Apvilk moterį paltu – ir ji įsižeis. Taip dabar nutinka vis dažniau, laimei, ir vyrai, kurie taip elgiasi, nyksta kaip dinozaurai. Džentelmeniškas elgesys jau nukirsdintas tiek abiejų lyčių feministų, tiek jaunų apsukrių jaunuolių, visai nenorinčių tupinėti apie savo damas. Jaunos damos irgi raukosi – nėra ko jų praleidinėti pro duris, padėti išlipti iš automobilių neparodžius visam pasauliui savo kelnaičių, vaišinti kava kavinėse, bet gal reikėtų užleisti vietą troleibuse ir padėti tempti nešulius. Nėra vienos nuomonės, visos skirtingai aiškina kiekvieną džentelmeno gestą.
Teatruose vis dar matau vyrus, padedančius savo damoms nusivilti paltus, pasiūlančius įsikibti į parankę, kai kojos nelabai laiko – tie vyrai jau tuoj nueis į užmarštį. Kaip ir vyrai, rezervuojantys restorane stalelį, praleidžiantys moteris pirmas, kai jos linguoja ant aukštakulnių, prasibraunantys prie baro, panešantys skėtį, pavelkantys sunkų lagaminą, stabtelintys, kai reikia padėti užvesti automobilį žiemą, pasisiūlantys pargabenti pirkinius iš parduotuvės. Feministams nepatinka ir vyrai, bučiuojantys moteriai ranką – fui, pernelyg globėjiška ir nukreipta į lytį. Jie perrašytų visus etiketo tomus, bet kažin, ar pasiektų tobulos harmonijos vyrų ir moterų santykiuose?
Tikri džentelmenai net tuos vadinamuosius globėjiškus gestus – palaikyti paltą, atverti duris, ką nors panešti – sugeba atlikti elegantiškai ir neparodydami viršenybės. Pavyzdžiui, taksistas, sustojantis taip, kad nereikėtų lipti į balą. Į autobusą įlipęs vaikinas, pasisiūlęs ant viršutinės lentynos užkelti mano lagaminą, kad atsirastų daugiau vietos. Vyrukai, padedantys moteriai į autobusą įkelti vaiko vežimėlį. Senjoras, su oria šypsena praleidęs kasoje nėščią moterį: „Man reikia tempti laiką, kol žmona išsikrapštys iš knygyno“. Tėčio amžiaus vyriškis, be žodžių atplėšęs sunkias duris poliklinikoje, kurių niekaip neįveikiau atidaryti. Mano vyras, kaskart sustojantis pagelbėti automobilio žiemą neužkuriančioms, į ragą sušalusioms moterims ir nesišaipantis iš „bobų prie vairo“.
Išdidžiai nubraukus tokį džentelmeniškumą, pasieksime ne išsvajotos lygybės – tiesiog paskatinsime manymą, kad kiekvienas turi susidoroti pats. Kartą seni pažįstami mus su vyru pakvietė į seminarą. Po jo prisėdome restorane pašnekėti. Mano vyras pasisiūlė nueiti prie baro užsakyti kavos, o besilaukiančios pažįstamos sutuoktinis patogiai klestelėjo į kėdę ir jai išvardijo: kavos su pienu, du šaukšteliai cukraus.
Kavos gėrimas irgi jau tapęs feminizmo kovos reikalu. Nauja mada reikalauja kiekvienam mokėti už save, ir visai džiaugčiausi, jei ji nusistovėtų dalykiniuose reikaluose – nusibodo raudonuoti, kai darbo klausimais susitikus su kokiu vyru, jis būtinai nori mokėti už mano kavą. Šypsodamiesi vienas kitam bandome mandagiai įrodyti savo tiesą, padavėja trypčioja – nejauku. O jei atsisveikindama pirmoji ištiesiu ranką, „tradicinis“ vyras net pykteli.
Užtat pasimatymuose klaiku, kai vyras pakviečia, o atnešus sąskaitą primygtinai laukia, kol jo pakviestoji išsitrauks piniginę. Arba dar primena, kad anąkart vaišino jis, tai būk maloni – pastaruoju metu tokių pokalbių kavinėse girdžiu nemažai.
Reikėtų išravėti iš visuomenės džentelmenus apsimetėlius, ir gal to užtektų. Apsimetėliai paduoda paltą, bet laido seksistinius juokelius, įteikia gėlių per pasimatymą, bet kitoms moterims prieš nosį užstato automobilį, ne bučiuoja, o spaudžia ranką, nors per darbo pokalbį nesidrovi klausti ištekėjusių kandidačių, kada jos planuoja pastoti. Anądien dalykiniame susitikime susipažinau su verslininku, kuris pagyrė mano vardo grožį. Neįsivaizduoju savęs tai sakant kokiam nors pirmą kartą matomam darbo reikalais sutiktam vyrui.
„Jūs jauna, graži moteris, viskas jums bus gerai“, – tokią frazę iš savo šefo išgirdo bent kelios per etatų mažinimą atleistos mano draugės.
Tuo metu vyrams buvo sakoma, kad jie – jauni ir perspektyvūs specialistai.
Štai dėl tokio apsimestinio džentelmeniškumo ir reikėtų pykti. Vyrai „džentelmenai“, kurių mandagumas skirtas tik moterų silpnybei atskleisti, turi išeiti iš mados. Bet būtinai palikite džentelmenus, kurie leis atsiremti į savo ranką tada, kai dėl amžiaus sunkiai pakelsiu rankinę, ir tuos, kurie pirmojo pasimatymo metu pasitinkant saulėtekį paskolina savo megztinį.