Žynio pra­na­šys­tės: ko ki­tą­met ti­kė­tis iš rin­ki­mų ir kaip pasikeis Lietuvos žmonių gyvenimas

Pla­čiai sklin­da kal­bos, kad Dai­na­vos žy­niu liau­dy­je va­di­na­mas, Drus­ki­nin­kuo­se gy­ve­nan­tis, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ras, dai­ni­nin­kas, re­ži­sie­rius Egi­di­jus Ma­žin­tas tu­ri gam­tos do­va­ną ma­ty­ti ir jaus­ti dau­giau ne­gu tą da­ry­ti ga­li kiek­vie­no žmo­gaus akys ir po­jū­čiai. Ka­muo­ja­mi ne­lai­mių, ne­ži­nios, ne­te­kę vil­ties, be­sig­rieb­da­mi ir už šiau­do, o kar­tais tie­siog smal­su­mo ve­da­mi žmo­nės krei­pia­si į žy­nį pa­gal­bos.

Kaip jis pats ti­ki­na, ben­drau­da­mas su ne­ap­čiuo­pia­mu pa­sau­liu, per moks­liš­kai ne­įro­dy­tas ma­te­ri­jas, E.Ma­žin­tas ne vie­nam pa­dė­jo įveik­ti įvai­rias pro­ble­mas, da­vė pa­ta­ri­mų, kaip elg­tis kon­kre­čio­se si­tu­a­ci­jo­se ir net iš­pra­na­ša­vo, kas nu­tiks ne­to­li­mo­je at­ei­ty­je. At­ei­nan­tys me­tai – ku­pi­ni ne­ži­nios, lau­ki­mo, vil­čių ir ge­res­nių lai­kų ti­kė­ji­mo, nes vyks net tre­ji rin­ki­mai. Žy­nio klau­sė­me, kaip ki­tą­met sek­sis Aly­taus mies­tui ir ra­jo­nui, ko­kius va­do­vus gy­ven­to­jai iš­si­rinks. Ko­kio Lie­tu­vai rei­kia pre­zi­den­to? Taip pat do­mė­jo­mės, kaip žmo­nių ti­kė­ji­mą žy­niais, eks­tra­sen­sais ver­ti­na moks­li­ne iš­min­ti­mi be­si­re­mian­tis psi­cho­lo­gas? Ar tik­rai kai ku­rie žmo­nės ga­li bū­ti iš­skir­ti­nai ap­do­va­no­ti mo­tu­lės gam­tos?

Pa­slap­čių mo­kė­si iš se­ne­lės

Po­kal­bį su žy­niu pra­dė­jo­me nuo is­to­ri­jos apie ne­že­miš­kus jo ge­bė­ji­mus. E.Ma­žin­tas ti­ki­no, kad to­kią gam­tos do­va­ną – ma­ty­ti dau­giau nei ma­to įpras­tų žmo­nių akys – tik­riau­siai pa­vel­dė­jo ir iš­mo­ko iš sa­vo se­ne­lės. Maž­daug nuo ket­ve­rių, sek­da­mas jos pa­vyz­džiu, jis mo­kė­si žy­nio pa­slap­čių.

Tam jau­tė ir pa­šau­ki­mą. E.Ma­žin­to tė­vai dir­bo li­go­ni­nė­je, o se­ne­lė lyg so­cia­li­nė dar­buo­to­ja priimi­nė­jo žmo­nes, tu­rin­čius įvai­rių svei­ka­tos su­tri­ki­mų – vai­kų šla­pi­ni­ma­sis į lo­vą, jų iš­gąs­tis, įvai­rūs bė­ri­mai, ku­rių ne­pa­vyk­da­vo iš­gy­dy­ti gy­dy­to­jams, ir pa­na­šiai.

„Mes su se­su­te, bū­da­mi ma­ži, ste­bė­da­vo­me, kaip mo­čiu­tė dir­ba, ji net nie­ko ne­klau­si­nė­da­vo žmo­nių. To­kią mo­čiu­tės pa­tir­tį nau­do­ju ir aš“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas ir pri­dū­rė, kad vė­liau to­bu­li­no sa­vo ži­nias ir ge­bė­ji­mus be­si­mo­ky­da­mas įvai­rių da­ly­kų.

