– Kokias matote lietuvių raštingumo perspektyvas?
– Neseniai lietuviškoje žiniasklaidoje nuskambėjo švedų sociologo prognozė, kad Lietuva ateityje suklestės, bet taps anglakalbe. Reikia rimtai žiūrėti į šią prognozę ir ieškoti veiksmingų priemonių mūsų kalbai saugoti, pritaikyti dabarčiai ir perduoti ateities kartoms.
Ne tik lituanistai ir tautos intelektualai tuo rūpinasi. Vilčių teikia gausėjantys rašytojai, poetai, kino filmų kūrėjai, etnokultūriniai judėjimai, tautinio jaunimo sambūriai ir visi, kas stengiasi kalbėti bei rašyti gražia lietuvių kalba.
Lietuvių kalba išgyveno tūkstantmečius, patyrė labai sunkių periodų, tad išgyvens ir dabarties iššūkius. Nepaisant masinio pragmatinio anglų kalbos įsigalėjimo, lietuvių kalba, kaip valstybinė kalba, Lietuvoje yra saugoma įstatymų, žmonių mylima ir saugoma.
Nors Lietuvos jaunimas aktyviai mokosi užsienio kalbų ir elgiasi kosmopolitiškai, bet kartu labai domisi, kaip tobulėja elektroniniai vertėjai, jais gan dažnai naudojasi, pasijuokia, kai vertimas lietuviškai skamba absurdiškai. Vadinasi, jiems svarbu, kad kalba būtų gera, suprantama, taisyklinga. Jei dar pavyktų sukurti tinklinį kompiuterinį žaidimą, kuris įtrauktų tūkstančius lietuvių kompiuterinių žaidimų mėgėjų, būtų galima drąsiau žvelgti į ateitį.
– Lietuvos moksleivių neraštingumas įvardijamas kaip valstybinė problema. Kokios galėtų būti mažėjančio raštingumo priežastys?
– Kalbant apie Lietuvos jaunosios kartos raštingumo būklę pabrėžiami ne tik raštingumo, bet ir kalbos vaizdingumo, taisyklingumo, jaunų žmonių gebėjimo išreikšti savo mintis trūkumai. Dažnai įvardijamos šios priežastys: testų gausa, kai vaikai, vietoj rašę pilnus sakinius, pratybų sąsiuviniuose tik parenka teisingus atsakymus. Rečiau siūloma rašyti laisva tema. Vaikai mažiau skaito, kai kurie, kaip ir jų tėvai, visai neskaito.
Be to pastebėta, kad anglų kalbos mokytojai gan dažnai pasirenka „Oxford“ leidyklos anglų kalbos vadovėlius, skirtus šnekamąją anglų kalbą mokantiems, bet silpnai skaitantiems ir rašantiems jauniems žmonėms. Tokie vadovėliai ir pratybų sąsiuviniai remiasi anglosaksų animacinių filmukų herojais, popkultūros ir sporto žvaigždėmis, supažindina su JK sociumo sąranga, verslų ir laisvalaikio kultūra, nes labiau yra skirti socializacijai nei kalbos mokymui.
Lituanistai iš „Oxford“ leidinių galėtų pasimokyti, kaip galima moksleivius supažindinti su šiuolaikine Lietuvos kultūra ir galbūt orientuoti į jų būsimą profesinę veiklą.
Rečiau minima, bet irgi labai svarbu tai, kad vaikai mažiau laiko praleidžia su tėvais, kitais vaikais ar seneliais – vienas namuose augantis vaikas gali kasdien daug valandų praleisti internetinių draugų kompanijoje arba tiesiog žaisdamas su elektroniniais įrenginukais. Trumpųjų žinučių subkultūra tampa masine: np, gg, gj, bf, gf, omg, brb, lol...
Tėvai ir pedagogai gali net nesuprasti, apie ką kalba jų vaikai ar mokiniai. Viena iš vyresnės kartos reakcijų į angliškų trumpinių bumą – neigimas ir reiškinio ignoravimas. Nepaisant to, daugelis tokius ir kitus trumpinius vartojančių vaikų bei paauglių jų pagalba operatyviai keičiasi ne tik informacija, bet ir emocijomis.
Emocinio raštingumo, meno kūrinių, kino supratimo gebėjimų nepakankamumas būtų kita aktualija. Nors šiose srityse, peržengiančiose klasikinio ugdymo rėmus, kol kas trūksta edukologinių tyrimų ir kaitos gairių, tačiau yra akivaizdu, kad, pavyzdžiui, moksleiviams trūksta gebėjimų suprasti, palyginti, interpretuoti, analizuoti, vertinti, transformuoti kino filmus. Tai labai rimta problema, nekritiškas gautos informacijos priėmimas niekaip nesiderina su šiuolaikine raštingumo samprata, pagal kurią raštingumas yra operacinis; kultūrinis ir kritinio mąstymo. Šie visi trys elementai yra tarpusavyje susiję ir lygiai svarbūs.