„Aš esu vienas iš tų žmonių, kurių meilė katėms praktiškai pereina į apsėdimą. Mokykloje bendraamžės mane apkalbinėdavo, nes kažkas pastebėjo, kad dėviu kojines su katėmis. „Facebook“ svetainėje mano paskyrą puošia nuotrauka su nupieštais katės ūsais, o ankstesnėje nuotraukoje aš pozavau su kate, kurią augina mano šeima. Aš pati neturiu kačių, bet tos, su kuriomis aš užaugau, džiaugiasi kaskart, kai grįžtu pas tėvus. Nežinau, už ką gyvenime galiu jausti didesnį dėkingumą, nei už kates.
Perkeltine prasme aš taip pat labai atitinku „senmergės su kate“ apibūdinimą. Nejaukiai jaučiuosi įvairiose socialinėse situacijose, daug laiko praleidžiu viena namuose, dažnai dėviu skirtingas kojines ir apatinius su elniais, kuriuos per Kalėdas man padovanojo močiutė. Nors šiuo metu esu užmezgusi santykius (apie tai vėliau), bet laikausi nuomonės, kad geriau būti vienai, nei su bet kuo. Mane apskritai žavi senmergės įvaizdis.
Mąstant stereotipiškai, tokios savybės man tikrai nepadeda sukurti šeimos. O vienas internetinis trolis man atsiuntė žinutę, kurioje parašė: „Joks vyras tavęs niekada nepamils. Tu visą gyvenimą taip ir liksi su savo kate.“ (Tiesą sakant, tokia perspektyva manęs visai negąsdina, netgi atvirkščiai!)
Nors tokie komentarai niekada dar neprivertė manęs išsižadėti savo meilės katėms dėl vyrų, vis dėlto į pažinčių svetaines aš nedėdavau savo nuotraukų su katėmis. Per pirmuosius pasimatymus apskritai stengdavausi nekalbėti apie dalykus, kurie iškart leistų mane priskirti vadinamųjų sudėtingų moterų kategorijai. Pavyzdžiui, apie feminizmą.
Bet visos mano pastangos nuslėpti savo senmergės su kate įvaizdį buvo bergždžios ir trumpalaikės. Tad man neliko nieko kito, kaip tik jį pripažinti ir priimti. Ir kai tai padariau, supratau, kad „senmergės su kate“ traukia vyrus, kurie (a) patys myli kates ir (b) kuriems patinka keistuolės – o mane taip pat traukia būtent tokie žmonės.
Be to, pats „senmergės su kate“ įvaizdis yra labai seksistinis, ar ne? Kaip lyg sakytume: „Kaip moteris drįsta rinktis savo interesus, o ne santykius, kai jos pareiga yra ištekėti ir gimdyti vaikus!“ Žmonės retai kalba apie „senbernį su šunimi“, mažai kas šaiposi iš nevedusių vyrų, kurie nekuria šeimos. Tą akimirką, kai aš supratau, kad man nereikia pakeisti jokios savo dalies tam, kad traukčiau tokius žmones, kuriems aš nepatinku tokia, kokia esu, aš tapau geresne partnere, nes išsiaiškinau, ko reikia man pačiai.
Tad vietoj to, kad sukčiau galvą, ar aš patinku vyrams, su kuriais einu į pasimatymą, ėmiau savęs klausti, ar jie patinka man. Gerai, prisipažinsiu – klausiu savęs, ar jiems taip pat patinka ir mano katės. Kai mano buvęs vaikinas paėmė ant rankų besipriešinančią katę, ir ši jį apdraskė, turėjau suprasti, kad tai akivaizdus signalas. Katės juk jaučia negerus žmones.
Mano dabartinis vaikinas nėra išprotėjęs dėl kačių, bet, patikėkite manimi, jis tikrai išprotėjęs dėl mano kačių. Kitaip jis ir negalėtų. Santykiuose su kitu žmogumi labai svarbu empatija. Jei žmogus nesupranta mano meilės katėms, reiškia, jis nesupranta manęs. Ir jei žmogus nepriima visų mano „senmergės su kate“ savybių, reiškia, jis nepriima manęs pačios.
Kai mano draugas ėmė siųsti man paveikslėlius su katėmis ar juokauti apie mano šeimos kates, tai man buvo tarsi meilės eilėraščiai. Tai man taip pat yra įrodymas, kad nepaisant to, ką plaka pikti liežuviai, „senmerge su kate“ taip pat galima žavėtis."
Kad ir kokia būtų jūsų aistra – šunys, mezgimas, kikboksas – atminkite, kad jei tai veikla, kurią iš tiesų mėgstate, likite tik su tokiu partneriu, kuris ją priima, vertina jus už tai, kokia esate, net su nupieštais katės ūsais.