Galime būti realistais tol, kol sapnuose mus pradeda lankyti anapilin išėję žmonės arba, kol vėlų vakarą, būdami visiškai vieni namuose, nepajuntame baugaus ir šalto nerimą keliančio prisilietimo, neišgirstame tolstančių žingsnių ar neturinčių jokio paaiškinimo garsų, rašoma atsiųstame pranešime spaudai.
Anapusinis pasaulis yra visai čia pat, tačiau iki šiol mokslininkai prie jo prisilietė per menkai, kad darytų konkrečias išvadas. Tiesa, jau yra mokslininkų darbų, tiriančių sąmonę, kuriuose teigiama, kad konstatuota fizinė mirtis nėra pabaiga, nėra būsena, kuomet žmogus nieko nebejaučia. Panašu, kad mokslas artėja prie tų pačių atradimų, ką seniai žinojo ir teigė giliau matantys ir turintys ypatingų savybių ar gebėjimų žmonės.
Anksčiau vien prietarais laikyti kaimo žmonių pasakymai apie išgydyti ar susargdinti galinčių žmonių galias, dabar kelia vis didesnį susidomėjimą, ne vien besidominčiųjų gyvenimo filosofija ar ezoterika tarpe, tačiau palaipsniui užvaldo ir į tokius tyrinėjimus bei atsakymų paieškas įtraukia akademinės bendruomenės narius. Štai akademikas Jurgis Brėdikis, žymus Lietuvos kardiochirurgas, biomedicinos mokslų daktaras, savo pasisakymuose ir knygose ne kartą pripažino, kad yra kai kas daugiau, nei vien fizinė, viską apsprendžianti kūno būtis.
Visgi įvairūs pasisakymai, tyrimai ar svarstymai atrodo šiek tiek nutolę nuo kasdienio gyvenimo, kol anapusinis pasaulis pats „nepasibeldžia“ į kažkieno gyvenimą. Sutikite, jog nėra labai jauku, girdėti ir jausti dalykus, kurių neina įprastai matyti, kurių pats žmogus nemoka sau paaiškinti ir nežino, ką su tuo daryti.
Susiduriu su tuo labai dažnai ir, nors pati esu krimtusi universitetinius techninius mokslus ir pirmiausia atsakymų ieškau mokslininkų įrodytuose dalykuose, fizikiniuose vykstančių reiškinių paaiškinimuose, tenka atsigręžti ir kartais net giliai sąveikauti su kitokio lygmens energijomis, kurios paprastai ir priskiriamos anapusinio pasaulio jėgoms. Iš tokių patirčių gimė mano pirmoji knyga „Langas tarp pasaulių“, kurią išleido „Alma littera" leidykla, o dabar skaitytojus pasiekia ir naujoji mano knyga „Aiškiaregė“. Nors pastaroji – romano žanro, visgi į ją paprasta ir suprantama forma yra sudėta galybė žinių ir ryšio ar sąveikos, su daugeliui nepažintomis energijomis, pastebėjimų.
Mirusį arba išėjusį anapilin žmogų, mes galime traktuoti, kaip kitokią mus pasiekiančią ir, bandančią atkurti buvusį įprastame gyvenime ryšį, energiją. Žmogaus sąmonė – tam tikra energija, kuri niekur nedingsta jam mirus. Štai ta energija ir gali aplankyti gyvuosius sapnuose, gali „vaidentis“ ir netgi, ypatingais, pačios gamtos sąlygojamais tarpsniais, matytis įvairiais pavidalais, girdėtis nesuprantamais garsais. Tai tik bandymas vienai energijos formai „susikalbėti“ su kita energijos forma.
Mus pasiekiančios energijos ne visuomet geranoriškos ir taikios, tad, žinoma, nėra gerai, kai žmonės nesuprasdami ką daro, kviečia dvasias arba, prisiskaitę internete ir nežinodami visa ko esmės, atlieka kažkur skaitytus ritualus, sujudinančius tokias energijas, kurių valdyti jie nemoka.
Knyga „Aiškiaregė" praskleis tą paslapties uždangą smalsiems skaitytojams ir jie galės suprasti, kaip tos nepažintos energijos sąveikauja su žmonėmis, kaip dirba gebantys matyti ir jausti tokias energijas žmonės. Galų gale, kuo jie vadovaujasi, kokios vertybės yra svarbiausios ir kaip kuria patys savo gyvenimą, iš anksto regėdami galimą ateitį...
Kuomet riba tarp šio ir Anapusinio pasaulio susiaurėja, leisdama mums dar giliau ir atviriau sąveikauti su ten esančiomis jėgomis, – vienas iš tokių tarpsnių ir yra Helovino, Visų šventųjų ir Vėlinių šventės, prisiminkime patį stipriausią, pati svarbiausią dalyką, kurį nešiojamės savo širdyje... Tai Meilė, kuri mus paverčia žmogiškais, jautriais, atsakingais, kūrybingais ir mylinčiais. Ir tai ne tik jausmas, tačiau ir galinga energija, su kurios pagalba galime padėti sau įveikti net ir pačius didžiausius sunkumus. Galime padėti juos įveikti kitiems, ir nesvarbu ar tie sunkumai kilo dėl įprastų žemiškų dalykų, ar ne iki galo pažintų, anapusinio pasaulio energijų... Štai ką sako Aiškiaregė:
„Mes visi esame sujungti neregima gija. Ji draikosi, kuria sudėtingus raštus tarp visų gyvų esybių. Apjuosia visa apimančia kūrybos mandala, kurią vadiname gyvenimu. Siekdami geresnio, lengvesnio gyvenimo, turėtume į šią mandalą įlieti dalelę savo meilės, skirtos visiems kitiems. Tik ką nors duodami, dalindamiesi, mes galime tai gauti sau iš tos pačios mandalos ar to paties gyvenimo voratinklio...“ (citata iš romano AIŠKIAREGĖ. Autorė Elė Soul)