Aurelijos tėtį paguldė į Vilniaus Antakalnio ligoninę tyrimams.
„Po kelių dienų supratome, kad su mūsų tėčiu yra kažkas labai negerai, – prisimena mergina. – Ligoninėje jau netgi nelabai ir norėjo su mumis kalbėti, tik pasakė, kad nori tėtį išrašyti namo...“
Pasak Aurelijos, netrukus šeima sužinojo, kad tėčiui buvo nustatytas paskutinės stadijos vėžys, kuris jau yra suėdęs visą jo skrandį.
Aurelijos tėtis skausmo anksčiau nejautė, kadangi skrandis neturi skausmo receptorių.
Jis pradėjo jausti baisų skausmą tik tada, kai metastazės išplito ir pradėjo spausti kitus organus.
„Mes visi tada buvome šoke, nelabai netgi supratome, kas čia vyksta ir ką turime daryti, – prisimena Aurelija. – Antakalnio ligoninė tėtį išrašė namo, tačiau mes paprašėme, kad jį prieš tai nuvežtų į Santaros klinikas konsultacijai.“
Pasak merginos, Santariškėse gydytojai jai su seserimi jau tiesiai pasakė, kad jų tėčiui liko gyventi neilgai, tai greičiausiai yra tik savaičių klausimas.
„Abi mes buvome taip sukrėstos, kad net nežinojome ką ir sakyti, – prisimena Aurelija. – Tik ką sužinojome, kad tėčiui vėžys, o dabar mums pasakė, kad jo netgi nesiima gydyti, nes liga jau per toli nuėjo ir jis tuoj mirs...“
Pasak Aurelijos, jos tėtis jau buvo visiškai be jėgų, jam dar Antakalnio ligoninėje pradėjo leisti morfiną skausmui numaldyti.
Hospiso pagalba tėčiui
„Namuose tėčio slaugyti mes negalėjome, tiesiog nežinojome, kaip tai daryti, – pasakoja Aurelija. –Jam pastoviai reikėjo leisti vaistus, atlikti kitas procedūras..."
Pasak merginos, būtent tuo kritišku momentu jai dingtelėjo mintis apie hospisą.
Prieš keletą metų Aurelija trumpai savanoriavo Vilniaus Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospise, tačiau vėliau pradėjo studijuoti ir savanoriavimas nutrūko.
„Paskambinau kunigui, su kuriuo kartu lankėme hospiso ligonius, – prisimena Aurelija. – Jis susisiekė su hospiso įkūrėja ir direktore seserimi Michaela. Ji sutiko priimti tėtį į hospisą, nors laisvų vietų ten jau nebuvo“.
Pasak merginos, tai buvo vieninteliai žmonės per paskutines dvi savaites, kurie ją išgirdo ir suteikė pagalbą.
„Tėtis jau buvo toks nusilpęs, kad iš Santariškių jau reikėjo vežti neįgaliojo vežimėlyje, – prisimena Aurelija. – Atvažiavus į hospisą, ten mus tiesiog kaip į glėbį paėmė, palatoje tėčiui pastatė papildomą lovą.“
Pasak merginos, tuo metu hospise juos sutiko daug žmonių – gydytojai, slaugytojos, savanorė.
Visi jie buvo nepaprastai draugiški ir palaikantys.
„Po kelių didžiulės baimės ir nerimo savaičių, hospise aš pajutau didelį saugumo jausmą, – prisimena Aurelija. – Iškart supratau, kad čia šiuo metu yra pati geriausia vieta mano tėčiui…“
Kelias į savanorystę
Aurelija gimė ir užaugo Vilniuje, Fabijoniškių mikrorajone. Šeimoje ji yra jauniausia, turi vyresnę seserį ir brolį. „Augau tikinčioje šeimoje, kurioje buvo svarbios krikščioniškos vertybės, – prisimena Aurelija. – Kiekvieną sekmadienį visi eidavome į bažnyčią, visada kartu švęsdavome katalikiškas šventes.“
Aurelija prisimena, kad Sutvirtinimo sakramento priimti ji ėjo į šalia esančią Kalvarijų parapiją.
