Laimę rado Plungėje
Šiandieninėje visuomenėje dar stipriai vyrauja nusistovėjusi nuomonė, kad senatvė yra visa ko pabaiga. O viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl yra nurašomi vyresnio amžiaus žmonės, – nedarbas ir socialinių kontaktų mažėjimas.
Bet pamažu atsiranda vis daugiau gražių iniciatyvų, kurių tikslas užimti ir įtraukti senjorus į visuomeninį gyvenimą, bendruomenių ar kitų organizacijų veiklas.
Plungiškis S. Augustinavičius yra puikus pavyzdys, kad ir sulaukus garbingo amžiaus galima mėgautis kiekviena nauja diena, tyrinėti pasaulį, plėsti akiratį ir bendrauti su įvairiais žmonėmis. Šiandien senjoras sako aplankęs jau 30 pasaulio šalių, nors aktyviau keliauti pradėjo vos prieš du dešimtmečius.
S. Augustinavičius užaugo Tauragės rajone, bet po karinės tarnybos savo namais septynetui metų pasirinko Vilkaviškio miestą, kur uoliai dirbo statybos sektoriuje.
Vėliau persikėlė gyventi į Plungę ir čia sėkmingai įleido šaknis – jau per penkiasdešimt metų šį miestą vadina savu. Su žmona Olga susilaukė dviejų sūnų ir dabar džiaugiasi nauju – senelių – statusu bei keturiais mylimais anūkais.
Į pirmąją kelionę leidosi kartu su sese
Kiekvienas iš mūsų apie savo mėgiamas veiklas ir hobius galėtume kalbėti valandų valandas. Turi ką papasakoti ta tema ir S. Augustinavičius, aistrą kelionėms pajutęs prieš daugybę metų, kai dar studijų metais per vasaros atostogas jaunimas, norėdamas užsidirbti, vykdavo į Kazachtaną ar Tiumenės sritį.
Plungiškis pasakojo, kad anuomet tokios kelionės trukdavo tikrai ilgai – susėdę į nepatogius traukinių vagonus apie savaitę laiko kantriai dardėdavo tikslo link.
Didžiausią įspūdį tokiose kelionėse palikdavo bendrystė, galimybė susipažinti su skirtingais žmonėmis iš įvairių pasaulio kampelių, klausytis ilgų ir įdomių jų istorijų, diskutuoti.
S. Augustinavičius pasakojo, kad per gyvenimą yra keliavęs traukiniais, lėktuvais, autobusais ir laivais. O štai pirmoji savarankiškai suplanuota kelionė buvo prieš dvidešimt metų, į ją leidosi kartu su sese.
Sėdę į autobusą išvyko į Vengriją, tiesa, pati kelionė buvo ilga ir varginanti. Nepratusiems prie tokio keliavimo būdo daugiau nei savaitę išsėdėti autobuse buvo tikras iššūkis, pareikalavęs nemažai ištvermės, o kur dar nuolat maudžiantys šonai...Bet plungiškis patikino, kad dabar jau yra pripratęs prie visokių nepatogumų, tad galėtų keliauti nors ir į pasaulio kraštą.
Kartą paragavęs, nebegali sustoti
Sugrįžęs iš vienos kelionės, S. Augustinavičius sakė pajutęs tikrąją gyvenimo pilnatvę ir laimę, tad nejučia kelionės įtraukė lyg į užburtą ratą. Galvoje ėmė dėliotis nauji planai ir naujos kelionių kryptys, kurias kruopščiai studijavo atsivertęs žemėlapį ir agentūrų pasiūlymus.
Vienas iš sudėtingesnių dalykų yra surasti kelionėms kompaniją, kuri drauge leistųsi į nuotykius. Bet jeigu rasti nepavyksta – ne bėda, kuprinė ant pečių ir iškeliauja vienas.
