Interviu DELFI žurnalisto duoną į mokytojo iškeitęs 32 metų pedagogas atskleidė, kokią mokyklą mato ateityje ir papasakojo, kokie šiuolaikiniai mokiniai.
– Kaip, būdamas diplomuotas žurnalistas, atsidūrei mokykloje?
– Esu baigęs žurnalistiką ir viešuosius ryšius, bet po mokslų iš karto pasukau į reklamą. 2008 metais dalyvavau konkurse ir papuoliau į programą „Renkuosi mokyti!“. Programa suteikė galimybę 2 metams išbandyti jėgas mokykloje. Kaune tais metais programoje dalyvavo Kauno šv. Mato gimnazija, kuri ieškojo matematikos mokytojo. Nors į mokyklą atėjau dvejiems metams išbandyti savęs, bet štai jau penkti metai čia dirbu. Per pirmuosius kelerius metus mokykloje įgijau mokytojo kvalifikaciją.
– Tėvai mokyklai kelia įvairius reikalavimus, kartais susidaro įspūdis, kad mokyklai permetama atsakomybė ne tik už žinias, bet ir vaiko auklėjimą. Kaip atrodo pačiam?
– Tėvai ir mokykla yra neatskiriami. Kai bandoma permesti atsakomybę, visada nukenčia vaikas. Būtinai turi būti susitarimas ir bendras veikimas vaikų naudai. Priekaištai iš vienos ir kitos pusės mažina galimybes pasiekti geresnių rezultatų. Jei mokyklos bendruomenės aktyviau įsitrauktų į mokyklos veiklą ne tik reikalaudamos, bet ir siūlydamos sprendimus bei kartu prisiimdamos atsakomybę, laimėtų visi, o pirmiausia vaikai.
– Ar tekę dėl ko nors sulaukti tėvų skundų? Štai viena mano kalbinta pedagogė pasakojo, kad vieno moksleivio mama jai paprieštaravo dėl netinkamos aprangos – esą ši jaudina jo sūnų ir jis negali eiti į pamokas.
– Man patinka, kai tėvai reiškia nepasitenkinimus, blogiau, kai tėvai visai nesidomi vaikų veikla mokykloje, niekada nebendrauja su mokytojais. Tad, manau, reikia džiaugtis, jei tėvai ateina į mokyklą, o klausimo sprendimas yra bendras reikalas – juk tėvai ir mokytojai atsakingi už vaikų ateitį, todėl bendradarbiavimas neišvengiamas.
– Ar savo darbą matai vien kaip mokymą, ar manai esąs atsakingas už vertybių ugdymą, asmenybės formavimą?
– Matematika daliai mokinių, ypač humanitarams, sunkus dalykas. Ką sakai kokiam nors būsimam žurnalistui, kai jis pareiškia, kad matematikos nesupranta ir jam ateityje jos nereikės?
– Visai nesunku savo pavyzdžiu parodyti, kad niekada negali žinoti, kaip pasikeis gyvenimas ir ko prireiks. Juk galėjau dirbti žurnalistu, o dirbu mokytoju. Jei realiai mokaisi, o ne šiaip leidi laiką, lengvų dalykų mokykloje nėra .
Dažnai mokykla įsivaizduojama kaip protui skirta įstaiga. Formuojasi stereotipai, kad yra svarbūs ir nesvarbūs dalykai. Taip nuvertiname ir nebekreipiame dėmesio į dorinio ugdymo, dailės, muzikos, kūno kultūros, šokio ar kitas pamokas. Mokykla skirta protui, kūnui ir sielai tobulinti. Jei moksleiviams suteiksime platesnį akiratį, tokiu būdu atsiras didesnės galimybės atrasti save. Todėl siūlau mokiniams tobulinti savo protą, kūną ir sielą pagal savo galimybes pasiimant tai, ko mokoma mokykloje ir augti visapusiškai asmenybei.
– Žinau, kad mokykloje taikai motyvacinių kortelių idėją. Kaip veikia ši sistema, ko ja siekiama?
– Kiekvienoje mokykloje moksleiviai skatinami skirtingai, pas mus mokykloje yra kortelės, kuriose mokiniai renka paskatinimo taškus. Daugiausiai surinkę metų pabaigoje paskatinami. Šiuo metu jau reikia galvoti apie naujus skatinimo būdus ir formas, kurie labiau skatintų. Svarbiausia, kad tai būtų priimtina mokytojams, mokiniams ir tai realiai skatintų mokinius keistis.
– Ar tenkina mokytojo atlyginimas?
– Jei žmogus tenkinasi tuo, kas yra, vadinasi nebetobulėja. Tai aš tobulėju kasmet. Viskas gerai šioje srityje.