„Ten sutikau daug jaunų žmonių, kurie daug savo laiko skyrė savanorystei bažnyčioje, veiklai su jaunimu, – prisimena mergina. – Jie visi man pasirodė ne tik labai laisvi ir draugiški, tačiau pasižymėjo daug gilesniu ir platesniu mąstymu, negu mano tuometiniai draugai...“
Taip Aurelija įsijungė į jaunimo bendruomenę Vilniaus Kalvarijų parapijoje. „Baigdama mokyklą aš jau buvau stipriai įsitraukusi į krikščioniško jaunimo savanorystę, – prisimena mergina. – Palaipsniui mano veikla netgi išsiplėtė – padėjau organizuoti Lietuvos krikščioniško jaunimo dienas, Gailestingumo kongresą, kitus katalikiškus renginius.“
Pasak merginos, po 11-tos klasės ji išvažiavo trims mėnesiams į Angliją užsidirbti pinigų mokslams ir išmokti anglų kalbą.
„Dirbdama Anglijoje, ne tik užsidirbau pinigų mokslams universitete, tačiau gavau ir nemažai gyvenimiškos patirties,– prisimena Aurelija. – Mano požiūris į darbą ir į žmogų tapo žymiai platesnis ir gilesnis.“
Studijos
Aurelija įstojo studijuoti teisę į Vilniaus Mykolo Riomerio universitetą. „Nežinau, kodėl tada pasirinkau teisės studijas, – prisipažįsta mergina. – Gal dėl to, kad teisę studijavo mano sesuo, pusbrolis, pusseserė? O gal tiesiog todėl, kad net tiksliai nežinojau, ką norėčiau studijuoti? O gal tiesiog norėjau gauti gerą išsilavinimą?“
Tačiau po dviejų metų teisės studijų Aurelija galiausiai įsitikino, kad teisės mokslai tikrai ne jos pašaukimas. Humanitariniai mokslai ją traukė žymiai labiau.
„Nutraukiau savo teisės studijas Riomerio universitete ir įstojau į Vilniaus Edukologijos universitetą studijuoti prancūzų kalbą ir filologiją, – pasakoja Aurelija. – Studijos man patiko, grupiokai buvo labai geri ir draugiški, tapome gerais draugais.“
Savanorystė Prancūzijoje
„Kadangi universitete studijavau prancūzų kalbą, nusprendžiau, kad man būtų naudinga vasaros atostogų metu nuvažiuoti į Lurdą su savo grupioke ten pasavanoriauti, – atsimena mergina. – Galvojau, kad vienu šūviu nušausiu kelis zuikius – geriau išmoksiu prancūzų kalbą, pasavanoriausiu ir dar pasaulio pamatysiu.“
Merginos išvažiavo visai nežinodamos, kur jos Lurde apsistos ir kas jas ten priims savanoriauti.
„Lurdas yra visame pasaulyje garsus savo stebuklingomis išgijimo vietomis, – pasakoja Aurelija. – Ten kasmet atvyksta milijonai žmonių ir šimtai tūkstančių ligonių. Galvojome, kad ten tikrai nebus sunku surasti galimybę pasavanoriauti.“
Tačiau Lurde merginų niekas nelaukė.
Jų netgi nepriėmė savanoriauti į vieną vienuolyną, kuriame jos tikėjosi apsistoti, nes ten savanorių nereikėjo.
Tačiau vienuolyne merginoms patarė nuvykti į už kelių kilometrų nuo Lurdo esantį Cite Saint- Pierre miestelį ir netgi paskambino ten ir sutarė, kad ten jas priims savanoriauti ir apgyvendins.