At­sa­ky­mai – et­ni­nė­je kul­tū­ro­je

Žy­niu jis sa­ve va­di­na dėl to, kad nau­do­ja tik lie­tu­viš­ką pa­vel­dą – nu­me­ro­lo­gi­ją, kū­no kal­bą, se­no­vės et­ni­nius pa­pro­čius, mi­to­lo­gi­ją ir Mi­ka­lo­jaus Kon­stan­ti­no Čiur­lio­nio pa­veiks­lus, iš ana­pus iš­si­kvie­čiant jo dva­sią.

„Mo­ky­ti et­ni­nės kul­tū­ros Lie­tu­vos mo­kyk­lo­se so­viet­me­čiu ne­bu­vo lei­džia­ma, nes lai­ky­ta­si nuo­sta­tos, kad tai na­cio­na­liz­mo ap­raiš­kos. Da­bar et­ni­nę kul­tū­rą kaip da­ly­ką tu­ri tik vie­na ki­ta mo­kyk­la. Aš esu vie­nin­te­lis iš moks­li­nin­kų et­no­gra­fų, ku­ris pri­tai­kė et­ni­nę kul­tū­rą ver­slui. Iš to ga­li­ma šiek tiek už­si­dirb­ti ir pra­gy­ven­ti. Moks­las tu­ri bū­ti orien­tuo­tas į ver­slą, gy­ve­ni­mą, rin­ką. To­dėl da­bar et­ni­nė­je kul­tū­ro­je aš mau­dau­si lyg žu­vis van­de­ny­je“, – taip apie sa­vo už­si­ė­mi­mą kal­bė­jo žy­nys.

Be to, pa­sak jo, ma­gi­jos, chi­ro­man­ti­jos, ast­ro­lo­gi­jos bu­vo mo­ko­ma Vil­niaus uni­ver­si­te­te dar prieš po­rą šim­tą me­tų. Tai pa­kan­ka­mai se­ni moks­lai, anuo­met bu­vę la­bai po­pu­lia­rūs. E.Ma­žin­tas tei­gė, kad dau­gy­bė mū­sų se­no­vės kul­tū­ros yra okul­ti­nė.

Jis pa­aiš­ki­no, kad skir­tin­go­se kul­tū­ro­se tas pats skait­muo ar­ba sim­bo­lis ga­li tu­rė­ti skir­tin­gas ir net prie­šin­gas reikš­mes, tai­gi, tas, kas lai­mę ir sėk­mę sim­bo­li­zuo­ja kaž­kur sve­čio­je ša­ly­je, mū­sų kraš­tuo­se ga­li reikš­ti ne­lai­mę. Kaip pa­vyz­dį jis pa­tei­kė mė­nu­lį, ku­ris pas mus trak­tuo­ja­mas kaip tė­ve­lis, o sla­vų kraš­tuo­se yra mo­te­riš­ko­sios gi­mi­nės pras­mė.

Dar pri­si­mi­nė is­to­ri­ją, kai vie­na jo klien­tė, ti­kė­da­ma­si iš­lai­ky­ti mei­lę ir tur­tus sa­vo gy­ve­ni­me, iš Egip­to par­si­ve­žė ska­ra­bė­ją kaip mei­lės ir tur­tų amu­le­tą. Žy­nys pa­tvir­ti­no, kad bū­tent egip­tie­čiams šis amu­le­tas reiš­kia kaip tik tai, ta­čiau mū­sų kraš­te jis vi­so la­bo tė­ra mėš­la­va­ba­lis, reiš­kian­tis iš­si­sky­ri­mą, pra­ra­di­mą.

„To­dėl įvai­rūs mū­sų sim­bo­liai ir amu­le­tai tu­rė­tų bū­ti lie­tu­viš­ki“, – ak­cen­ta­vo E.Ma­žin­tas.

Dar jis pa­ti­ki­no, kad žmo­nės be rei­ka­lo ne­ti­ki prie­ta­rais, mat juo­se sly­pi tūks­tan­čius me­tų mū­sų pro­tė­vių kaup­ta pa­tir­tis, et­ni­nės ži­nios.

