Abrikosinis dangus susilieja su turkio mėlynumo vandenimis, skalaujančiais uolėtas pakrantes, o lengvas vėjelis dvelkia dūmu, bijūnais ir kiparisais. Garsai galėtų priminti muziką iš Spotify, skirtą lengviau užmigti, žinoma, jei nesigirdėtų kudakuojančių vištų ir žvengiančių asilų. Restorano ir viešbučio savininkei Theai Pakiros šie vaizdai ir garsai – vakarinio pasivaikščiojimo po Naso įlanką fonas. Ikarijos salos pakrantę ji vadina namais. Galbūt ši idiliška vietelė negalėtų konkuruoti su senoviniu Mikėnų miestu ar Santorinio sala, kuri dėl savo spalvingumo yra tikra instagramerio svajonė. Ikarija ypatinga kitais dalykais, ir jie labiau moksliški.
Ikarija yra mėlynoji zona – viena iš penkių pasaulio vietų, kurios garsėja ypatingai dideliu šimtamečių kiekiu. Mokslininkai siekia išsiaiškinti, koks gyvenimo būdas lemia tokį ilgaamžiškumą. Daugybę šimtamečių rasime ir Japonijos saloje Okinavoje, Kosta Rikos pusiasalyje Nikojoje, Kalifornijos mieste Loma Lindoje bei Sardinijoje. Terminas mėlynoji zona pirmą kartą paminėtas 2004 metais Experimental Gerontology žurnale, kuriame buvo publikuotas mokslininko Gianni Pes tyrimas apie Sardinijos salą. Nuo tada mokslininkai analizuoja ilgaamžių žmonių valgymo, bendravimo bei socialinius įpročius – viską, kas padėtų išsiaiškinti, kokia gi ta ilgo ir sveiko gyvenimo formulė.
„Šių vietų gyventojai gyvena ne tik maždaug 12 metų ilgiau“, – teigia ilgaamžiškumą tyrinėjantis JAV žurnalistas Danas Buettneris. Jis – taip pat ir knygų apie mėlynąsias zonas autorius. „Jie jaunesni dešimčia metų ir biologine prasme.“ Energingumas, gyvumas – juk kiekvienas apie tai svajoja.
KARTŲ ŽADIMAS
„Žmonės visuomet troško gyventi kuo ilgiau“, – teigia Ekseterio universiteto visuomenės sveikatos profesorius Markas Jacksonas.
Puikus pavyzdys – 19 amžiaus daktaro Christopho Wilhelmo Hufelando knyga Menas ilgiau gyventi, kurioje jis pavadino gyvenimą medicininiu menu. O tarpukario metais vidurinioji britų klasė ėmė suprasti, kad rūpinantis savimi įmanoma sulaukti sveikos ir laimingos senatvės.
Žinoma, augančiai gyvenimo trukmei įtakos darė ir pasiekimai medicinoje, o kur dar savipagalbos knygos su skambiais pavadinimais Gyvenk ilgiau, atrodyk jauniau ar Tikslas – jaunystė.
Mokslas tai pat patobulėjo tyrimuose apie ilgaamžiškumą. Dešimtajame dešimtmetyje buvo atrasti telomerai (tai – DNR atkarpos, ir kuo jos ilgesnės, tuo geriau) ir APOE lipoproteinai, siejami su Alzheimerio bei širdies ligų vystymusi. Nuo tada mokslininkai ieško konkretaus geno, lemiančio ilgaamžiškumą. Žiniasklaidoje vis pasirodo pranešimų apie atradimus, tačiau jie kol kas per drąsūs. „Žinoma, genai daro įtaką gyvenimo trukmei ir kokybei. Tačiau genetika lemia tik septintadalį jūsų gyvenimo trukmės“, – tvirtina Edinburgo universiteto mokslų daktaras Peteris Joshi, tyrinėjantis žmonių gyvenimo tukmę. „Visgi didesnę įtaką daro jūsų gyvenimo būdas ir aplinka.“
Būtent aplinkos svarba ir sudomino Buettnerį, kaip ir daktarą Pes. Jie ėmė ieškoti regionų, kuriuose žmonės sulaukia šimto ir daugiau metų tam, kad likusi pasaulio dalis galėtų iš jų pasimokyti. Būtent Buettneris sugalvojo terminą mėlynoji zona, ir per penkiolika metų taip imti vadinti visi regionai, garsėjantys ilgiausia gyvenimo trukme. Jis rinko informaciją iš įvairių mokslinių žurnalų ir ištyrė, kokie veiksniai lemia ilgą ir sveiką gyvenimą. Tad pažvelkime į svarbiausius atradimus.
OKINAVA, JAPONIJA
ILGAAMŽIŠKUMO STATISTIKA
Vidutinė vyrų gyvenimo trukmė – 84 metai, moterų – 90 metų.
KĄ JIE VALGO
Miso sriuba, tofu, saldžiosios bulvės ir apkeptos daržovės su šiek tiek makaronų ar rudųjų ryžių. Šitake grybai, stiprinantys imunitetą ir vadinami super maistu. Gėrimams – žalioji arbata su jazminais ir ciberžole. Nuostabu, ar ne?
GERAI SAVIJAUTAI
‘Hara hachi bu’: įprotis sustoti valgyti, kai esate 80 procentų sotūs. ‘Yuimara’: bendruomeniškumo puoselėjimas. Visą gyvenimą moterys glaudžiai bendrauja mažose grupelėse, o kaimynai kasdien aplanko vieni kitus.
