„Informacinių technologijų dėka visiškai pakito mokymosi ir švietimo turinys bei formos. Todėl dabar mokytojai ir profesoriai susiduria su galybe iššūkių. Pavyzdžiui, aš gimiau ir augau tuomet, kai žinios ir informacija buvo ta jėga, kuri skyrė profesionalą nuo diletanto arba mokytoją nuo mokinio. Mes formavomės pasaulyje, kuriame turinčios labai garsius rankraščius ar gerą enciklopedijų kolekciją bibliotekos savaime buvo didžiulė privilegija. Būtent todėl didžiules bibliotekas turėję universitetai studentui automatiškai garantavo tam tikrą edukacinę privilegiją. Tačiau staiga mes atsidūrėme pasaulyje, kuriame vienas mygtukas paieškų sistemoje mus visus sulyginą prieš jos didenybę informaciją“, - pastebėjo L. Donskis, kalbėdamas tarptautinėje konferencijoje „Ieškant dialogo tarp formaliojo ir neformaliojo švietimo“.
Įvardijo, kaip turi kisti mokytojo pareigos
Pasak jo, dabar visi turi vienodą privilegiją žaibiškai gauti žinių, taigi dingo būtinybė į mokytoją ar edukatorių žvelgti kaip į informacijos monopolistą ir žinių skelbėją.
„Šiandien mokytojas ar dėstytojas nebeskelbia jokios žinios. Tam, kad viena garbingiausių žmonijos profesijų išlaikytų savo rangą ir prestižą, ji turi atlikti ne informuotojo, o interpretatoriaus ir kūrybingumo ugdytojo vaidmenį. Visiškai akivaizdu, kad ugdydamas kūrybingumą ir pateikdamas interpretacinius faktus leidžiančius atrakinti svarbiausius tekstus ir sykiu suprasti save šiame pasaulyje mokytojas bus vertingas ir naudingas“, - įsitikinęs akademikas.
Jis pastebi, kad taip plačiai pasiekiama informacija dabar atlieka labai skirtingas funkcijas – ji gali žmogų informuoti arba dezinformuoti. Būtent todėl svarbu turėti specialistus, kurie galėtų žinias atrinkti, struktūrizuoti ir pritaikyti.
„Ne visuomet svarbu informaciją gauti greitai – ji gali būti klaidinga. Todėl turi būti žmonės, kurie padėtų tą informaciją apdoroti. Vadinasi, mokytojas turi mokėti informaciją perfiltruoti, perkošti per save ir atrinkti tokią, kuri leistų jaunam žmogui tobulėti. Antroji mokytojo funkcija turėtų būti informaciją interpretuoti, išaiškinti tam tikrus interpretacijos kodus, kurie padėtų susivokti pasaulyje. Ir trečias dalykas – mokytojas turi parengti sąmoningą, pilietiškai ir politiškai atsakingą individą“, - naujas mokytojo pareigas įvardijo L. Donskis.
Universitetai gauna sunkią užduotį – pritraukti norinčius kokybės
Jo teigimu, dabartiniame pasaulyje esanti situacija reikalauja atidžiau pažvelgti ne tik į mokytojus, bet ir į universitetus. Nors daug diskusijų keliantys jų reitingavimai apžvelgia įvairias sritis – studijų efektyvumą, tyrimus, mokslo bazę, internacionalizaciją – to šiuolaikiniam universitetui nebepakanka.
„Šiandieną mes turime galimybę mokytis virtualiai – nuotoliniu būdu. Tad kyla labai pagrįstų klausimų, ar universitetai dar turi kažką tiek vertingo ir fundamentalaus, kad turėtų teisę egzistuoti net ir tuo metu, kai žmonės paskaitų gali klausytis, o specialistai jas dėstyti, internetu. Kokia tada prasmė skaityti knygas bibliotekose? Lygiai tokia pati situacija yra ir mokyklose bei gimnazijose – neaišku, kokia mokymosi įstaigų prasmė dabartiniame pasaulyje, kai viskas lengvai pasiekiame internetu“, - pastebėjo L. Donskis.
Pasak jo, nuotolinis mokymas šiandieną yra labai galinga jėga, nes mokant tokiu būdu vienas profesorius gali tuo pačiu metu dėstyti tūkstančiams studentų skirtingose pasaulio šalyse. Tačiau akademikas pastebi, kad jis naudingas ne demokratinėms figūroms, o žvaigždėms, kurios nori pripažinimo ir gerbėjų.