„Cite Saint-Pierre miestelis yra ant kalno už kokių 4 kilometrų nuo Lurdo, – pasakoja Aurelija. – Jame piligrimams priimti yra pastatyti keli didžiuliai, į sandėlius panašūs pastatai, yra administracinis pastatas ir didelė valgykla. Miestelyje apsistoja tie piligrimai, kurie atvyko į Lurdą, tačiau neturi pinigų susimokėti už viešbutį.“
Pasak Aurelijos, apsistoti viešbutyje Lurde gali sau leisti ne kiekvienas, ten gana brangu, todėl turintys mažas pajamas arba neįgalūs žmonės ieško pigesnių galimybių apsistoti aplinkiniuose miesteliuose.
„Tas nedidelis Cite Saint-Pierre miestelis priima visus piligrimus, netgi visai neturinčius pinigų, – pasakoja Aurelija, – Ir stengiasi jais tinkamai pasirūpinti. Šiltai priima jie ir norinčius savanoriauti.“
Pasak Aurelijos, savanorystės būdas tuo metu ten buvo likęs tik vienas – plauti tualetus.
„Mes su viskuo sutikome, nes reikėjo kur nors būtinai apsistoti, – prisimena Aurelija. – Tačiau, tiesą pasakius, tas 146 tualetų per dieną plovimas mums iš pradžių neatrodė labai patraukliai...“
Tačiau po poros dienų merginos negalėjo atsidžiaugti tuo darbu, nes jis trukdavo iki 18.00 valandos ir po to merginos važiuodavo į Lurdą.
Kiti šio miestelio savanorių darbai tęsdavosi net iki 21.00 valandos, todėl baigus darbą dar kažkur eiti nelabai būdavo laiko.
„Ten savanoriaudama susipažinau su kokių 45–50 metų amžiaus savanoriu iš Filipinų, – pasakoja mergina. – Man tas žmogus labai įsiminė, nes jis nutarė savanorystei paskirti visą savo gyvenimą...“
Pasak Aurelijos, filipinietis vyras jau keletą metų važinėjo po pasaulį ir savanoriaudavo įvairiose organizacijose, kurioms reikėjo savanorių.
„Atsisveikinant jis padovanojo man mėlyną rožinį su dideliais burbuliukais ir pasakė: „Aurelija, jokiu būdu nenustok savanoriauti! Tegu Lurdas nebūna tavo paskutinė stotelė tavo savanorystėje...“
Tėtis hospise
„Prie tėčio hospise mes buvome visą laiką, – prisimena Aurelija. – Žinojome, kad jis greitai išeis, todėl su seserimi pasiėmėme atostogas, kad galėtume kuo daugiau pabūti su juo...“
Pasak merginos, ji su seserimi atvažiuodavo į hospisą 8 valandą ryto ir būdavo su juo iki 9 valandos vakaro. Po darbo į hospisą pas tėvą atvažiuodavo ir Aurelijos brolis.
Pasak merginos, hospiso gydytojai nuo jų nieko neslėpė ir atvirai papasakojo apie tėčio diagnozę ir paaiškino, kad vėžys išsiplėtė taip toli, kad joks gydymas jau nėra įmanomas.
„Kad ir kaip mums buvo skaudu tai išgirsti, tačiau kartu pajutau ramybę ir kažkokį susitaikymą su tuo, ko jau nebegalima išvengti, – prisimena Aurelija. – Hospiso žmonės suteikė mums didžiulę psichologinę ir dvasinę pagalbą. Jaučiau, kad jų buvimas su tėčiu atnešė ramybę ir jam.“
Pasak Aurelijos, kadangi jos hospise praleisdavo daug laiko, jas labai globojo hospiso slaugytojos, su kuriomis ji labai susidraugavo.
