Geležinkelio stoties laukiamojoje salėje esančioje instaliacijoje menininkas įprasmina praeitį, dabartį ir ateitį; pastarajai atstovauja Austėja. Būrėja, įprastai dirbanti nuotoliniu būdu, žavisi galimybe dirbti su menininku ir mėgaujasi gyvu bendravimu su parodos lankytojais. Mergina siekianti išsklaidyti stereotipus, sklandančius apie būrėjus (esą, tai – vyresnio amžiaus moterys, pasidabinusios margais sijonais, blizgančiais papuošalais, skaromis ar pan.). Taip pat, vertindama atsakomybę ir psichologiją, būrimą laiko specialybe ir primena, kad kiekvieno ateitis – jo rankose, o kortos gali tik patarti, rašoma atsiųstame pranešime spaudai.
– Kodėl pasirinkote būtent Taro kortas? Ar lengvai išmokstama burti?
– Taro kortos mane sudomino tuo, kad iš esmės jungia daugumą ezoterikos šakų, įskaitant ir populiarias, pavyzdžiui, astrologiją ar numerologiją, ir specifines, būdingas tam tikrai kultūrai, tarkim, Kabbalą ar Egipto mitologiją – simboliai dažnai priklauso nuo naudojamos kaladės. Šių sričių žinios nėra būtinos kortų skaitymui, tačiau padeda giliau interpretuoti jų reikšmes. Kiekviena korta turi astrologinį ir numerologinį atitikmenį – tarkime, ketvirtoji Taro korta, Imperatorius, reprezentuoja Marsą ir Avino ženklą, todėl kalba apie vyrišką energiją, lyderystę, autoritetą, na, o ketvertas simbolizuoja struktūrą, tvarką, stabilumą. Paprastai į savo darbą įtraukiu ir Orakulo kortas, kurios turi mažiau simbolių nei Taro, tačiau papildo būrimus, nurodydamos bendras tendencijas ir patarimus.
Būrimo galima išmokti turint pakankamai noro ir negailint pastangų. Su laiku gilinant žinias ir lavinant intuiciją, kortų išmetamos reikšmės platėja ir tampa „lankstesnės“ – nors kiekviena korta turi savo bendrąją reikšmę, su patirtimi ateina nuojauta, ką korta reiškia konkrečiu atveju ir kaip atskiras kortas nuosekliai jungti į bendrą visumą.
– Būrėjos rankose dažnai – ne įprasti klausimai, o žmonių likimai… Kartais, net ir paprasčiausi klausimai gali „užprogramuoti“. Ką apie tai manote? Kaip elgiatės savo praktikoje?
– Labai pritariu šiam teiginiui – išties yra nemažai lengvai paveikiamų žmonių, kurie perduotą informaciją gali priimti pernelyg jautriai. Būtent dėl to manau, kad pusė būrimo svarbos slypi klausimo formuluotėje – dažnai stengiuosi padėti performuluoti klausimus taip, kad kontrolė būtų suteikta žmogui, o ne likimui, kadangi tikiu, kad mes patys veiksmais kuriame savo likimą. Tarkime, klausimą „Kada sutiksiu savo antrą pusę?“ siūlau keisti į „Ką turėčiau daryti, kad sutikčiau savo antrą pusę?“.
Be to, tikiu, kad svarbu ne tik tai, ką pasakome, bet ir kaip pasakome – apskritai, į žodžius ir kalbą žiūriu atsakingai, galbūt dėl to, jog pati studijuoju lingvistiką. Dirbdama stengiuosi pasirinkti kalbinę raišką, kuri nebūtų pernelyg kategoriška – pavyzdžiui, vietoj žodžio „bus“ esu linkusi vartoti žodžius „galite tikėtis“ ar „galėtų būti“ – taip žinutė perduodama, tačiau žmogus nėra užprogramuojamas.
– Būrėjų etika – ar tokia egzistuoja?
– Deja, bendros būrėjų etikos nustatytos nėra – galbūt dėl to visuomenėje yra gajus įsitikinimas, kad būrėjai yra šarlatanai, kadangi ši veikla nėra pakankamai reguliuojama. Vietoje to, tarp pačių būrėjų egzistuoja nemažai mitų – tarkime, vis dar yra būrėjų, kurie tiki, jog kortų negalima pirkti, nes jos turi būti dovanotos, ar nevalia burti nėščioms moterims dėl neįsivaizduojamų priežasčių. Visgi, manau, kiekvienas žmogus, užsiimantis šia veikla, nusistato ar bent turėtų nusistatyti savo etinius įsitikinimus. Dirbdama vengiu informaciją pateikti kategoriškai, neatsakinėju į tą patį žmogaus klausimą kelis kartus – trumpai tariant, gerbiu tiek klientą, tiek savo veiklą ir stengiuosi, kad informacija būtų tinkamai pateikta ir išgirsta, tačiau neturėtų pernelyg didelio krūvio, ypač jautresniems žmonėms.
– 12-ojoje Kauno bienalėje prisidedate prie slovakų menininko Karol Pichler kūrinio „Time-Squares“ įgyvendinimo. Darbas kalba apie praeitį, dabartį ir ateitį. Jūs pranašaujate lankytojams ateitį. Kaip jaučiatės būdama meno instaliacijos dalimi?
