima“ eilę, nepaisydamas jokių eilių, tėvai greitai atskuba paskui jį ir jau ruošiasi skenuoti prekes, kol žmonės ima bruzdėti – juk negražu taip nepaisyti mandagumo.
Mes galbūt išties kartais su vaikais visuomenėje elgiamės keistai. Lyg ir bijome jais pasidžiaugti, kai galima, ir sudrausminti, kai išties labai reikia. Kartais darome atvirkščiai: drausminame svetimus vaikus, kada galime, o ne kada reikia, ir džiaugiamės nebent tada, kai neturime kitos išeities.
Priešingai nei kokie nors turkai, kurie tiesiog negali praeiti pro vaiką gatvėje, viešbutyje, parduotuvėje, nepasakę malonaus žodžio, ar ispanai, savo vaikams, lietuvių akimis, leidžiantys „lipti ant galvos“, į vaikus viešose vietose kartais reaguojame kaip į besikėsinančias mūsų teritoriją okupuoti būtybes. Vos mažas vaikas garsiau pasako žodį troleibuse – aplinkiniai ima šnypšti ir žudyti akimis jo mamą. O kiek žmonių, užkalbinti vaiko poliklinikoje, laiptinėje ar parduotuvėje, apsimeta nieko negirdėję!
Juokingiausia, kad piktokai reaguodami į svetimus vaikus, besiskųsdami, kaip už sienos klykęs pyplys viename tų kiaurasienių nuomojamų butų Palangoje sugadino atostogas, kaip įvarė migreną šūkaudamas paplūdimyje, lėktuve, autobuse, koncerte, savo vaikų nepasikuklina atsitempti į jiems visai netinkamas vietas. Pavyzdžiui, į vestuves.
„Aš atsivesiu dukrą. Ar ten bus ką veikti vaikams?“ – išgirdau iš vienos pažįstamos, pakviestos į tuoktuves.
Bandymai mandagiai paaiškinti, kad švęsti nuspręsta be vaikų, buvo neveiksmingi – atšventėme su vieninteliu vaiku vestuvėse, ir jam net nebuvo nuobodu. Bet vis dėlto nustebau supratusi, kad požiūris į vaikus kartais būna toks egoistinis. Nors gal tai susiję su tėvų egoizmo lygiu – kai kuriems nieko tokio savuosius atsivesti į koncertą ir alkūnių smūgiais išrūpinti vietą prie scenos, per Kalėdas padėti jiems prisigrūsti arčiau altoriaus bažnyčioje, leisti raustis draugų, pas kuriuos svečiuojamasi, spintose. Pastarieji epizodai apskritai verčia manyti, kad esama vaikų, specialiai atvedamų į draugų namus pasiausti, kerštaujant už kokias senas slaptas skriaudas. Tėvai dėl akių sudrausmina: „Negeras, baik“, bet iš tiesų šypsosi sau į ūsą matydami, kaip griūva draugų išpuoselėti namai.
Ir vis dėlto – kaip tuomet reaguoti į vaikus, išvedamus į visuomenės šviesą? Manyčiau, geranoriškai ir su humoru, kiek tik įmanoma, ir griežtokai, kai to labai reikia. Kitaip sakant, jei vestuvių sveikintojų būryje pasitaikys mažas žmogus, nusprendęs sutrypti puokštę, verta rimtai paaiškinti, ką manote apie tokį bendravimo būdą. O jei kurioje nors užstalėje rasite tetulę, peikiančią krykštaujantį vaiką, visai ne pro šalį jai priminti, kad vaikai ir neturi būti bebalsės interjerų detalės.