Veronikos istorija
Veronikai buvo apie trisdešimt metų. Atrodė ji sveika, jautėsi laiminga: puikus vyras, klusnus sūnus. Ir staiga, tiesiog per keletą savaičių, viskas pasikeitė: gyvenimas subyrėjo tarsi kortų namelis. Vėliau Veronika prisiminė paskutinę laimingą akimirką – savo gimimo dieną, atšvęstą šeimos rate ir negausioje svečių draugijoje.
Gailėdama po skyrybų likusios vienišos kaimynės, moteris pakvietė ir ją. O Veronikos vyras su kaimyne susipažinti pakvietė nevedusį bendradarbį.
Atsitiko taip, kad vakarėlis dar vyko, o gėrimai pasibaigė. Kaimynė prisiminė savo namuose turinti vieną butelį, tiesa, pradėtą, ir nubėgo jo atsinešti. Pilstė vyną pati, pradėdama nuo Veronikos su vyru. Nevedęs vyriškis jai įspūdžio nepadarė. Tačiau nuo pat pobūvio pradžios ji daugiausia bendravo su Veronikos vyru.
„Man ir į galvą neatėjo pavyduliauti Alekso, – pasakojo Veronika. – Juk jis visada buvo man toks ištikimas! Kitą dieną su šeima vykome į sodą ir, kaip buvo įprasta, palikau kaimynei raktus, kad ji dvi poilsio dienas prižiūrėtų mūsų butą. Mano nustebimui nebuvo galo, kai vyras staiga gana rimtai pasakė, kad su kaimyne taip artimai nebendraučiau. Esą jam nepatiko jos vakarykštis elgesys. Tik pasijuokiau iš tokių jo žodžių...
Pirmąsyk rimčiau reagavau į šią vyro pastabą po mėnesio. Prisimenu, kad grįžusi iš sodo netikėtai pasijutau blogai: nuolatinis silpnumas, galvos svaigulys, apetito stoka. Tiesiog kriste ėmė kristi svoris, bet gydytojai be sumažėjusio kraujospūdžio nieko daugiau negalėjo aptikti. Niekaip nesupratau ir to, kodėl šeimos narių elgesys staiga visiškai pasikeitė. Jie ėmė šiurkščiai elgtis, sūnus – prastai mokytis. O vyras nustebino labiausiai.
Visus vakarus – rūškana tyla, įtarus žvilgsnis, tuščios priekabės dėl kiekvienos smulkmenos. Deja, šiuos pasikeitimus su kaimyne susiejau tik tada, kai, grįžusi iš darbo, aptikau vyro raštelį, kad jis išeina pas kitą moterį. Taip, kaip tik pas ją. Tai buvo nepakeliama! Gyvename mes šalimais, viskas vyksta mano akyse. Ir kančia nesibaigia iki šios dienos! Sūnus tik dar labiau ją didina, praleisdamas kaimyniniame bute visus vakarus ir elgdamasis su manimi kaip su tuščia vieta...“
Dėmesio! Nežinomi daiktai
Aišku, kad viskas prasidėjo nuo nugerto butelio vyno, kurį tą vakarą atsinešė kaimynė. Būtent šis gėrimas naudojamas patiems stipriausiems meilės kerams. Tačiau vien vynu kaimynė neapsiribojo. Į juodą žaidimą buvo įtrauktas ir Veronikos sūnus, pakenkta jo sveikatai. Bet svarbiausią dalyką moteris prisiminė tik tada, kai jai buvo pateiktas konkretus klausimas – ar nerado namie ne savo daiktų? „Iš tiesų! – sušuko Veronika. – Radau...“
Paaiškėjo, kad po vyro išėjimo praėjus porai savaičių, Veronika ėmėsi generalinės ruošos. Ir aptiko mažiausiai tris daiktus. Nusprendusi susiūti iširusį tachtos kraštą, po apmušalu ji rado keistą vilnos gniužulą. Jis buvo dviejų spalvų – juodos ir pilkos. Pilkas – šilkinis, kaip katino kailis, juodas – kietas, primenantis šuns plaukus. Tikima, kad juodosios magijos kerėtojai, norėdami ne tiesiog išskirti žmones, bet paversti juos pikčiausiais priešais, sumaišo kaip tik šių dviejų gyvūnų kailius. Sakoma, kad tai veikia ne tik vyrą ir žmoną. Aukomis būtinai tampa ir jų vaikai, mat su tėvais jie energetiškai labai susiję. Berniukai – glaudžiau su tėvu, mergaitės – su motina.