Kvie­čia žy­maus žmo­gaus dva­sią

Pa­si­tei­ra­vus, ar jo įžval­gos bei pra­na­šys­tės vi­suo­met yra pa­ti­ki­mos, žy­nys tvir­ti­no, kad nie­ka­da dėl nie­ko ne­ga­li­ma bū­ti tik­riems ir vi­suo­met sa­vo klien­tų iš anks­to at­si­pra­šo, jei­gu jo pra­na­šys­tės ne­pa­si­tei­sins. Ta­čiau daž­niau­siai iš žmo­nių, ku­rie krei­pia­si į jį, gir­di ge­rus at­si­lie­pi­mus.

„Ži­no­te, ma­no dar­bą vi­suo­met pa­tik­ri­na lai­kas. Tik jis pa­ro­do, ar aš pa­sa­kiau tei­sy­bę, ar kly­dau“, – ti­ki­no E.Ma­žin­tas.

Įpras­tai žy­nys žvel­gia še­še­rius me­tus į prie­kį, ta­čiau, jei­gu yra po­rei­kis pa­ma­ty­ti to­les­nę at­ei­tį, tą jis taip pat pa­da­ro. Tam nau­do­ja ran­kų del­nus. Pa­sak vy­ro, kai­rės ran­kos plaš­ta­ka ro­do pri­gim­tį ir 90 me­tų lai­ko­tar­pį, de­ši­nė – tą, ką žmo­gus per gy­ve­ni­mą nu­vei­kia, pa­ge­ri­na ar­ba su­ga­di­na ir 40 me­tų lai­ko tar­pą. De­ja, daž­niau­siai žmo­nės lin­kę vis­ką su­ga­din­ti. Apie žmo­nes jis ga­li daug pa­sa­ky­ti ir kal­bė­da­mas su jais te­le­fo­nu, net jų nė kar­to ne­ma­tęs gy­vai.

Įdo­mu yra tai, kad žy­nys, no­rė­da­mas gau­ti tiks­les­nius ir iš­sa­mes­nius at­sa­ky­mus į žmo­nių no­ri­mus su­ži­no­ti klau­si­mus, tei­gia iš­si­kvie­čian­tis lie­tu­vių kom­po­zi­to­riaus, dai­li­nin­ko, chor­ve­džio, vie­no žy­miau­sių to me­to kul­tū­ros vei­kė­jo M.K.Čiur­lio­nio dva­sią, ku­ri pa­sa­ko dar dau­giau, pra­ple­čia kon­kre­taus žmo­gaus gy­ve­ni­mo pe­ri­met­rą.

„Ga­liu ma­ty­ti, koks tas žmo­gus yra gy­ve­ni­me, šei­mo­je, dar­be, kaip klos­to­si jo kar­je­ra, ko­kia yra jo svei­ka­ta ir pa­na­šiai. Ta­čiau toks se­an­sas trun­ka apie va­lan­dą. Ga­liu daug ką pa­sa­ky­ti ir per še­šias mi­nu­tes, ta­čiau ne taip pla­čiai. Be to, dva­sia man la­bai pa­de­da, kai pats bū­nu per­var­gęs ir man pa­čiam tam­pa sun­kiau iš­skai­ty­ti ki­tais me­to­dais. Mū­sų ben­dra­vi­mas su dva­sia vyks­ta me­ta­fo­rų, ki­tų sim­bo­lių kal­ba“, – pa­sa­ko­jo žy­nys. Taip pat pri­dū­rė, kad bi­jo­ti dva­sių tik­rai ne­rei­kia, vei­kiau bi­jo­ti rei­kia gy­vų žmo­nių.

Lem­tį pa­keis­ti ga­li­ma

Žmo­nėms pra­neš­da­mas ne to­kius po­zi­ty­vius da­ly­kus ar įspė­da­mas apie jiems gre­sian­čias ne­lai­mes, E.Ma­žin­tas sten­gia­si tą pa­da­ry­ti la­bai sub­ti­liai, at­sa­kin­gai, kad žmo­gus ne­pra­dė­tų gy­ven­ti vien ta blo­ga ži­nia ir lauk­ti. Yra žmo­nių, ku­rie iš anks­to pa­pra­šo apie blo­gas ži­nias nu­ty­lė­ti.

Net ir su­ži­no­ję apie ne itin ge­rą lem­tį, žmo­nės ga­li ją pa­keis­ti ir, pa­sak žy­nio, net pri­va­lo tą da­ry­ti.

