Aš tam ruošiausi iš anksto. Turėjau litų, eurų, buvau išnaršiusi internetinius puslapius ieškodama informacijos, žinojau pagrindinius parametrus, buvau mintyse sumetusi planą, apskaičiavusi priimtiną kainą. Pasirūpinau patogiais drabužiais, įsidėjau vandens ir maisto atsargų. Ne, taip rengiausi ne euro atėjimui ir kokiems nors kataklizmams – paprasčiausiai įpuoliau į išpardavimus norėdama nusipirkti žieminę striukę.
Melas yra visi tie pasakojimai, kad moterys nemoka pirkti racionaliai ir vos pamačiusios parduotuvėse nuolaidų reklamas, ima lakstyti per jas kaip vištos be galvos, isteriškai mėtydamos nuo pakabų drabužius, daužydamos pilnais maišais visiems į šonus ir šluodamos gyvenimo santaupas. Bent iš pradžių jos į parduotuves žengia oriai, nutaisiusios „manęs šis pamišimas neįtrauks, aš perku apgalvotai ir tuoj tuoj dingsiu“ išraišką. Viskas ima blogėti tik po pirmojo pusvalandžio, ir štai kodėl būtina šalia pajusti vyro petį – vyro, kuris sugebėjo nenulįsti į kokį elektronikos prekių kampą, neįsitraukti ir rėžti žiaurią, bet tiesią nuomonę apie drabužį, kurį mes kartais pernelyg sudieviname.
Taigi į parduotuves žengiau turėdama aiškią striukės viziją, ir jau pirmojoje gavau šaltą dušą. Pirkti šiltesnę ar gražesnę? Rinktis tą, kuri idealiai atitinka visus kriterijus, bet turi mažiau patogų užtrauktuką, ar tą, kurios užsegimas puikus, bet ne itin patogus kapišonas? Ilgesnę, vadinasi, šiltesnę, ar trumpesnę? Imti abi – šiltesnę ir gražesnę, vaikščioti mėnesį ištiestu delnu ir skolintis pietums? Rinktis pačią brangiausią, kokybiškiausią ir gražiausią, ar vidutinę, kuri atlaikys ir automobilio ištėkštos balos purvą? O gal spjauti į viską ir pirkti paltą – švelnų, elegantišką, šviesų, pranokstantį tas gremėzdiškas pūkines striukes?
Zuidama iš matavimosi kabinos ir atgal, kartodama visus šiuos argumentus vyrui supratau, kad sąvoka „racionalus apsipirkimas per išpardavimus“ veikia labiau teoriškai. Nes praktiškai vis tiek apima jausmas, kad nuolaidos suteikia teisę norėti daugiau, kad mūsų žiemos ne tokios jau šaltos ir galima jas iškęsti įlindus į visus tuos gražius apdarus, kurių pas mus priveža visokie italai, snaigės ant žemės nematę, kad mažas defektas nenustelbs jausmo, jog esi puošniausia gatvėje, dydžio neatitikimai irgi niekis. Praktiškai girdžiu vyro kartojamus racionalius argumentus, bet kadangi jam nėra kur prisėsti, o mano galvoje jau groja „pirk pirk pirk“, pardavėjos šypsosi taip meiliai ir pro šalį pūkščia maišais apsikrovusios kitos pirkėjos, tikrai pagriebsiančios paskutinį ir man reikalingą daiktą, imame pyktis.
„Aš manau, kad tu turėtum pirkti striukę. Dabar sausis, tuoj prasidės šalčiai, ir vėl drebėsi įlindusi į per ploną striukę“, – bando paaiškinti vyras.
„O tai kurią pirkti – tą ar kitą? Ši storesnė, ta gražesnė... Šita pigesnė... Ką man daryti?“ – klausiu jau dešimtą kartą.