Kitas radinys gulėjo ant knygų lentynos – susiglamžiusi, šeimininkei nežinoma nosinė su kraujo pėdsakais. Tikima, kad kruvini juodieji kerai gali kainuoti aukai ne tik sveikatą, bet ir gyvybę. Negana to, iš po seno pianino šeimininkė ištraukė mažą juodą vaškinę žvakutę, primenančią kalėdinę, bet apvyniotą juodu siūlu su daugybe mazgelių. Toks totemas gali slėpti bet kokią informaciją, skirtą visam butui. Tarkime, name su tokia „staigmena“ netgi atsitiktinį svečią gali kamuoti nenusakomas ilgesio, nerimo jausmas.
Saugumo taisyklės
Veronika sakosi šiuos radinius paprasčiausiai išmetusi į šiukšlių vamzdį. Tačiau toks būdas išsivaduoti nuo totemų netinkamas, nes juose slypinti informacija veikti nenustoja. Bet kuris totemas – vilna ar žvakė – turi būti sunaikintas tam tikru būdu. Ir tai būtina žinoti.
Pirmiausia, tokio radinio negalima liesti: nedera ne tik į rankas imti, bet netgi koja paspirti. Kad išmestume „staigmeną“ iš buto arba pašalintume ją iš kelio (dažnai magiški daiktai numetami prie slenksčio), reikia pasinaudoti lazda arba žnyplėmis, o po to juos gerai nuplauti tekančiu vandeniu. Patį nepageidaujamą daiktą būtina sudeginti po atviru dangumi.
Kokius dar daiktus naudoja kerėtojai, siekdami savo juodųjų tikslų? Ir kokių saugumo taisyklių reikia laikytis juos aptikus? Jau turėtų būti aišku: jeigu jums kas pasiūlė pradėtą butelį vyno, jo jokiu būdu negalima gerti. Vietoje sumaišytų katės ir šuns plaukų juodieji magai dažnai panaudoja meškos taukus, varnų plunksnas, supainiotus tamsius siūlus ir kitokias tekstilės šiukšles, pametamas, kaip jau minėta, kur nors bute. Įsidėmėkite štai ką: po pobūvio, kuriame dalyvavo galimas pavyduolis, kruopščiai patikrinkite savo namus.
Keli žodžiai apie dovanas ir suvenyrus
Jeigu jums dovanojamas naminis tortas, tačiau kepėju jūs ne visiškai pasitikite, geriau saldumyno nevalgykite. Lygiai taip pat, kaip tekstilė, vilna ir kitos natūralios kilmės medžiagos, tešla gali būti negatyvios informacijos perteikėja.
Kartais stebimės, kodėl skirtingų šeimininkių pagal tą patį receptą pagaminto patiekalo skonis skiriasi. Taip yra todėl, kad kepėjų informaciniai laukai skirtingi: pyrago kepimą lydi skirtinga nuotaika, kuri veikia gaminį. Beje, visai ne be reikalo nesveikuojančioms moterims rytiečiai neleidžia gaminti maisto. Mat tuo metu šeimininkių energija pasikeičia – ir valgis, ypač ryžiai ir mėsa, netenka savo gerųjų savybių.
Per šventes iškilmių šeimininkams paprastai dovanojama gėlių. Tokia dovana, atrodytų, pati saugiausia. Išimtis – geltonos gėlės, ypač nuskintos pelkėje – vandens lelijos, vilkdalgiai... Geltonos gėlės yra vienintelės, sugebančios perteikti neigiamą informaciją aplinkiniams.
Gana atsargiai reikėtų priimti kaip dovaną ir suvenyrus – amatininkų gaminius. Geriau jų ir pačiam nepirkti. Ypač jeigu tai – atvežtinė egzotika.
Lauktuvėms – ligų?
Viešint Rytų šalyse, patartina vietinių amatininkų gaminių išvis nepirkti. Nendrinės ir molinės kaukės, kaip ir kiti rankų darbo gaminiai, nuo seno kerėtojų naudojami beviltiškai sergantiems ligoniams gydyti. Ligonį įkurdina kerėtojo namuose, kur kelias dienas gaminama tokia kaukė ar statulėlė. Magas per procesą tarp gaminio ir nesveikų organų užmezga glaudų energetinį ryšį. Tada šį „liaudies meno“ dirbinį neša į turgų ir parduoda turistui.
Grįžęs namo, toks egzotikos mėgėjas didžiuodamasis savo pirkinį rodo visiems šeimos nariams. O šis, ištiesęs nematomus mirties čiuptuvus, sugriebia ką nors iš jų ir perteikia ligos informaciją naujai aukai. Kažkur toli ligonis pasveiksta, o čia suserga niekuo nekaltas žmogus. Ir dažniausiai beviltiškai...
Štai ir visos energetinio saugumo taisyklės, kurias žinoti reikia kiekvienam, kad apsisaugotų nuo galimų antpuolių. Būkite budrūs ir išmintingi.