Bandžio 22 d. vyriausiam Europos krepšinio čempionato savanoriui Alfonsui Jakimavičiui sukako 80 metų. Ne mažiau jam svarbi ir kita sukaktis – 5 metai po vėžio operacijos.
Su ponu Alfonsu kalbamės, kaip pavyko išsaugoti tokį norą gyventi, bendrauti, keliauti, pakelti ne vieną skaudų likimo smūgį ir nepalūžti.
Savanoris rekordininkas
Savanoriauti vyras pradėjo jau būdamas senjoru, nuo 2009 metų, kai dar klastinga liga nebuvo pasibeldusi į jų šeimos duris.
„Pamenu, tuomet vienas draugas paklausė: „Bus Europos krepšinio čempionatas, rinks savanorius, nenori pamėginti?“ Pagalvojau, kad man jau 70 metų, bet surizikavau užregistruoti. Įveikiau visus testus: išsilavinimas mano tiko, tiko ir tai, kad moku lietuvių, lenkų, rusų kalbas, turiu anglų kalbos pagrindus. Taip ir pradėjau savanoriauti ir labai džiaugiuosi, kad taip nutiko mano gyvenime. Mano tėvas irgi buvo savanoris, Lietuvos kariuomenės kūrėjas“, – į prisiminimus leidosi A. Jakimavičius.
Jaunystėje vyras buvo futbolininkas, bet sportininko karjerą nutraukė džiova. „Man patinka ir futbolas, ir krepšinis. Taip jau išėjo, kad futbolas buvo jaunystės sportas, o krepšinis – senatvės“, – sako vyras.
Tačiau savanoriavimas – ne vien linksmybės. Kasdien dirbti reikėdavo po 14–16 valandų. Darbas – triukšmingose salėse, dar reikėdavo pasitikti ir palydėti svečius oro uostuose bei stotyse, konsultuoti juos, daug kuo pasirūpinti…
„Dirbau 6 Europos krepšinio čempionatuose, visi mane pažinojo, jausdavausi kaip karalius ten. Niekam ten nesakydavau, kad turiu bėdų su sveikata“, – šypsosi ponas Alfonsas ir sako, kad ir pats nekreipia dėmesio, kad neturi skrandžio – valgo dažnai ir po nemažai.
Kad tėvukas sunkiai sustabdomas, gali paliudyti ir jo dukra su sūnumi. Dabar jų pasakojimas apie gimdytojo nuotykius kelia šypseną, bet anuomet, kai vos tik atsigavęs po operacijos, šeimai nieko nesakęs, jis pats, būdamas 76 m., nusipirko bilietus, išsijungė telefoną ir išskrido į krepšinio rungtynes Tel Avive, linksma nebuvo. Iš proto einantys vaikai tik po kelių dienų per televiziją pamatė tėvuką sveiką, gyvą ir gerai nusiteikusį, nepaisant to, kad tuo metu ten buvo labai karšta.
„Jis visada buvo toks: jei ką sugalvodavo, tą ir padarydavo ir kitų nuomonės neklausydavo“, – pasakoja Alfonso dukra Vaiva.
Turiningas gyvenimas ir karjera
„Kur aš tik nebuvau, su kuo tik nebendravau. Prisiminimai tik plaukia prieš akis...“, – sako Alfonsas. – Anais laikais išvažinėjau visą Sąjungą, mokiausi Leningrade ir Maskvoje, Kauno Politechnikos institute. Dirbau Dailės institute, buvau prorektorius ūkio reikalams, po to – Švietimo ministerijoje, vėliau Mėsos ir pieno pramonės ministerijoje. Išėjęs į pensiją be darbo ištvėriau tik dvi savaites – trūko veiklos, ne mano būdui buvo sėdėti nieko neveikiant. Tad įsidarbinau viešbutyje „Crowne Plaza“, po to – septynerius metus Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose. Prieš kelerius metus dar dirbau Susisiekimo ministerijoje. Pensijoje nesibodėjau imtis ir kur kas paprastesnių darbų“.
Ypatingai daug komandiruočių Alfonsas turėdavo, kai dirbo vyriausiu energetiku Mėsos ir pieno pramonės ministerijoje. „Galima sakyti, aplankiau visus „didžiosios Tėvynės“ mėsos, dešrų, sūrių, pieno kombinatus. Kaip ministerijos atstovas veždavausi lietuviškų gėrybių, kitaip sunku būdavo Lietuvai gauti naujausių įrengimų. Turėjau virš 60 pavaldinių, su visais puikiai sutariau“, – senus laikus prisimena Alfonsas.
Per vieną tokių komandiruočių Alfonsas net su Michailu Gorbačiovu susipažino. Tiesa, tuo metu jis buvo Stavropolio krašto centro komiteto sekretorius. O per bendrą vakaronę nepasikuklino ir ponios Raisos pašokdinti.
