Kalbintų mokytojų teigimu, technologijos tegali tik padėti ugdymo procesui tapti efektyvesniam, tačiau dėl pernelyg didelio jų įsigalėjimo kenčia vaikų motorika, socialiniai įgūdžiai ir požiūris į mokslą.
Vaikai tampa labai vieniši ir nesugeba atsirinkti informacijos
Ukmergės Senamiesčio pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas ugdymui, ekonomikos ir technologijų mokytojas Vidas Krištaponis patikino, kad dabartinė vaikų ir paauglių karta yra smalsi, domisi ir naudojasi įvairiomis informacinėmis technologinėmis naujovėmis, tačiau dėl technologijų gausos ir galimybės jomis naudotis vaikai ir paaugliai tampa labiau uždari, vieniši.
„Kai nėra ką veikti vaikai, o vėliau ir paaugliai, pradeda naudotis kompiuteriais, bendrauti internetu. Informacinės visuomenės problema – vis labiau plintantys socialiniai tinklai. Jie niveliuoja žmogaus asmenybę. Vaikai dažnai neatskiria, kuri informacija apie asmenį yra privati, ir ją viešindami susitapatina su kitais. Taip jaunosios kartos visuomenė vis labiau supanašėja, vis labiau įsigali vidutinybės“, - pastebi mokytojas.
Tiesa, jis pripažįsta, kad naujosios technologijos gali paskatinti vaikus mokytis produktyviau, tačiau patys vaikai to neretai nesupranta, tad šioje vietoje labai svarbus tampa mokytojo vaidmuo.
„Šių laikų sėkmingo mokymosi pagrindas yra ne „kalimas“, o mokėjimas surasti papildomą reikiamą informaciją ir ja pasinaudoti. Šiuo atveju galima viena problema – tinkamos ir teisingos medžiagos suradimas, nes ne visa internete esanti informacija būna teisinga. Mokytojo užduotis yra išmokyti mokinį rasti tinkamą papildomą informaciją. Tai sunkiau vyresnio amžiaus pedagogams, tačiau jaunesnio amžiaus mokytojai įvairias technologijas pamokose naudoja vis labiau“, - patikino V. Krištaponis.
Auga mokytojo vaidmuo
Jam antrino ir Šeduvos gimnazijos technologijų mokytoja ekspertė Inga Hokušienė. Pasak specialistės, dabartinė vaikų karta tikrai nėra nei prarastoji, nei atrastoji – jie tiesiog kitokie, o prie to kitoniškumo mokytojai ir turi prisitaikyti.
„Visais laikais buvo kalėjimu ir jie visuomet buvo pilni. Lygiai taip pat ir visais laikais buvo atradėjų ir šviesulių. Žinoma, dabartinė karta kiek skiriasi – jie nori viską gauti greičiau, čia ir dabar, mūsų karta buvo kiek pakantesnė. Be to, jei jiems reikia atlikti kažkokias konkrečias užduotis, tai sekasi sunkiai. Nors dabar daug kalbama apie technologijų suaktyvėjimą, neretai vaikai su jomis moka tik žaisti ir neišsprendžia net paprasčiausių teksto formatavimo užduočių. Todėl neretai ir mes, tie vadinamieji seniai, galime apšauti jaunuolius technologijų naudojime“, - šyptelėjo mokytoja.
I. Hokušienė pastebi ir tai, kad jau darželinukai nebegali pasigirti gera motorika – jiems sunku kažką lygiai iškirpti ar sulenkti, o vyresni vaikai skundžiasi suprastėjusia atmintimi – užuot užsirašę, jie viską fotografuoja, tad vystosi mažiau atminties dirgiklių.
„Kuo silpnesnė motorika – tuo mažiau vystosi smegenys. Jeigu vaikas nenulaiko tušinuko, ką galime kalbėti apie tolimesnį jo vystymąsi. Dažnai man paprašius nupiešti vieną ar kitą liniją vaikas atšauna, kad koks skirtumas, jei ji centimetru skiriasi nuo pavyzdžio, tačiau vėliau dėl to griūva prekybos centrų stogai. Vaikai nesupranta, kam reikalingas tikslumas. Būna ir tokių, kurie kartais ateina į pamoką su planšete ir šypsosi: mokytoja, daugiau nieko neturiu. Tuomet svarbu nepasimesti ir duoti jam tiek pat darbo, kaip ir kitiems. Šiuolaikinių laikų mokytojas turi būti pasiruošęs viskam”, - pripažino I. Hokušienė.
Nebemokame tinkamai įvertinti mokslo svarbos
Ji pripažino pastebinti, kad mokslas yra vis labiau nuvertinamas. Manoma, kad naujosios technologijos gali pakeisti mokytojus ir mokyklas, tačiau su šiuo požiūriu nesutinka.
„Nenoriu ir nebandau keisti požiūrio į švietimo sistemą, manau, kad dėl to ginčytis – nesąmonė. Mokytojai turi kitokių veiklų ir užsiėmimų. Vaikus stengiuosi motyvuoti pamilti mokomą dalyką asmeniniu pavyzdžiu – ateidama nuo galvos iki kojų apsirengusi savo pačios kurtais drabužiais, aiškindama, kokie svarbūs yra egzaminai ir kiek dar daug jų gyvenime teks patirti. Naujosios technologijos man padeda ugdymo procese, bet tikrai nemanau, kad jos pakeis mokytoją“, - įsitikinusi I. Hokušienė.
Su juo sutiko ir V. Krištaponis, pastebėdamas, kad nors mokslas išsivysčiusiose šalyse yra skatinamas, Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad aukštasis išsilavinimas yra nuvertėjęs, tad ir mokytis po vidurinės – neverta.
„Iš dalies taip yra, nes nemažai jaunų žmonių mokosi aukštojoje mokykloje tik dėl „popieriuko“, t.y. diplomo. Jiems dažnai padeda tėveliai, kurie sutinka mokėti pinigus, kad tik jų vaikas galėtų mokytis, nesvarbu ar jam to reikia. Tai lemia iškreipta aukštojo mokslo sistema, kurią reiktų pertvarkyti. Kita problema – jaunų žmonių emigracija ir mokslai užsienyje. Dažnai populiarūs tarp lietuvių užsienio universitetai tėra kolegijų lygio, todėl net ir grįžęs į Lietuvą jis neranda darbo - jo išsilavinimas netinkamas arba sakoma, kad jis neturi reikiamų kompetencijų. Reikia pasiekti, kad mokiniai galėtų mokytis kaip galima arčiau savo namų“, - įsitikinęs V. Krištaponis.
