Politiniu kaliniu jis tapo dar nesulaukęs nė dvidešimt trejų. Kauno medicinos instituto pirmojo kurso studentą Juozą Karsoką suėmė ir įkalino 1946-ųjų pabaigoje.
Tuo metu jau bemaž metus leistas Lietuvos partizanų Tauro apygardos leidinys „Laisvės žvalgas“, tad jaunuolis pagal išgales tiekė miško broliams spausdinimo įrangą, kitas priemones, būtiniausius medikamentus. Taip pat parūpindavo dokumentus KGB persekiotiems asmenims. Už tai – pagalbą partizanams ir kitus sovietų valdžios didžiausiais nusikaltimais laikytus dalykus, kaip pogrindinės literatūros skaitymas ir platinimas, – jis ilgiems metams ir buvo išsiųstas į Sibiro ir Kazachstano lagerius.
Palaikė senoliu
Kartu su J. Karsoka buvo suimti keli kiti žmonės, tebuvę pažįstami. Kalėjime Kaune atsidūrė ir nieko bendra su jo veikla neturėjęs brolis.
„Bylas specialiai stengdavosi sukurpti taip, kad būtų daugiau žmonių, kuo baisiau atrodytų“, – aiškina jau daug metų Panevėžyje gyvenantis buvęs politinis kalinys. Tardomas jaunas vyras porą kartų buvęs smarkiai sumuštas.
„Jeigu taip trečią kartą, būtų trūkusi oda. Turbūt būtų pabaiga, nes sąlygos – antisanitarinės“, – neabejoja J. Karsoka. Ilgainiui jį iš Kauno pervežė į Marijampolę. Ten tris mėnesius laikė vienutėje nebuvo sąlygų net nusiprausti. Užaugo ir barzda.
„Kai perkėlė į keturvietę kamerą, kurioje tuo metu gyveno 18 žmonių, buvau 23-ejų. Priėjo maždaug 40 metų žmogus ir paklausė: „Kiek tau, tėvuk, metų?“ Kai pasakiau, nepasukiojo piršto prie smilkinio, bet tikrai nepatikėjo“, – sako.
1947 metų gegužę Marijampolėje įvyko J. Karsokos teismas. Po nuosprendžio – Pabaltijo apygardos karinis tribunolas jam skyrė 10 metų lagerio, – nuteistasis buvo išvežtas į Lukiškes, ten kalinių kolona susodinta į vagonus ir išvežta į Sibirą.
J. Korsaka lig šiol ryškiai mena, kad apsauga buvusi stipri – kas du trys metrai stovėjo automatais ginkluoti kareiviai su tarnybiniais šunimis.
Sukrečianti neapykanta
Kas jį išdavė, J. Karsoka nežino. Besimokydamas mokykloje sako turėjęs du gerus draugus: būsimą vaikų rašytoją Anzelmą Matutį ir poetą Kostą Kubilinską. Tada, dar būnant vaikigaliu, gimusi ir jo antipatija sovietų valdžiai. „Kažkokia sukrečianti neapykanta apėmė“, – neslepia.
„Kulminacija buvo, kai iš mūsų krašto pirmųjų trėmimų metu išvežė keturias šeimas. Iš jų trys buvo mokytojų“, – pirmosios sovietų okupacijos metų represijų bangą mena J. Karsoka.
Du ištremti pedagogai buvo ir jo mokytojai. Tuo metu J. Karsoka teigia padaręs nemažai beprotiškų žingsnių, o jų iniciatoriumi paprastai būdavo A. Matutis. Iš pradžių jaunuoliai platino antisovietines proklamacijas, vėliau sumanė imtis ko rimtesnio.
A. Matučio paragintas, K. Kubilinskas parašė satyrą „Eltesera“ (L.T.R.S.) apie to meto sovietinės Lietuvos gyvenimą, o bičiuliai ją išleido. Poemėlė tarp mokinių turėjo didelį pasisekimą – J. Karsoka iki šių dienų gali pacituoti nemenkas ištraukas, – ir jokių sankcijų iš valdžios pusės.
Ant buvusio draugo nepyksta
„K. Kubilinskas labai daug rašė – buvo patriotiškai nusiteikęs vaikinas. Aš jį pažinojau, kai jis buvo šaunus. Dabar visi išdaviku laiko“, – visiškai kitokį poetą – kaip „Internacionalo“ parodijos, daugybės patriotinių eilėraščių autorių – iš jų draugystės metų prisimena panevėžietis.