„Kai tėtis miegodavo, mes turėdavome laisvo laiko ir su seserimi pradėjome joms padėti, – prisimena Aurelija. – Padėdavome padalinti maistą ligoniams, pamaitinti tėčio palatos draugą. Hospisas tomis dienomis tapo man labai artimas. Pajutau, kad būdama ten jaučiu didelę ramybę ir saugumą...“
Pasak Aurelijos, paskutinėmis savo gyvenimo dienomis tėtis paprašė jam atnešti rožinį.
Jis pasakė, kad nori išmokti Dievo Gailestingumo Vainikėlio maldą.
„Kažkaip iškart atsiliepiau į jo prašymą ir ištiesiau jam tą filipiniečio savanorio man Lurde padovanotą rožinį su mėlynais burbuliukais, – pasakoja Aurelija. – Nežinojau, kiek tėčiui dar liko gyventi, todėl labai norėjau, kad iškeliaudamas jis laikytų rankoje mano dovanotą rožinį, kaip mūsų amžiną jungtį.“
Aurelijos nuojauta jos neapgavo.
„Su hospiso slaugytojomis buvome sutarusios, kad jeigu tėtis mirs naktį, kai mūsų prie jo nebūtų, jos mums tuoj pat paskambintų, – prisimena Aurelija. – Telefono skambutį išgirdau anksti ryte apie 6 valandą ir instinktyviai supratau kas skambina.“
Hospiso slaugytoja Aurelijai papasakojo, kad jos tėtis išėjo labai ramiai ir lėtai 3 valandą nakties.
„Nors ir jaučiau didelį skausmą, tačiau tas skambutis man kartu davė labai daug ramybės ir susitaikymo, – prisimena Aurelija. – Supratau, kad tėtis išėjo savo laiku... Išėjo ramiai, gražiai ir oriai...“
Savanorystė hospise
„Praėjus keletui savaičių po tėčio mirties, pajutau, kad man trūksta hospiso, – pasakoja Aurelija. – Trūksta tos jo aplinkos, tos ramybės, kur viskas yra tikra...“
Pasak Aurelijos, jai hospisas asocijuojasi su tikru, nenuspalvintu, nesuvaidintu gyvenimu.
Taip, jame yra žmonės, kurie šiuo metu atsidūrė ypatingoje savo gyvenimo kelio atkarpoje.
Jie yra labai silpni ir pažeidžiami.
Tačiau jie hospise gyvena, o ne laukia mirties.
Pasak Aurelijos, hospise ji matė nuostabių akimirkų, kai žmonės susitaikydavo su savo šeima, vaikais, su savimi, o kartais netgi išpildydavo savo seniai turėtas svajones.
„Būnant hospise man ateina labai daug minčių ir supratimo apie tai, kas iš tiesų yra gyvenimas, kam jis tau duotas ir kam tu jį skiri, – pasakoja Aurelija. – Suprantu, kad laikas bėga labai greitai ir turiu jį branginti ir skirti tik prasmingiems ir kilniems darbams.“
Pasak Aurelijos, ji tiesiog įsiprašė būti hospiso savanore.
Tai padaryti ją vertė didelis vidinis poreikis.
„Savanorystė hospise man yra ypatinga tuo, kad aš čia sutinku žmonės, kurie yra pačiame jautriausiame ir pažeidžiamiausiame savo gyvenimo etape, – kalba Aurelija. – Čia visai nesvarbu, kuo tu buvai ankstesniame savo gyvenime – garsiu aktoriumi, profesoriumi ar kažkuo kitu. Hospise tu tampi tuo, kuo tu iš tikrųjų esi... Čia nėra jokių kaukių, nereikia stengtis niekam padaryti įspūdžio...“
„Mano, kaip hospiso savanorės, misija yra labai paprasta, – kalba Aurelija. – Aš visa širdimi siekiu padaryti paskutines žmogaus dienas kuo gražesnėmis ir šviesesnėmis, trokštu jį paguosti, padėti ir palaikyti tomis ypatingomis jo gyvenimo akimirkomis...“