– Kadangi nuoširdžiai myliu šią veiklą, gavusi pasiūlymą, ilgai nedvejojau. Taip pat esu neabejinga menui ir manau, kad Taro kortos taip pat gali būti matomos kaip meninė išraiška ar priemonė – ne veltui yra psichologijos šakų, kuriose kortos naudojamos panašiu pagrindu, kaip piešiniai dailės terapijoje. Ši galimybė taip pat sukuria terpę išbandyti save. Kauno bienalėje mano darbo pobūdis skiriasi – įprastai dirbu internetu ir kortas naudoju kaip priemonę padėti žmogui spręsti problemines situacijas bei pakreipti gyvenimą norima linkme. Tad išbandyti save kitoje aplinkoje yra tiek įdomus iššūkis, tiek vertinga patirtis, už kurią jaučiuosi labai dėkinga ir be galo laiminga. Taro kortos yra stigmatizuotos, o darbas bienalėje po truputį padeda pakeisti bent pavienių žmonių supratimą ir požiūrį į šią veiklą.
– Kuo įdomus darbas Kauno bienalėje? Ar daug smalsuolių sulaukia jūsų paslauga?
– Tenka sutikti labai daug įvairių žmonių, jų klausimų ir istorijų. Susidomėjimas dažnai priklauso nuo dienos – kartais lankytojų tenka palaukti, o kartais – jiems tenka laukti eilutėje. Visgi, jeigu lankytojų nėra daug, maloniai praleidžiu su žmogumi tiek laiko, kiek jis gali skirti – iš to gimsta daug gražių atsiminimų ir pažinčių, nors namo grįžtu pavargusi, bet kupina gerų įspūdžių.
Bienalės lankytojai nuo įprastų mano klientų skiriasi tuo, kad čia jų ateina kur kas įvairesnių – kai kurie užeina ir netyčia, ieškodami kur nusipirkti traukinio bilietą, kiti ateina su klausimais po draugų rekomendacijų, treti – iš smalsumo.
– Surasti būrėją bienalės organizatoriams nebuvo paprasta. Gal galite atskleisti būrėjų gyvenimo užkulisius – gal tai uždari žmonės, nemėgstantys viešumo?... Ar galima savo aplinkinių rate turėti būrėjų, bet to nežinoti?
– Iš tikrųjų Lietuvoje yra sauja žmonių, kurie save vadina būrėjais ir nevengia reklamuotis, parodyti savo veido. Greičiausiai taip yra ne todėl, kad tokių apskritai mažai, o dėl to, jog dauguma bijo būti nesuprasti. Kortos ir būrimai yra stipriai mistifikuojami. Tiesą sakant, ir man pačiai sunku save įvardinti „būrėja“, kadangi vien šis žodis turi ne pačią teigiamiausią konotaciją. Pastebiu, kad vis daugiau žmonių atviriau žiūri ir pradeda domėtis kortomis, astrologija, mineralais, tai, iš tikrųjų, labai džiugina. Tikiuosi, kad po truputį prasiplės visuomenės įsivaizdavimas apie kortas ir žmones, kurie tuo užsiima. Dauguma žmonių, skaitančių kortas, žiūri į tai kaip į hobį, kiti – kaip į triuką vakarėliuose ir tik retam kuriam tai yra pragyvenimo šaltinis. Tad labai natūralu turėti būrėjų ar kortomis besidominčių žmonių ir tarp savo aplinkinių – dauguma tiesiog nėra linkę garsiai apie tai kalbėti.
– Žvelgiant į istoriją ar pasakas, būrėją, kaip žmogų turintį antgamtinių galių, vienur tapatino su žiniuone, kitur – su ragana… Jūsų nuomone, kaip yra šiandieniniame pasaulyje? Ar galima skirstyti būrėjas į naudojančias juodąją ir baltąją magiją? Galbūt, kartą išsibūręs žmogus jau bus apkerėtas? O gal – nieko neįvyks?…
– Manau, kad „modernus“ būrėjas, bent iš mano patirties, dažniausiai nebesitapatina su magiškais, mistiškais archetipais – sparčiai populiarėja supratimas, kad Taro kortos yra paremtos ne magija, o žmogaus pasąmonės analize, kadangi iš esmės kortos – tai vaizdinė metafora žmogaus sielos kelionei nupasakoti. Taip pat atsiranda ir supratimas, kad magija nėra kažkas stebuklingo, tai – maži kasdieniai dalykai aplink mus ir mumyse, nes kiekvienas turime galią reikšti savo norus. Galbūt dėl to žmonėms darosi vis patrauklesnės idėjos apie, tarkime, minties galią, kitaip žinomą kaip law of attraction – anksčiau tai taip pat buvo mistifikuojama, tačiau dabar apie šiuos dalykus kalba tiek psichologai, tiek koučingo specialistai ar motyvacinės personos, tik „įvelka“ į kitokius pavadinimus.