„Nuotolinis mokymas nebūtinai padeda visuomenę padaryti politiškai aktyvesnę, demokratiškesnę bei labiau išsilavinusią. Tai tiesiog instrumentas, kuris sutraukia globalią auditoriją. Tačiau juk svarbu ne parengti tūkstančius žmonių paviršutiniškai, tačiau bent kelis – kokybiškai. Ir štai čia pasidaro aišku, kad mes toliau seno patikrinto metodo – individualaus santykio tarp mokytojo ir mokinio – niekur nenueisime“, - patikino akademikas.
Reikia angažuotis ne tik sau, bet ir žmonijai
Pasak jo, dabartinis žmogus turi būti jautrus kitoms kultūroms, tautoms, netoleruoti ksenofobijos, rasizmo, homofobijos ir neapykantos žmonijai bei suprasti savo visuomenės situaciją, sugebėti iškelti svarbius klausimus ir ieškoti atsakymų į juos.
„Jeigu mes kalbame apie tokį ateities projektą kaip globalinis pilietis, tai turime suprasti, kad jis turi būti atsakingas už savo visuomenę, savo šalį ir už visą žmoniją. Norint to pasiekti mokykla ir universitetas yra absoliučiai reikalinga ir atraminė vieta. Mes esame mąstančios ir klystančios, tačiau žingeidžios būtybės ir mokytojai gali padėti išmokyti žmogų ne tik mokytis nuolat, bet ir padėti jam tobulėti – mokytis iš savo klaidų, koreguoti savo gyvenimą. Švietimas yra savęs koregavimo laukas ir šitame pasaulyje, kuriame viskas labai greitai kinta, yra būtina nuolatos kritiškai save įvertinti“, - patikino akademikas.
Todėl jis į mokyklą šiandien siūlo žiūrėti kaip į laisvė ir demokratijos laboratoriją, nes norint gyventi pasaulyje, kuriame praktiškai nebelieka sienų, reikia mokėti angažuotis ne tik sau ir savo mažai grupei, bet ir žmonijai.
„Žmonių lygybė ir demokratija neegzistuoja savaime, o tai yra šiuolaikinio pasaulio trapumas. Niekas neegzistuoja savaime. Savybės tampa kažkuo tik praktikos procesų dėka. Lygiai taip pat ir švietime paslaptis yra ne žodžiai, o praktika. Gera mokykla ar universitetas nėra ta vieta, kuri parašo gerą savianalizę. Geri yra tie, kurie neatskiria veiksmo nuo teorijos. Todėl šiuolaikinis švietimas yra humaniškos praktikos dalis – pagarba žmonijai, laisvei, lygybei ir savęs koregavimo galimybei“, - pripažino L. Donskis.
Turime ne tik nuolat mokytis, bet ir keistis
Jis tikina kuo toliau, tuo labiau įsitikinantis, koks teisingas yra Zigmundo Froido pajuokavimas, kad atgaila etikos požiūriu nėra jokia vertybė, nes galima daryti baisius dalykus, jeigu dėl jų vėliau gailimasi. Tad etikos esme tampa susilaikymas nuo blogio.
„Lygiai taip pat yra ir su demokratija, laisve, pilietiškumu, netgi jautrumu. Tai nėra deklaracija, po kurios tu gali išeiti ir daryti tai, ką nori. Švietimo esmė yra praktika, kitokių santykių kūrimas ir alternatyvos. Todėl švietimas turi sukurti tokią erdvę, kurioje mokytumėmės visą gyvenimą ir nebūtų jokių laimingų galutinių taškų. Lygiai taip pat kaip kūrybingi žmonės klausiami, kada gi pagaliau bus laimingi ir nustos rašyti ar tapyti, tik nusijuokia ir atsako, kad pats procesas ir yra laimė. Čia nėra pabaigos. Tu laimingas tol, kol kuri – improvizuoji, stebi. Lygiai taip pat yra ir su švietimu – jis negali sustoti. Tai yra procesas, kuriame vieni kitus pratęsiame – mokinys pratęsia mokytoją, mokytojas – mokinį. Švietimas yra sugebėjimas nesustoti, nes sustojimas šiame pasaulyje, kuris nestovi, reikštų ėjimą atgal. Mokykla nėra žinios ar informacija, tai ėjimas į priekį“, - pabrėžė L. Donskis.