„Neišdildomą įspūdį paliko kelionė į Turkiją, kurioje jau turėjau progos apsilankyti penketą kartų. Aš esu iš tų žmonių, kurie prie baseino guli turbūt tik paskutiniąją kelionės dieną, o visos kitos yra smulkiai suplanuotos, kad galėčiau kuo daugiau aplankyti skirtingų vietų“, – pasakojo plungiškis.
Turkijoje vyras aplankė net penkias salas, o vienoje jų gyvai pamatyti terminiai šaltiniai bei uolos paliko neišdildomą įspūdį. Kelionės į Omaną metu nedideliu laiveliu išplaukę į Persijos įlanką. Sustojo vidury jūros, deginosi, maudėsi iki soties ir ragavo krevečių.
Į Juodkalniją mūsų pašnekovas išvyko autobusu. Aplinkinių klausiamas, ar nepavargsta tokiose tolimose ir varginančiose išvykose, S. Augustinavičius atsako, kad niekada nesiskundė savo fizine ištverme, mat visą gyvenimą aktyviai sportavo ir palaikė formą.
Mokydamasis institute pašnekovas labai nemėgo fizinio lavinimo pamokų dėl vieno paprasto dalyko – gimnastikos užsiėmimų. Norėdamas išvengti jų, nutarė užsirašyti į kitą sporto šaką ir pradėjo lankyti slidinėjimo pamokas. Ketverius metus treniravosi, dalyvaudavo stovyklose ir ugdė savo ištvermę.
„Stovyklose iki valgyklos tekdavo per sniegą klampoti po du kilometrus į vieną pusę, ir taip – pusryčiai, pietūs, vakarienė. O kur dar kasdienės treniruotės po keletą valandų...“ – pasakojo keliautojas.
Moki kalbą – žinai kelią
Šiais metais senjoras net penkis kartus krovėsi lagaminą kelionėms į svečias šalis – aplankė Albaniją, Graikiją, Lenkiją, Vengriją ir Slovakiją. O paklausus, ar dar bus ir šešta kelionė, sakė kol kas dar nežinantis. „Dabar noriu truputį atsikvėpti ir pailsėti, bet jeigu vyksiu, tai, manau, į savo pamėgtąją Turkiją. Tik bijau vieno – kad iš poilsinės ir ši kelionė taps pažintine“, – nusijuokė vyras.
Savaime suprantama, kad išvykus į svetimą šalį be tos šalies kalbos neapsieisi. O ką daryti tokiu atveju, jeigu nemoki jos visai? Anot S. Augustinavičiaus, išmokti nėra sudėtinga, tereikia tik užsidegimo, noro ir pastangų.
Senjoras jau kelerius metus priklauso anglų kalbos mylėtojų klubui ir kiekvieno susitikimo metu išmoksta naujų žodžių, taip patobulindamas kalbos įgūdžius.
„Kartais kelionėje apsieinu ir be užsienio kalbos. Nuėjus į kokį turgų užtenka su pirštu parodyti į norimą prekę, paklausti, kiek kainuoja, ir gana“, – dėstė keliautojas.
Bet ne vien kelionėmis plungiškis gyvena. Mėgsta skaityti knygas, žaisti šachmatais ir dalyvauti proto mūšiuose. Prieš kelerius metus teko sudalyvauti ir LRT televizijos laidoje „Auksinis protas“, kurioje buvo tituluotas kaip vyriausias žaidimo dalyvis. O kitoje laidoje „Kas laimės milijoną“ iki pergalės pritrūko tik vieno mažyčio žingsnelio.
Tačiau S. Augustinavičius sako, kad nei prizų, nei garbės nesivaiko, jam yra svarbi patirtis, nuotykiai ir smagus laiko praleidimas.
Technika ir naujovėmis besidominčio plungiškio galva pilna visokių sumanymų. Antai sykį ant savo gyvenamojo namo stogo įsirengė saulės elektrinę. Tokių tais laikais praktiškai dar nebuvo, tad teko nueiti kryžiaus kelius, kol gavo leidimus, surinko visus reikiamus dokumentus, bet dabar džiaugiasi galėdamas taip prisidėti prie klimato kaitos mažinimo.