Kalbant apie juodąją ir baltąją magijas, jeigu mūsų veiksmai veikia kito žmogaus valią, tai – juodoji magija, tad juodasis magas tam tikra prasme gali būti ne tik būrėjas, kuris sąmoningai užprogramuoja žmogų, bet ir žmogus, kuris, tarkime, stengiasi bet kokiais būdais pririšti mylimąjį ar kam nors atkeršyti. Trumpai tariant, jeigu mūsų veiksmai kyla ne iš meilės sau ir kitam, o iš mūsų ego, tai jau būtų galima viena ar kita prasme prilyginti juodajai magijai.
Kalbant apie lankymąsi pas būrėjus, kartą nuėjęs žmogus tikrai nebus apkerėtas – kaip ir nuėjęs dešimtį kartų – vis dėlto, svarbu nepiktnaudžiauti ir pasidomėti, pas ką einame, kaip ir einant pas bet kurį kitą specialistą, nes nesąžiningų žmonių gali pasitaikyti visur.
– Kokia dovana ar išskirtinėmis galiomis esate apdovanote Jūs? Kuo tai palengvina, o gal apsunkina kasdienį gyvenimą?
– Manau, kad visi esame kažkuo apdovanoti, tik ne visi suprantame ir atrandame savo dovanas. Kaip vieną savo dovanų laikyčiau jautrumą – tai savybė, su kuria man buvo labai sunku augti, dar sunkiau buvo ją priimti ir nematyti jos kaip trūkumo, tačiau supratusi, kokia tai didžiulė dovana, pasidariau atviresnė tiek sau, tiek pasauliui. Radau stiprybę ten, kur maniau, kad yra mano silpnoji vieta, iš to „išsilaisvino“ empatija, kuri dabar man stipriai padeda šioje veikloje, galiu ne tik suprasti žmogų, bet ir jį pajausti, o kartu ir pajausti, kaip jam padėti, ką pasakyti, kaip prie jo prieiti. Su šiomis savybėmis vis dar mokausi gyventi, kadangi esu linkusi stipriai priimti kitų žmonių emocijas – tiek pozityvias, tiek negatyvias – ir kartais svetimas skausmas pasidaro toks pat stiprus, kaip savas; nepaisant to, esu dėkinga, kad galiu taip giliai išjausti. Taip pat pasižymiu stipria intuicija, kurios mokausi klausytis – manau, kad visi iš prigimties esame intuityvūs, tik, kaip bet kurį gebėjimą, intuiciją reikia lavinti. Kartu su empatija ir jautrumu, intuicija padeda pajusti, su kokiu žmogumi bendrauju, jo motyvus, intuityviai jaučiu, jeigu nuo manęs kas nors slepiama ar meluojama. O darbe man ypač padeda automatinis rašymas ir automatinis kalbėjimas (aut. past. intuityvus kalbėjimas sąmoningai neieškant loginių ryšių) – pastarąjį atradau tik pradėjusi dirbti Kauno bienalėje – būtent taip pasireiškia mano intuicija.
– Darbas su žmonėmis tikriausiai pareikalauja daug energijos, ne tik fiziškai, bet ir emociškai… Kaip atstatote jėgas?
– Tiesą sakant, dirbdama Kauno Bienalėje, po pilnos darbo dienos bent dieną praleidžiu tiesiog gulėdama lovoje, žiūrėdama filmus, klausydamasi muzikos, valgydama skanų maistą, atsipalaiduodama. Kadangi atiduodu labai daug savęs, geriausia terapija tampa tiesiog ramus laikas su savimi.
– Būrimasis (apsilankymas pas būrėją) – pramoga, terapija, ar likimo vingis?
– Manyčiau, kad tai labai priklauso nuo būrėjo darbo specifikos – tarkime, dirbant įprastai, mano būrimas yra daugiau terapinis, kadangi stengiuosi padėti žmogui pažinti ir suprasti save, padėti susikurti tokį gyvenimą, kokio trokštame, įveikti baimes, sulaužyti tam tikrus elgesio įpročius, kurie trukdo judėti į priekį. Na, o Kauno bienalėje – daugiau pramoga, kadangi skiriasi darbo specifika, dauguma žmonių ateina vedini smalsumo. Vis dėlto, svarbiausia klausytis savęs ir suprasti, kad kortos tėra priemonė, atspindinti mūsų pasąmonę, o savo realybę kuriamės patys.
– Šių metų Kauno bienalės pavadinimas „Po išvykimo | Prieš atvykstant“. Kur šiuo metu esate pati?
– Po išvykimo ir prieš atvykstant! Manau, kad gyvenimas eina ciklais, etapais, į kuriuos įeina dar daugiau mažesnių ciklų – šiuo metu esu vienos iš tų kelionių vidury.
– Ką jums reiškia kelionė?
Man kelionė visų pirma yra pažinimas – savęs pasaulyje ir pasaulio savyje.
Būrimas taro kortomis vyksta kiekvieną šeštadienį iki rugsėjo 29 dienos, nuo 11 iki 19 val. (nemokamai). Tai 12-os Kauno bienalės menininko Karol Pichler instaliacijos „TIME SQUARES“ Kauno geležinkelio stotyje dalis.