„La­biau­siai žmo­nės lau­kia, ką apie juos pa­sa­kys po­zi­ty­vaus. Su­lau­kiu ir to­kių klien­tų, ku­rie no­ri gir­dė­ti tik tai, ką no­ri gir­dė­ti. Ta­čiau kar­tais žmo­gui pa­sa­ky­ti ne tai, ko jis lau­kia, bū­na ver­ta. Ta­da jis su­si­mąs­to, pa­da­ro iš­va­das ir man net pa­dė­ko­ja“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas.

Taip pat žy­nys tei­gė ga­lin­tis nuim­ti pra­keiks­mus, nu­žiū­rė­ji­mus, už­kal­bė­ji­mus.

Klien­tai – ir ku­ni­gai

Tei­gia­ma, kad, re­mian­tis ka­ta­li­ky­be, jos iš­pa­žįs­ta­mu ti­kė­ji­mu, bur­tai, ma­gi­jos, spi­ri­tiz­mo se­an­sai yra lai­ko­mi nuo­dė­min­gais. Ta­čiau E.Ma­žin­tas su tuo ne­su­tin­ka, esą baž­ny­čia nė­ra moks­li­nin­kas, ku­riuo ga­li­ma ti­kė­ti kaip ne­gin­či­ja­ma tie­sa. Ži­no­ma ir tai, kad moks­liš­kai įro­dy­ti dva­sių eg­zis­ta­vi­mo taip pat ne­ga­li­ma.

„At­si­me­nu, ma­no mo­čiu­tė iš­va­ry­da­vo žmo­gų ap­sė­du­sį šė­to­ną, o da­bar tą da­ro ir ku­ni­gai eg­zor­cis­tai. Juk tai ir­gi ga­li­ma va­din­ti ke­rais. Ir pats Jė­zus Kris­tus nau­do­jo ran­kų bio­e­ner­ge­ti­ką, ku­ria gy­dė žmo­nes ir net iš mi­ru­sių­jų pri­kė­lė. Ir ku­ni­gai, be­je, yra ma­no klien­tai, net la­bai aukš­to ran­go. Jiems ir­gi įdo­mu, kur jie bus, į ko­kį kraš­tą iš­va­žiuos, ko­kį laips­nį gaus. Tai žmo­giš­ki klau­si­mai. Drau­di­mai nie­ko ge­ro ne­duo­da. Ga­lė­tų ir ku­ni­gai dau­giau ma­ty­ti“, – tei­gė žy­nys.

Pa­klaus­tas, ar bū­na vi­sa­pu­siš­kai sėk­min­gų žmo­nių, žy­nys tai pa­ti­ki­no, ta­čiau pa­brė­žė, kad ne vi­siems gy­ve­ni­me rei­kia daug ir kad no­rint bū­ti sėk­min­gam, kar­tais tie­siog rei­kia šiek tiek pa­keis­ti po­žiū­rį į gy­ve­ni­mą: „Pa­ti­kė­kit, kuo ma­žiau gy­ve­ni­me tu­ri, tuo ma­žiau rū­pes­čių.“

Pa­gal­ba ki­tiems žmo­nėms, kaip tei­gė žy­nys, jo nie­ka­da ne­iš­var­gi­na, prie­šin­gai, jei­gu pa­vyks­ta pa­gel­bė­ti, jau­čia­si pa­ky­lė­tai. „La­bai iš­gy­ve­nu, jei­gu žmo­gui ką nors pa­sa­kau ne taip, per­dė­tai“, – pa­sa­ko­jo vy­riš­kis.

Kas lau­kia Aly­taus mies­to ir ra­jo­no?

Ar­tė­jant sa­vi­val­dos rin­ki­mams, įdo­mu su­ži­no­ti, kaip jie klos­ty­sis ir kas lauks Aly­taus mies­to ir ra­jo­no gy­ven­to­jų, ko­kią val­džią jie iš­si­rinks.

Žy­nys aiš­kiai api­bū­di­no Aly­taus ra­jo­no si­tu­a­ci­ją, esą val­džio­je ma­žai kas kei­sis, kad da­bar­ti­nė val­džia ta­ry­tum įsi­tvir­ti­no am­žiams, o žmo­nės jau­čia­si tar­si bū­tų įkliu­vę į spąs­tus, jie la­bai lau­kia per­mai­nų, nes vis­kas nu­si­bo­do. Si­tu­a­ci­ją jis ly­gi­no su Ru­si­jos at­ve­ju, kai tar­si liau­dis iš­ren­ka Pu­ti­ną va­do­vau­ti ša­liai, tar­si vis­kas de­mo­kra­tiška, ta­čiau anaip­tol taip nė­ra.