A. Jakimavičiui nesvetima ir politika. Jis yra ne kartą buvęs rinkimų stebėtoju, renka garsių Lietuvos politikų parašytas knygas, turi visų Lietuvos prezidentų knygas su autografais.
Nors sugebėjimų ir energijos Alfonsas turėjo daug, tarybiniais metais rimtesnės karjeros darymui koją pakišo tai, kad turėjo Amerikoje giminių, kas buvo nepriimtina anuometei sistemai, bet užtat džiaugiasi, kad lankydamas gimines šioje šalyje išvažinėjo net 22 valstijas.
Liga įsisuko į visą šeimą
Kai atrodė, kad vietoje nenustygsančio senjoro neįmanoma sustabdyti, į šeimą įsliūkino vėžys. Prieš 7 metus Alfonso žmona, su kuria kartu pragyveno beveik 50 metų ir susilaukė dviejų vaikų, susirgo šlapimo pūslės vėžiu ir kovą pralaimėjo praėjus vos pusmečiui po ligos diagnozavimo. Vyras nepaprastai dėl jos pergyveno, slaugė dieną ir naktį. Žmonos netektis stipriai jį sukrėtė ir po metų jam pačiam buvo diagnozuotas 3 stadijos skrandžio vėžys. Daug kas sakė, kad turbūt jį iššaukė didžiulis stresas... Po kelių metų krūties vėžiu susirgo ir Alfonso dukra...
Nepaisant visų negandų Alfonsas greitai atsitiesė ir stengiasi toliau gyventi taip, kaip buvo pratęs – aktyviai ir įdomiai.
„Kad susirgau vėžiu, tai dar nereiškia, kad turiu save laidoti, gailėtis ar ko atsisakyti. Visko dar noriu: ir važiuoti, ir susitikti su visais. Karantiną pernešiau gerai, laukiu antro skiepo. Dabar kaupiu maisto likučius, globoju pulką karvelių ir jie vis prašo, kad juos papenėčiau. Labai mėgstu skaityti. Skaitau atsigulęs prieš miegą tol, kol knyga pati nukrenta man užsnūdus“, – juokiasi mūsų pašnekovas.
Jis įsitikinęs, kad laimingą bilietą gyventi jam padovanojo gydytojai: „Esu be galo dėkingas visiems jiems, o ypač mane operavusiam chururgui profesoriui Evaldui Samalavičiui – už profesionalumą, ryžtą ir pagarbą. Pamenu, kaip užeidavo ir užeidavo jis pas mane palaton. Nuolat jaučiau jo psichologinę paramą, nepamiršta manęs jis ir dabar. Štai visai neseniai aplankė ir pasveikino su artėjančiu jubiliejumi, stebėjosi mano aktyvumu, davė daug naudingų patarimų, kaip gyventi su liga“.
Jubiliato galvos skausmas
Vyriausias krepšinio čempionatų savanoris išdavė turintis ir dar kelis tikslus. Vyras sako renkantis visas čempionatų savanorio aprangos detales: marškinėlius, kamuolius, akreditaciją, šalikus ir t. t.
Sporto savanorio namuose gausu nuotraukų, kuriose jis su Rusijos, Slovėnijos, Prancūzijos, Makedonijos, Suomijos krepšinio sirgaliais, daug atributikos, apdovanojimų, medalių, sveikinimų, nuotraukų iš viso pasaulio su žymiais žmonėmis, vardinių knygų. Savo asmeninėje namų bibliotekoje A. Jakimavičius saugo knygas ne tik su knygų autorių įrašais, bet ir su Lietuvos prezidentų autografais. Anykščių viešajai bibliotekai jis perdavė kelias dešimtis meno albumų, kuriuose taip pat yra įvairūs įrašai.
Alfonsas dar nėra apsisprendęs, ką su ta kolekcija daryti: „Labai jos prašo Slovėnija, bet man būtų gaila, jei ji iškeliautų iš Lietuvos“.
Na o kol kas senjoras priiminėja garbaus jubiliejaus sveikinimus, džiaugiasi, kad yra nepamirštas buvusių bendražygių, sirgalių, gydytojų ir politikų.
„Laikykis, seni“ – taip yra man sakę Lietuvos rinktinės krepšininkai čempionate Slovėnijoje“, – juokiasi A. Jakimavičius ir pažada taip daryti bei džiaugtis gyvenimu ir toliau.
***
Gydytojo komentaras
A. Jakimavičių operavęs pilvo chirurgas, Klaipėdos Universitetinės ligoninės Chirurgijos departamento vadovas, profesorius Narimantas Evaldas Samalavičius sutiko pakomentuoti šį tokį optimistišką atvejį.
– Ar prisimenate pažintį su Alfonsu Jakimavičiumi?