Šitiek debatų, svarstymų ir nervinio tiko nebūna tuomet, kai tenka priimti svarbius gyvenimo sprendimus, bet išpardavimai – šis tas už suvokimo ribų. Vyras ima nervintis: „Aš tau jau sakiau savo nuomonę“. O aš šnypščiu: „Man tai nepadeda!“
Pyktis išpučia norą jį palikti prie numylėtų istorijos knygų stendo, žvejybos parduotuvėje, elektronikos džiunglėse ar bent prie kepyklėlės, kur bandeles kramsnoja ne vienas savo antrųjų pusių kaip inkaras išmestas vyriškis. Jos tuo metu, laisvos kaip laukinės katės, zigzagais bėga per parduotuvių alėjas blizgančiomis akimis, šlamina čekius ir vyrams po kojų krauna vis didesnius maišus. Joms iš rankų krenta rankinės, jos ima šnypšti ir šaukti – laviruodama per parduotuves patenku bent į keletą šeiminių dramų. Labiausiai įstringa jauna hipsterių šeimynėlė su dviem vaikais: moteris bando raminti mažiausią pyplį, prasibrauti prie matavimosi kabinų, o tarybinių laikų vilnoniu megztiniu pasipuošęs vyras, persimetęs per petį kailiu muštą rankinę, aiškinasi su ratais bėgiojančiu vyresnėlių ir burba, kad „skudurų jau gana“. Galiausiai jie kažko rimtai susikimba, vaikai įsikerta į drabužių pakabas. Moteris šveičia drabužius ant lentynos, pasisodina ant rankos jaunėlį ir neria per duris.
„Tai taip ir išeini?“ – pasiveja ją vyro klausimas – jis stabteli vidury parduotuvės, ir tampa panašus į vienišą salą, kurią priversti aplenkti kiti išpardavimų medžiotojai.
„O ko tu tikėjaisi?“ – atremia moteris ir išeina, neišgirdusi tylaus vienišos salos keiksmo.
Scena vyksta vienoje tų „geresnių“ parduotuvių, į kurią per klaidą pataikęs išpardavimų mailius, ieškantis pačių pigiausių skudurėlių, cypdamas mauna atgal. Ir tai tik įrodo, kad nėra „geresnių“ ar „vertesnių“ pirkėjų – visi jie, nesvarbu, kiek išleis, patiria keistų būsenų ir situacijų pereidami visus racionalumo – emocionalumo pragaro ratus.
Taigi aš užsimanau palikti savo vyrą kokioje nors užuoglaudoje ir leistis į pirkinių džiungles viena, nes vis tiek jis manęs nesupranta. Jaučiu kur kas didesnę vienybę su pažįstama, sutikta prie džinsų, dūsaujančia, kad „gal tiks ir dydžiu didesni, nes nuolaidos“. Abi matuojamės per didelius ir per mažus drabužius, renkamės spalvas, kurios „šiaip sau“, bandome mažinti reikalavimus ir išeiname nieko nepirkusios, piktos ant savo susinervinusių, kažkur už parduotuvės ribų sėdinčių, telefonais žaidžiančių vyrų. Nes vyrai šioje išpardavimų gausybėje demonstruoja tokią panieką aprangai, kad... Oi ne, palaukit, ar tik ne vyro balsas atsklinda iš gretimos matavimosi kabinos:
„Šita nieko, bet aš norėčiau labiau... spalvotos. Žalios. Gal žalios. Arba ne... Kaip tai brangesnė? Nes žalia?“
„Tėti, imk žydrą, nebus labai didelio skirtumo“, – išgirstu gerokai pavargusį paauglės balsą.
Racionalumo balsą, išsklaidantį išpardavimų kerus. Maunu iš parduotuvės, palikusi prie sijonų stirtos medituojančią pažįstamą, susirandu n-tąjį žaidimą telefonu žaidžiantį vyrą. Sakau tiesiai šviesiai – mano logišką striukės pirkimo strategiją paveikė emocijų virusas, jo ramybę – nepatogių parduotuvių chaosas, bet skirkime, po galais, penkias minutes situacijai išanalizuoti. Patraukiame link ledų kiosko. Atvėstame. Pajuokaujame. Rezultatas – nusiperku striukę, kokios man reikia.
Ne, iš tiesų. Veskitės savo vyrus, dukras, žmonas ar katinus į išpardavimus – veskitės tuos, kurie kokiu nors būdu padės išlaikyti bent krislą sveiko proto. Nes paskui būna liūdna grąžinti krūvą drabužių, kurių visai nereikėjo, ir dar liūdniau juos nešioti, jei atsibundi iš išpardavimų košmaro per vėlai. Ir jau visų liūdniausia rimtai susipykti parduotuvėje, patirti savaitę nekalbadienių, iš nevilties nusigerti bare, paskui atsibusti skaudančia galva, praradus piniginę su eurais, kurie galėjo būti skirti striukei. Na, jūs supratote. Neįsitraukite per daug.