„Da­bar­ti­nė val­džia per daug už­si­žai­dė, per daug pa­si­ti­ki sa­vi­mi, už­mi­go ant aplo­dis­mentų ir ne­no­ri nu­lip­ti nuo sce­nos. De­ja, į val­džią at­ei­na ne tie žmo­nės, ku­rie tik­rai ga­lė­tų jo­je bū­ti. Trūks­ta tu­rin­čių ge­rą, tin­ka­mą iš­si­la­vi­ni­mą, pa­sau­lie­ti­nę pa­tir­tį. Dar blo­giau, kad į po­li­ti­ką ban­do su­grįž­ti bu­vę jos da­ly­viai. Ap­sau­gok, Vieš­pa­tie, nuo to­kių spe­cia­lis­tų. Kur tie jau­ni žmo­nės, ku­rie tu­rė­tų tą dar­bą dirb­ti? Aš už tai, kad dvi ka­den­ci­jas at­bu­vę po­li­ti­kai dau­giau į tas pa­čias pa­rei­gas ne­grįž­tų. Rei­kia in­ves­tuo­ti į jau­nų žmo­nių at­ėji­mą į val­džią. Žmo­nės no­ri per­mai­nų, jiems trūks­ta ši­lu­mos, jau­čia di­de­lę so­cia­li­nę at­skir­tį. Val­džia la­bai ati­to­lu­si nuo pa­pras­tų žmo­nių. Biu­ro­kratija tu­rė­tų bū­ti ma­ži­na­ma ir ne­ga­li lik­ti toks iš­pūs­tas val­džios apa­ra­tas, kai gy­ven­to­jų ma­žė­ja. O tie to­liau dau­gi­na­si lyg hid­ros ar er­kės. Žmo­nės tą ma­to, bet bi­jo pa­sa­ky­ti“, – kal­bė­jo žy­nys.

Aly­taus ra­jo­no va­do­vas, pa­sak jo, bus val­din­gas, už­si­spy­ręs, tu­rin­tis ne­men­ką po­li­ti­nę pa­tir­tį. Jis tu­ri sa­vo su­kaup­tą tur­tą, šei­mą, du vai­kus, yra aukš­tas, maž­daug 1,82 m ūgio, svo­ris apie 86 ki­log­ra­mus.

Kiek su­dė­tin­ges­nį me­tą ra­jo­no val­džio­je žy­nys ma­to 2020 me­tais, kai aikš­tėn iš­kils prie­ka­bia­vi­mo si­tu­a­ci­jų, nu­ra­šy­tos me­džia­gos, iš­vež­tos in­ves­ti­ci­jos, ne­gau­tos apy­var­ti­nės lė­šos. Ki­taip ta­riant, su­si­kaups po­li­ti­nio mėš­lo.

Kal­bė­da­mas apie mies­tą E.Ma­žin­tas te­pa­sa­kė, ko­kio mies­tui rei­kia va­do­vo. Esą jis tu­ri bū­ti apie 35 me­tų, tu­rin­tis šei­mą, vai­ką, jam tas dar­bas bus įdo­mus, jis steng­sis ir tik­rai dirbs. De­ja, prieš jį nuo­la­tos kaž­kas ieš­kos kom­pro­ma­tų ir jų ras. Jau po dve­jų me­tų jis tu­rės di­de­lių ne­ma­lo­nu­mų.

Ko­kio pre­zi­den­to rei­kia Lie­tu­vai?

Žy­nio klau­sė­me ir apie ki­tą­met vyk­sian­čius pre­zi­den­to rin­ki­mus. Jo tei­gi­mu, iš­kvies­to­ji dva­sia ro­do, jog į ant­rą­jį rin­ki­mų tu­rą pa­teks vy­ras ir mo­te­ris, o per­ga­lė bus tra­pi, nes bal­sa­vi­mo re­zul­ta­tų per­sva­ra bus la­bai men­ka. Be­je, žy­nys pra­si­ta­rė, jog Lie­tu­vai ir gy­ven­to­jams pa­lan­kiau bū­tų tu­rė­ti ša­lies va­do­vę mo­te­rį. Esą mo­te­riš­ka­ja­me pra­de sly­pi dau­gy­bė klo­dų, ku­rių vy­rai nie­ka­da ne­tu­rės.