Pasekmės už tokią drąsą jaunuolius pavijo 1945 metais, kai Lietuva jau buvo okupuota antrą kartą. Visa, ką K. Kubilinskas buvo parašęs prieš sovietų valdžią, kažkaip pateko ant Juozo Baltušio, tuomečio Rašytojų sąjungos pirmininko, stalo, o galiausiai – į saugumo rankas.
Saugumiečiams pradėjus terorizuoti poetą, bičiulio manymu, jam liko du keliai: arba Sibiras, arba kolaboravimas. J. Karsoka pamena, jog likus mėnesiui ar pusantro iki arešto, K. Kubilinskas buvo pas jį užėjęs. Atrodė labai susijaudinęs. „Tad kai mane areštavo, pradėjau galvoti… Aš buvau labai atviras su juo – nemaniau, kad kas nors gali būti blogai. Ar jis mane išdavė? Gali būti, bet garantuoti negaliu.
Pagaliau, aš taip kvailai tuo metu dirbau, kad net jeigu ir išdavė K. Kubilinskas, visiškai ant jo nepykstu, nes mane vis tiek būtų supakavę“, – savo jaunatvišką naivumą ir neapdairumą pripažįsta pašnekovas.
Darbas iki visiško išsekimo
Krasnojarsko ir Kazachstano lageriuose J. Karsoka praleido devynerius metus ir dar apie porą – tremtyje. Per tą laiką buvo kilojamas iš lagerio į lagerį, tad teko pabūti maždaug dešimtyje. Vien kelionė iš Lietuvos į Sibirą tęsėsi beveik mėnesį. Ten, Kanske, veikė didelis lageris-persiuntimo punktas ir Kraslago lagerių, išsibarsčiusių abipus Sibiro geležinkelio magistralės, valdyba. Kelios dienos po naujokų atvykimo, dvi kalinių kolonos buvo pėsčiomis išvarytos į Mongolijos pusę. J. Karsoka lig šiol nenumano, kiek kilometrų galėjo nueiti – spėja, apie 200–250. Tik paskutinį etapą juos vežė sunkvežimiais.
Galiausiai, jau 1947 metų vasarą, lietuvis atsidūrė Sajanų kalnų prieigose įkurtuose lageriuose, pabuvo keturiuose iš jų. Lageriai skyrėsi tik kalinių skaičiumi, politinių ir kriminalinių kalinių santykiu, tautine sudėtimi. Šiek tiek ir buities sąlygomis.
Pastarosios, J. Karsokos pasakojimu, labai priklausė nuo to, kokią dalį gyventojų sudarė kriminaliniai nusikaltėliai. Jei jų buvo dauguma, lagerio valdžia toleravo jų elgesį, kitiems ten kalėti buvo nepakeliama. Pirmasis lagerio punktas, kuriame kalėjo J. Karsoka ir dar apie 400 žmonių, vadinosi Igil. Kaliniai iš jo į darbus buvo varomi 8–12 km bet kokiu oru. Nors jau rugsėjį naktimis čia termometro stulpelis nukrisdavo 20 laipsnių žemiau nulio, o žiemą pasiekdavo ir visus 40.
„Tokiame šaltyje nueiti dešimt kilometrų ir ten dirbti, paskui vėl sugrįžti… Man atrodė, kad jau jokios vilties išlikti nėra“, – atvirai sako buvęs politinis kalinys. Igilyje J. Karsoka ištvėrė apie pusmetį.
Tada išsekęs, kaip netinkamas darbui gavo poilsio – su keletu panašių paliegėlių buvo uždarytas į ūkinį lagerio punktą Samsonovkoje. O 1948-ųjų pradžioje vėl perkeltas – į centrinį Tugačio lagerį. Jame politinių kalinių buvo mažuma – gal 10–15 procentų. Tačiau, palyginti su kitais lageriais, lietuvių buvo daugiausia – apie 150–200.
Žiaurios pamokos
Igilo lageris J. Karsokos atmintyje išliko dėl skaudžių įvykių. Praėjus maždaug dviem savaitėms po to, kai į jį pateko, du kartu su J. Karsokos grupe atvaryti lietuviai ryžosi bėgti. Turbūt nenumanė, kad vietovės ten nuošalios, sunkiai išeinamos, maisto nepasiimsi, o ir vietiniai gyventojai priešiški – be to, jų mažai. Jei bėglius sučiupdavo lagerio sargyba, šansų likti gyviems nebuvo.
