„Net nesvarsčiau apie galimybę studijuoti Lietuvoje, nes visai nesiejau savo ateities su šia šalimi. Be to, buvau jau kiek primiršęs gimtąją kalbą. Bet įstojęs į Jorko universitetą susipažinau su nemaža grupe lietuvių. Įdomu tai, kad nemažai iš jų jau dabar yra grįžę į Lietuvą ir dirba su įvairiais visuomeniniais ir socialiniais projektais. Su jais bebendraudamas pradėjau svarstyti apie galimybę grįžti į Lietuvą ir tuomet vienas iš mano naujųjų draugų papasakojo apie „Renkuosi mokyti“ programą“, - apie tai, kaip susidomėjo mokytojo profesija, pasakojo vaikinas.
Labiausiai trūksta bendraamžių
Tėvai, išgirdę, kad jų sūnus nori grįžti į Lietuvą, labai apsidžiaugė. Tiesa, jie nerimavo dėl to, kuriame Lietuvos kampe vaikinas atsidurs.
„Aš pats puikiai žinojau, kas manęs laukia. Net ir gyvendamas Anglijoje važinėdavau į Lietuvą ir man tai nebuvo svetima šalis. Buvau matęs ir mažų miestelių, todėl nebijojau viename iš jų apsigyventi. Aišku, buvo kiek neramu, kad gyvenimas pasikeis, tačiau kaip tik tokių pokyčių man tuo metu ir reikėjo“, - įdomia patirtimi džiaugėsi A. Gailiūnas.
„Tikėjausi mažiau, nei gavau. Įsitraukiau į įvairią veiklą, esu net vaidinęs žemaitiškoje pjesėje – tad turėjau išmokti ir vietinę kalbą. Labai džiaugiuosi, kad Sedoje vyksta nemažai kultūrinių renginių, o mokyklos direktorė labai džiugiai žvelgia į naujas idėjas. Labiausiai man trūksta bendraamžių, tačiau stengiuosi bent kartą per mėnesį nuvykti į Vilnių, kviečiuosi draugus pas save. Jeigu žiūri į situaciją teigiamai, tai šoko ir baimių nebūna“, - patikino vaikinas.
Įvardijo švietimų sistemų skirtumus
Niekada nesvajojęs būti mokytoju A. Gailiūnas šia profesija susidomėjo įkvėptas idėjų keisti švietimo sistemą bei noro praturtinti save.
„Tokios patirtys yra unikalios, nes sustiprina charakterį ir daug išmoko. Esu atvykęs iš kitokios šalies, kur yra kitokia švietimo sistema, tad apie įvairius mitus, kad mokykloje – baisu, o jau šiuolaikiniai vaikai – dar baisesni, negirdėjau. Todėl atvažiavęs į Lietuvą neturėjau jokio išankstinio nusistatymo. Žinoma, po to teko išgirsti įvairių atsiliepimų, tačiau situacija tikrai nėra tokia bloga, kaip bandoma įtikinti. Galbūt prie to prisideda ir tai, kad dirbu mažame miestelyje, nes kolegos mini, kad mieste vaikai yra kitokie“, - pastebėjimais dalijosi vaikinas.
„Lietuvoje kur kas ilgiau tęsiamas tų dalykų mokymas, kurių egzaminų vaikai nesirenka laikyti. Todėl neretai jie nemato tikslo tuos dalykus mokytis, mažėja jų motyvacija. Anglijoje mokomuosius dalykus vaikai pradeda rinktis būdami keturiolikos metų, nors tam tikri dalykai, tokie kaip istorija, literatūra ir kalba bei matematika dar yra privalomi. Paskutinių dviejų klasių mokiniai tesimoko tris ar keturis dalykus. Aišku, toks mokymas yra siauresnis ir galbūt neduoda tiek daug aplinkinių žinių, tačiau mokiniai labiau gilinasi į pasirinktą sritį. Manau, kad reikėtų skatinti mokslo disciplinas jungtis, nes neretai mokiniai išmoksta daug skirtingų žinių, tačiau nemoka jų pritaikyti. Tą galima būtų palengvinti skatinant disciplinų integracijos procesą“, - pasakojo A. Gailiūnas.
Negailėjo patarimų mokytojams
Pasak jo, kol mokyklos tikslas bus paruošti vaikus egzaminams, tol ir bus sulaukiama kritikos dėl to, kad vaikai mokomi tik faktinės informacijos.
„Aišku, galima kalbėti tik apie tai, kad mokslas turi būti kūrybiškas, tačiau yra egzaminai ir gerai juos išlaikyti daugeliui yra prioritetas. Tačiau nemanau, kad egzaminai yra blogis. Svarbu ieškoti būdų, kaip sumažinti jų svarbą, kad vaikai nepatirtų tiek daug streso vienu metu ir tai nebūtų svarbiausias iki tol buvęs jų gyvenimo išbandymas. Pavyzdžiui, aš stengiuosi mokiniams duoti daug mažesnių kontrolinių – taip jie neturi vienu metu išmokti labai daug informacijos, o aš iš karto matau, ar jie temą išmoko, ar ne“, - idėjomis dalijosi vaikinas.
Jis tikina šiek tiek nusivylęs tuo, kad mokytojai kartais nėra linkę bendradarbiauti su kolegomis.
„Manau, kad XXI a. mokytojas turėtų nebijoti elgtis kitaip, nei kad įprasta, išbandyti naujus mokymosi metodus ir skirti daugiau dėmesio individualiam ugdymui. Dabartiniai vaikai yra kitokie nei mes, bet tai nėra blogai. Jie užaugo su technologijomis, yra pratę prie to, kad kažkas nuolat išlaikytų jų dėmesį. Mokytojui svarbiausia būti geru pavyzdžiu ir parodyti, kad ir jis nuolat mokosi, tobulėja, o nestovi vietoje ir neskaito tų pačių konspektų metai iš metų. Nuo pat Antikos laikų visi skundžiasi jaunimu, tačiau nemanau, kad situacija yra bloga, vaikais reikia tikėti ir jais pasitikėti“, - atviravo vaikinas.