Pa­sak pa­šne­ko­vo, jei­gu rin­ki­mus lai­mė­tų mo­te­ris, ji bū­tų ir yra val­din­ga, ta­len­tin­ga, la­bai iš­pru­su­si, ra­cio­na­li, ne­si­va­do­vau­jan­ti emo­ci­jo­mis, šil­tai ben­drau­jan­ti su žmo­nė­mis, at­jau­ti, ne­daug­žo­džiau­jan­ti ir tik­rai dirbs tau­tos la­bui. Va­do­vau­jant jai tu­rė­tų at­si­gau­ti vi­du­ri­nė vi­suo­me­nės kla­sė, ben­druo­me­nės, smul­ku­sis ver­slas, o ne­šva­riais pi­ni­gais pra­tur­tė­ju­siems ver­sli­nin­kams pra­si­dės ne­ra­mūs lai­kai. Pa­sak žy­nio, jau ka­den­ci­jos pra­džio­je ji su­ge­bė­tų už ger­klės su­grieb­ti tuos, ku­rie per­ne­lyg lais­vai įsi­jau­tė.

Jei­gu rin­ki­mus lai­mės vy­ras, jam la­biau rū­pės sa­vo pa­ties įvaiz­dis ir gar­bė, nes jis – ti­pi­nis nar­ci­zas, si­jo­nuo­tas vy­ras, o tai reiš­kia – tu­rin­tis daug mo­te­riš­kų sa­vy­bių. Jis yra iš­vaiz­dus, vo­nio­je pra­lei­džian­tis bent po­rą va­lan­dų per die­ną gra­žin­da­mas sa­vo na­gus ir šva­rin­da­mas kiek­vie­ną sa­vo kū­no ker­te­lę. Jis šiuo me­tu gal­vo­ja, kaip ras­ti ke­lią į mo­te­rų rin­kė­jų šir­dis ir jas ža­vė­ti.

Jo va­do­va­vi­mas bū­tų per­ne­lyg nuo­bo­dus, da­ry­tų daug klai­dų, kil­tų daug prieš­prie­šos ir nesu­si­pra­ti­mų, su ku­riais jis ne­ge­bė­tų su­si­tvar­ky­ti. Jo va­do­va­vi­mo me­tu bū­tų jau­čia­mas ato­trū­kis nuo gy­ve­ni­mo. Jo re­to­ri­ka yra la­bai pa­vir­šu­ti­niš­ka, pri­mi­ty­vi. Lyg ir pri­sis­kai­tęs, daug ži­no, bet ne­ge­ba pri­tai­ky­ti prak­tiš­kai.

Be to, jam pro­vin­ci­niai kraš­tai ma­žai pa­žįs­ta­mi, tad ir jų pro­ble­mos – sve­ti­mos, di­dė­tų ato­trū­kis tarp varg­šų ir tur­tuo­lių. Iš tie­sų tam vy­rui trūks­ta pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi ir drą­sos, ku­pi­nas vi­di­nių de­mo­nų, jis yra la­bai jaut­rus, šiek tiek su­tri­kęs emo­ciš­kai, tu­ri ir tam tik­rų svei­ka­tos su­tri­ki­mų.

Pa­klaus­tas, kaip per bū­si­mo­jo pre­zi­den­to va­do­va­vi­mą sek­sis Lie­tu­vai, ar gy­ven­to­jai su­lauks ge­res­nių lai­kų, E.Ma­žin­tas pa­ti­ki­no pats tuo ne­ti­kin­tis, ta­čiau kor­tos ro­do, kad pro­švais­čių tik­rai yra: „Lie­tu­va pa­si­il­go ne tik ge­ro, bet ir de­mo­kra­tiško, o ne dik­ta­to­riš­ko va­do­vo ir įdo­my­bių. Iš­rink­tas pre­zi­den­tas tu­rės įta­kos, kad pa­dė­tis ša­ly­je šiek tiek ge­rė­tų. At­si­ras at­sa­ko­my­bė, pa­rei­ga, pa­si­keis dau­gy­bė vie­tų, žmo­nių.“