Pakliuvusiuosius į paieškoms pasitelktų kitų kalinių rankas sugrąžindavo į lagerį ir iš naujo teisdavo. „Per tą beveik dešimt metų, kiek išbuvau lageriuose, sėkmingo pabėgimo nebuvo“, – tiesiai sako J. Karsoka. Ir tuos pirmuosius bėglius jau kitą dieną šunų apdraskytus negyvus paguldė prie lagerio vartų. Iš kito lagerio, lietuvio žiniomis, bėgo penkiese. Varomi į darbą, nuginklavo sargybinius ir pasiūlė norintiesiems prisijungti. Tarp tokių atsirado ir karininkas, labai gerai pažinojęs vietovę.
„Tiesa ar ne, bet pasakojo, kad jie norėjo per Mongoliją pasiekti Kiniją“, – prisimena J. Karsoka.
Bėgliai visą savaitę brovėsi per taigą, o kai išvargę atsigulė pamiegoti, miegančius juos ir sušaudė. Parvilkę į lagerį, taip pat suguldė prie vartų – kad kitiems būtų pamoka.
Atskyrė nuo kriminalinių
1949 metų vasaros pradžioje J. Karsoka vėl buvo pervežtas – šįkart į liūdnai pagarsėjusius Rešiotų lagerius, kur gyvybės neteko daugelis žymių tarpukario Lietuvos veikėjų.
„Su mano karta žymių veikėjų į lagerius jau beveik nebegalėjo patekti, nes jų nebebuvo: vienus sunaikino pirmosios okupacijos metais, kiti pasitraukė į Vakarus, žuvo pokariu“, – sako jis.
Pradedant 1945-aisiais, didžioji lietuvių politinių kalinių dalis buvo besimokęs jaunimas. Taip pat partizanų rėmėjai ir ryšininkai, gyvi į nelaisvę paimti partizanai. Rešiotų lageriai neturėjo pavadinimų – tik numerius. 7-asis buvo tas, kuriame žuvo itin daug lietuvių. Bet J. Karsokos kalinimo metais jis nebeegzistavo, buvo virtęs paprasta Sibiro gyvenviete.
Panevėžiečio prisiminimais, Rešiotai nei buitinėmis sąlygomis, nei darbu, nei kalinių kontingentu niekuo nesiskyrė nuo Tugačiaus lagerių. Tik darbas buvo kiek arčiau. Vėliau politinius kalinius pradėjo izoliuoti nuo kriminalinių specialaus režimo lageriuose. Tad ir J. Karsoką išvežė į Kazachstaną, į Karlagą.
1950 metų pabaigoje kartu su kitais jį išlaipino iš traukinio mažoje geležinkelio stotelėje Karabase. Maždaug už dešimties kilometrų nuo jo stepėje buvo tuščias lageris Čiurbai Nura.
Pirmuosius porą metų kaliniai šiose plynėse statė būsimą Čiurbai Nuros miestą, kuris dabar vadinamas Abai.
Liaudies priešai
Politinių kalinių padėtis specialiuose lageriuose buvo visai kitokia nei anksčiau, prisimena J. Karsoka. Nesant kriminalinių nusikaltėlių daugumos, pasikeitė psichologinė atmosfera, liovėsi vagystės. Neliko ir siaubingai kankinusių blakių, pagerėjo medicinos paslaugos – kaliniai turėjo net stomatologę.
Iš kitos pusės, režimas sugriežtėjo. Tokių lagerių apsaugai burti specialiai paruošti vidaus kariuomenės daliniai, kariams kalama į galvas, kad jie saugos itin pavojingus nusikaltėlius.
„Kai lagerio bokštelyje keisdavosi sargyba, skambėdavo žodžiai „vragi naroda“ – liaudies priešai, – pasakoja J. Karsoka. Lietuviai lageriuose nepamiršdavo nei tautinių, nei religinių švenčių, tačiau švęsti jas, suprantama, tekdavo kitaip.
„Tai buvo skausmingas Tėvynės prisiminimas tautiečių sąmonėse ir širdyse. Ką reiškė grupelei atskirtųjų nuo Tėvynės pasilikti gabalėlį duonos ir, iškamuotiems dienos darbo, susirinkus Kūčių vakarą, sukalbėti maldą, pajusti didžiausio praradimo skausmą savo širdyse – juk daugelis buvo praradę ir artimuosius – ir palinkėti vienas kitam vienintelio dalyko: sugrįžti“, – sako J. Karsoka.
Jis pats atskyrimo nuo namų skausmą malšino piešdamas – yra nutapęs ne vieną paveikslą. Režimo lageryje, sako, buvo ne vienas dailininkas. Jiems per petį galėdavo pažiūrėti, kaip dirba, dažniausiai – piešdami žinomų paveikslų kopijas laisviesiems.
