Jau daugiau nei šešiasdešimt metų ji gyvena senoje troboje, kurioje prabėgo ne tik jos, bet ir visos šeimos gyvenimo akimirkos – nuo vestuvių iki laidotuvių, nuo vaikų gimimo iki kaimynų vestuvių ir ilgų vakarų be elektros. Nors laikai pasikeitė, o seni kaimo papročiai blėsta, Bronislava vis dar prisimena, kaip kaimas susitelkdavo sunkiems darbams, švęsdavo vestuves iki ryto ir išlydėdavo mirusius kaimynus raudomis.
Bronislavos žvilgsnis pakrypsta į šalimais esančią, jau seniai apleistą sodybą. „Aš iš ten parėjau“, – sako ji, primindama savo vaikystės namus, kurie jau stovi apleisti. Dabartinėje sodyboje, jau skaičiuojančioje daugiau nei šimtą metų, Bronislava gyvena nuo tada, kai susituokė su savo vyru 1959 metais. Nuo tos dienos čia praėjo jos gyvenimo didieji momentai – vestuvės, artimųjų laidotuvės ir vaikų, kurių susilaukė net devynių, augimo metai.
Sunki praėjusio amžiaus buitis
„Kai atėjau, čia nieko gero nebuvo“, – juokiasi Bronislava, prisimindama pirmuosius metus naujoje vietoje. Vargų ir darbų užteko kiekvieną dieną. Keldavosi anksti ryte, apie penktą ar šeštą valandą, ir eidavo melžti karvių. Kolūkyje darbavosi penkerius metus – buvo sunkių dienų, kai reikėdavo ir po kelis kartus per dieną fermoje lankytis. Po melžimo, grįžusi namo, skubėdavo ruošti pusryčių vaikams, tvarkydavo namus, skalbdavo vystyklus, rūpindavosi gyvuliais. Ir tai tik pradžia – jos vyras dirbdavo laukuose, turėjo 12 hektarų žemės, o Bronislava augindavo kiaules, melždavo karves ir skubėdavo visus darbus „apsidirbti“.
Vaikai augino vieni kitus
Vaikai, gimus pirmagimei 1960 metais, augo taip, kaip tuo metu buvo įprasta kaimo šeimoms – padėdavo, kiek tik galėjo. „Vaikai augino vienas kitą“, – sako Bronislava. Anksti pradėdavo ravėti daržus, šieną tvartuose griebti, o kiek vyresni ėjo dirbti į kolūkį ir už uždirbtus pinigus pirkdavo drabužius. Drabužių trūkdavo dažnai, bet maisto niekada nepristigdavo – šeima viską augindavo pati. „Mėsą, pieną, grietinę – nieko pirkti nereikėjo“, – pasakoja ji.
Vienoje troboje – ir vestuvės ir laidotuvės
Ši šimtametė troba matė visko: šešios dukterys čia ištekėjo, o laidotuvės vykdavo pagal senas tradicijas – su kaimynais, giesmėmis iki pat paryčių. Kiekvienas kaimo gyventojas žinojo šarvojimo papročius: „Sukviesdavo visus, dūdoriai grodavo, giedodavo kalnus iki pat ryto.“ Vaikai, kai mirusysis būdavo pašarvotas, nakvodavo pas močiutę, o namuose kalnų giesmių skambesys užpildydavo trobos erdves.
Ilgus metus kaimas gyveno be elektros, kuri atsirado tik 1965 metais. Tuo metu žmonės dar maudydavosi bliūduose arba eidavo į kaimo pirtį, kur buvo atskiri įėjimai vyrams ir moterims. Kaimo kasdienybę gyvai atsimena Bronislava – vaikai rinkdavo mėlynes, vėliau jas veždavo parduoti į Palangą, vestuves kaimynai švęsdavo kartu net dvi dienas kas dvi dienas, dalindavosi stalais ir suolais, talkindavo vieni kitiems dirbant sunkius darbus.
Apdovanota ir prezidento
Paklausta, kaip jautėsi, kai prasidėjo kolūkio laikai ir atėmė gyvulius, Bronislava atsako paprastai: „Nieko nepadarysi, pasikrioksi ir bus spakaina.“ Dabar Bronislava gyvena apsupta daugybės anūkų – sako jų jau nesuskaičiuojanti, tačiau vis dar sulaukia vaikų apsilankymo savaitgaliais. Tiesa, ji su šypsena mena ir Prezidento įteiktą padėką už savo atsidavimą šeimai. Mažai kas, kaip Bronislava, gali su pasididžiavimu ištarti, jog visą gyvenimą nugyveno ten pat, kur ir pradėjo.