Kai mes pirmą kartą pasimatėme Nacionaliniame vėžio institute jam atvykus operacijai, apie savo diagnozę jis jau žinojo. Dauguma žmonių tokioje situacijoje, ypač kai laukia didelės apimties operacija dėl vėžio, būna pasimetę. Nors Alfonsas puikiai suprato situacijos rimtumą, labai ramiai ir tvirtai jautėsi ir buvo tikrai pasiruošęs kovoti su jį ištikusia liga. Manau, visos bendros pastangos – tame tarpe ir dvasinis Alfonso nusiteikimas – ir yra bendro gero rezultato priežastis.
– Kaip vyras reagavo į savo diagnozę?
– Iš tiesų, trečia skrandžio vėžio stadija yra rimta situacija, reikalaujanti kompleksinio gydymo, o esant ligos atkryčiui – neretai ir papildomų intervencijų. Vien chirurgijos – nors, žinoma, tinkama chirurginė operacija yra būtinas sėkmės laidas – neužtenka.
– Ponas Alfonsas įsitikinęs, kad būtent Jūs išplėšėte jį iš mirties nagų.
– Paprastai tokiais atvejais atliekama standartinė operacija, kurios metu šalinamas skrandis ar jo didžioji dalis, didžioji taukinė bei naviką drenuojantis kraujagyslinis-limfatinis baseinas. Operacija nėra trumpa ir reikalauja kruopštumo. Čia svarbiau ne individualizuoti chirurginę intervenciją, bet ją atlikti tinkamai pagal visus galiojančius kanonus. Tad reikėtų pasakyti, kad ši operacija ir buvo tokia – ypatinga Alfonsui, kasdieniška ir standartinė chirurgui.
– Kokios įprastai būna prognozės pašalinus skrandį? Kaip drastiškai keičiasi žmogaus gyvenimo būdas ir, žinoma, jo kokybė?
– Paprastai prognozė priklauso ne nuo pašalinto organo ar jo dalies, o ligos stadijos. Geriausių rezultatų gauname operuodami ankstyvą – I stadijos – skrandžio vėžį. Tuomet ir kompleksinio gydymo būtinybė atkrinta. Bet net ir diagnozavus taip anksti, pasveikimo tikimybė, deja, nėra šimtaprocentinė. Pašalinus visą skrandį – o tai neretai būtina – žmogaus gyvenimo kokybė pakinta. Vienas iš pirmųjų tokios operacijos palydovų yra svorio kritimas, kuris paprastai į buvusią normą nebegrįžta. Tačiau kuomet – tokiu atveju kaip Alfonso – reikalingas skrandžio dalies (nors ir didžiosios dalies) pašalinimas, dėl kompensacinių žmogaus organizmo savybių įtaka jo gyvenimo kokybei yra tik minimali.
– Ar galima teigti, kad ponas Alfonsas savotiškai paneigia tas prognozes?
– Manau, kad ponas Alfonsas yra puikus pavyzdys, kad onkologinei ligai nereikia pasiduoti. Nors gydymo ir onkologinės stebėsenos eigoje reikalinga buvo ne tik pirminė operacija, chemoterapija, bet ir papildomos intervencijos, šiandien jis gali džiaugtis ne tik savo aštuoniasdešimtmečiu, bet ir gyvenimo kokybe, su kuria tokį garbų jubiliejų jis pasitinka. Jis taip pat gali džiaugtis savo artimaisiais, o artimieji – besitęsiančiu bendravimu su mylimu žmogumi.
– Gal yra kokių mokslinių duomenų ar tyrimų, kurie bylotų apie tai, kad optimistiški ir gyvenimo tikslų turintys žmonės gyvena ilgiau ir lengviau pažaboja vėžį?
– Deja, tokių duomenų nėra. Bet visada yra lengviau gydyti ir bendrauti su tais pacientais, kurie, nors ir išgyvena stresą (kas natūralu), bet į paniką nepuola. Mane, kaip chirurgą, kartais gąsdina kita emocinė paciento būsena – kai jis kaip tik labai atsainiai žiūri į artėjančia didelę operaciją. Man regis, racionalus dvasinis balansas – tai yra geriausia situacija.
– Ponas Alfonsas minėjo, kad neseniai jį aplankėte. Ar dažnai Jūsų praktikoje užsimezga tokie glaudesni santykiai su pacientu? Suprantu, kad pacientui tai be galo malonu, o ką tai duoda Jums?
– Iš tiesų, sunku pasakyti, kada toks bendravimas užsimezga, o kada ne. Suprantama, pacientų yra daug, tad toks reiškinys tiesiog negali būti dažnas. Man jau beveik tris dešimtmečius tenka tirti, gydyti ir sekti paveldima liga – šeimine polipoze – sergančiuosius. Bendrauju dažnai ir ilgus metus, pažįstu šeimų palikuonis nuo mažų dienų, tad natūralu, kad užsimezga žmogiški ryšiai ir tampi tarsi šeimos gydytoju.