„Aš buvau nupiešęs tokį vaizdelį – gamta, kryžius, mergaitės prie jo, – prisimena panevėžietis. – Lageryje pasikabinome ant sienos – kokią savaitę kabėjo. Vėliau atėjo kažkoks viršininkas, žiūrėjo, žiūrėjo ir liepė nuimti.“
Duonai reikėjo apsaugos
Miegoti lagerių gyventojams tekdavo ant plikų lentų, nes vietoje čiužinių būdavo tik tušti apvalkalai arba ir visai nieko. Tad ir pasikloti, ir užsikloti tekdavo drabužiais, pagalvę atstojo apavas. Koks iš tikro turėjo būti kalinių racionas, žinojo gal tik lagerio vadovybė. J. Karsoka prisimena buvus tokių lagerių, kuriuose žymią dalį kaliniams skirto maisto pasisavindavo valdžia, o trūkstamą produktų svorio dalį kompensuodavo vandeniu. Tiesa, tai labiau buvo būdinga pirmiesiems pokario metams.
Nuo 1948-ųjų kalinių maitinimas visoje Sovietų Sąjungoje oficialiai pagerintas, tačiau kiek tai realiai pasijuto – kitas klausimas. J. Karsokos kalinimo vietose maisto kiekis priklausė nuo išdirbio normos. Ją įgyvendinus, skirdavo 650 g duonos ir dvi porcijas po maždaug 300 g vadinamosios skystos balandos. Ši, pasak panevėžiečio, turėjo būti tiekiama tris kartus per dieną, tačiau už daugelio kilometrų dirbantiems kaliniams niekas nesivargindavo ją taip dažnai gabenti – daugiau įpildavo vakare. Nevykdant išdirbio normos, duonos norma galėjo būti sumažinta iki 300 g, viršijus normą būdavo priedas – 200–300 g duonos ir apie 200 g kokios nors košės.
Kankinant alkiui, sunku būdavo susilaikyti nesuvalgius duonos davinio iki vakaro. Bet lageriuose, kur barakus tekdavo dalintis su kriminaliniais nusikaltėliais, visą duoną ir taip stengdavosi suvalgyti rytais – kad nepavogtų.
Juokai buvo menki: anot J. Karsokos, iki 1950 metų duoną, skirtą visai brigadai, tekdavo nešti su apsauga. Jos prireikdavo ir gavus siuntinį.
Prošvaistė pilkoje kasdienybėje
Su būsima žmona Janina J. Karsoka susipažino kalėdamas Kazachstane. Karabaso lageryje akmenų karjere dirbo apie 100 lietuvaičių. Į Čiurbai Nuroje vykusias statybas, kur jis dirbo, akmenis pristatydavo laisvi vairuotojai. Per juos jauni žmonės perdavinėjo vienas kitam laiškus. Nors rizika buvo didelė, pasisekė – niekas neįskundė.
„Aš mergaitę, su kuria susirašinėjau, pamačiau per pirmąsias savo atostogas jau Lietuvoje – beveik po penkerių metų nuo susirašinėjimo pradžios“, – šypsosi prisiminęs J. Karsoka.
Pasibaigus įkalinimo terminui, jis liko Čiurbai Nuroje baigti ir tremties laiko. Gavęs prokuratūros pranešimą, kad ši bausmės dalis panaikinta, 1957 metų gegužę grįžo į Lietuvą, Panevėžį, kur gyveno Janina. Prisiregistruoti pavyko stebėtinai greitai ir Juozas pradėjo dirbti suvirintoju – šio amato išmoko išėjęs iš lagerio. Vėliau baigė kursus, susirado kitą darbą, bet prie medicinos studijų negrįžo.
„Nežinia, koks iš manęs būtų buvęs daktaras“, – kuklinasi.
Pasimatymas po dešimtmečių Su jaunystės bičiuliu A. Matučiu jis pasimatė tik po trijų dešimtmečių.
„Grįžęs specialiai vengiau lankyti, nes jis tada jau buvo įsitvirtinęs rašytojas. Maniau, kad galiu pakenkti“, – prisipažįsta J. Karsoka. Tačiau kartą A. Matutis atvažiavo į dukters mokyklą ir apie apsilankymą buvo viešai pranešta. Mergina pasisakė esanti Karsokaitė.
Tą pačią dieną rašytojas apsilankė jų namuose. „Susitikus po trisdešimties metų, kalba nesimezgė – atrodė, kažkas pagalius į ratus kaišioja“, – panevėžietis neslepia, kad pradėti normaliai bendrauti prireikė laiko. O susitikti su K. Kubilinsku jam daugiau taip ir nebeteko.