– Ar per karjerą esi parašęs daug dvejetų?
– Šiaip vertinimo sistema Lietuvoje turi ir mažesnį vertinimą. Rašau ir dvejetus, ir mažiau, jei yra toks susitarimas – pagal atliktą darbą ir sutartus vertinimo kriterijus. Bet visada esu už, kad mokinys galėtų taisytis, mokytis iš savo klaidų. Man pats pažymys nieko nereiškia, daug svarbiau, ar mokinys išmoko. Būtų gerai, jei ir tėvams pirmiausia kiltų klausimas, ką išmokai, o ne kiek gavai...
– Ar, būdamas jaunas, nesulauki mokinių dėmesio? Gal sekioja įsimylėjusios mokinės? Kaip į tai reaguoji?
– Kažkada buvau jaunas, bet problemų dėl to niekada neturėjau. Tai net nėra į ką reaguoti.
– Kaip apibūdintum šiuolaikinius mokinius? Į kurią pusę jie keičiasi? Ar jie skiriasi nuo Tavo kartos mokinių?
– Šiuolaikinis mokinys atviras naujovėms, aktyvus, laisvas, bet išsiblaškęs, susiduriantis su didelio tempo iššūkiais. Kiekviena karta skiriasi, jau dvyliktokai žiūrėdami į penktokus mato skirtumus.
– Kaip mokyklą įsivaizduoji ateityje? Ar manai, kad mokykla spėja su laiku, naujausiomis technologijomis?
– Jei leisti sau pafantazuoti apie ateities mokyklą, tai ji kaip niekada bus arti namų... Tėvai net ir 12 klasėje intensyviai domėsis savo vaiko pasiekimais. Pagaliau bus statomos mokyklos, kuriose kiekviena erdvė pritaikoma ne tik dalykui, bet kiekvieno mokinio poreikiui bei patogumui. Mokiniai planuosis savo mokymosi procesą, kels sau uždavinius, didesnę dalį mokysis savarankiškai ar mokinių grupelėse.
Mokytojas veiks kaip pagalbininkas, konsultantas, retais atvejais kaip žinių teikėjas. Mokinys planuosis dienai, savaitei, mėnesiui, metams ir būtinai įsivertins mokymosi procesą. Pats rinksis mokymosi tempą ir laiką. Išnyks formalusis vertinimas, nebebus pažymių, mokiniams, tėvams ir mokytojams svarbiausia bus gebėjimai, suvokimas, praktinis žinių panaudojimas. Kalbėdamas apie ateitį suvokiu, kad kai kur tai jau vakar dienos mokykla.
– Kaip, Tavo manymu, mokytojo profesiją vertina visuomenė?
– Mano aplinkoje mokytojo profesija labai vertinama. Tai jaučiu bendraudamas su mokiniais, tėvais, kolegomis iš kitų mokyklų. Tai, matyt, vienas iš dalykų, kuris įkvepia tolimesniam darbui. Pirmiausia vertinamas turi būti žmogus. Kiekvienas iš mūsų kažką dirbame ir jei stengiamės daryti tai geriausiai, tokiu būdu visada sulauksime įvertinimo.
–Ar ateitį sieji su mokytojo profesija?
– Norėčiau dirbti mokytoju kuo ilgiau, nes šis darbas man patinka. Nežinia, kaip viskas susiklostys, bet tikrai žinau, kad švietimo sistemoje tikrai liksiu.
– Šiandien daug kalbama apie patyčias. Ar patyčių problema tokia opi kaip dažnai skelbiama?
– Mokykla yra visuomenės atspindys. Patyčios labai dažnai mirga žiniasklaidoje – dažniau nei teigiami dalykai mokykloje. Nors gerų dalykų tikrai daug daugiau. Mes vis dar mokomės būti laisvi. Pasitaiko, kad plėsdami savo laisvės ribas, peržengiame kitų. Be to, greitai besikeičiančioje visuomenėje tapome jautresni. Daug jautriau reaguojame į situacijas, kurios prieš dešimtmetį atrodė kaip paaugliškos išdaigos. Todėl galbūt opesnė problema yra giliau – savęs suvokimo, mokėjimo būti grupėje, pagarbos aplinkai, sau ir kitiems.
2010 m. V. Kornejevas apdovanotas prestižine Meilės Lukšienės premija. Švietimo ir mokslo ministerija 2010 m. įsteigė Meilės Lukšienės premiją pedagogams už demokratiškumo, bendruomeniškumo, pilietiškumo, tautiškumo, humanizmo ir kūrybiškumo idėjų įgyvendinimą ir sklaidą.