SARDINIJA, ITALIJA
ILGAAMŽIŠKUMO STATISTIKA
Čia žmonės gyvena 20-30 metų ilgiau nei kiti europiečiai ir išlieka aktyvūs iki pat 90 metų.
KĄ JIE VALGO
Duona iš raugo, pilna probiotikų, ožkos ir avies pienas, taip pat didžiosios (fava) pupelės tirštuose daržovių troškiniuose. Vasarą – cukinijos, pomidorai ir baklažanai, kurių naudingumą padidina nemaži kiekiai alyvuogių aliejaus. Mėsa verdama arba valgoma su makaronais, o ypatingomis progomis kepama.
GERAI SAVIJAUTAI
Mylėtis kas savaitę yra įprasta, o taip pat ir gerti sausą raudoną vyną – tris 85 ml taures per pietus, vakarienę ir netgi pusryčius.
SVEIKA MITYBA
Vienas bendras dalykas, bendras visoms mėlynosioms zonoms, nuo Japonijos iki pat Kosta Rikos, yra augalinė mityba. Apskaičiuota, kad 90-100 procentų jų maisto yra augalinės kilmės.
„Svarbiausi produktai mėlynosiose zonose yra pilni grūdai, žalialapės daržovės, šakninės daržovės, pavyzdžiui, bulvės, taip pat riešutai ir pupelės“, – teigia Buettneris.
Svarbu paminėti, jog šie žmonės neužsisakinėja maisto per AmazonFresh tam, kad sveikai gyventų. Jie valgo tradicinį ir vietinį maistą, įprastą jų kultūrai. Pavyzdžiui, Nikojos pusiasalio Kosta Rikoje gyventojai pusryčiams dažniausiai valgo namų gamybos kukurūzinį paplotėlį su juodosiomis pupelėmis, jalapeno pipirais, sūriu ir kiaušiniu. Buettneris įsitikinęs, kad kukurūzai, pupelės ir moliūgai yra bene tobuliausias pasaulyje maisto derinys ilgaamžiškumui.
„Šis derinys neriebus, turi daug sudėtingųjų angliavandenių, skaidulų. Taip pat čia rasime visas aminorūgštis – sudedamąsias baltymų dalis. Jomis aprūpinti organizmą yra būtina“, – aiškina Buettneris.
Ilgametis Buettnerio kolega, Jeilio universiteto mokslų daktaras Davidas Katzas, paklaustas apie tai, kas būtent padaro augalinę mitybą tokią sveiką, nori atkreipti dėmesį į uždegiminius procesus. Augaluose randami antioksidantai apsaugo ląsteles ir hormonus nuo uždegiminių pažeidimų ir padeda išvengti žalingo poveikio, kurį sukelia ilgalaikis uždegimas ir dėl jo padidėjęs kortizolio kiekis. Gausiai valgomas augalinis maistas taip pat yra labai naudingas jūsų žarnynui, ypač svarbūs tokie augalai-prebiotikai, kaip artišokai, porai ir šparagai. Mėlynosiose zonose mėsa nėra gausiai valgoma.
Okinavoje kiauliena naudojama tik tam, kad suteiktų patiekalams daugiau skonio, o kepama tik ypatingomis progomis. Sardinijoje avis auginantys ūkininkai renkasi valgyti pupeles, o avieną su makaronais dažniausiai valgo tik savaitgaliais. Mityba yra natūrali, sezoninė, maistas gaminamas namuose, o jį papildo maistingi adaptogenai. Okinavoje tai – jodu ir magniu turtingos jūržolės ir imunitetą stiprinantys šitake grybai, o Sardinijoje – tikrasis margainis, surinktas uolėtuose Sardinijos kalnuose.
Šie žmonės patys to nežinodami sportavo daug anksčiau, nei tai tapo madinga
KASDIENIS AKTYVUMAS
Buettneris pabrėžia, jog pradėdami maitintis kaip mėlynųjų zonų gyentojai mes staiga netapsime ilgaamžiais. Be to, kas mūsų lėkštėse, ne ką mažiau svarbu yra sąmoningumas valgymo metu. Loma Lindoje, Kalifornijoje, prieš maistą yra meldžiamasi, Okinavoje praktikuojamas ‘hara hachi bu’ – įprotis sustoti valgyti, kai jautiesi 80 procentų sotus. O Ikarijoje? „Valgymas – tai patirtis, kurios metu pamaloniname ir sielą, ir kūną“,– pasakoja į penktą dešimtį įžengusi Thea, su vyru turinti svečių namus pakrantėje. „Viską gaminame patys ir mėgaujamės maistu.“
Paklaustas apie mėlynųjų zonų gyventojų sportavimo įpročius, Buettneris teigia, jog tokie žodžiai netinkami. „ Tai nėra įpročiai. Šie žmonės juda kas 20 minučių. Jie net nemano visą dieną sėdėti prie stalo, o vėliau valandą mankštintis sporto klube. Mūsų kūnai tiesiog nėra tam sutverti. Šie žmonės patys to nežinodami sportavo daug anksčiau, nei tai tapo madinga.
Pavyzdžiui, Sardinijoje piemenys turi kopti stačiais šlaitais, kad galėtų pasirūpinti gyvulių kaimenėmis. Įdomu, kad, skirtingai nei kitose mėlynosiose zonose, vyrai Sardinijoje gyvena ilgiau nei moterys. Buettneris mano, jog taip yra, nes vyrai čia yra fiziškai aktyvesi nei moterys, kurios kasdien patiria daugiau streso, nes turi rūpintis šeima, pinigais ir namų ūkiu. Mėlynosiose zonose žmonės mieliau eina pėstute nei naudojasi transporto priemonėmis. Štai vienas Loma Lindos gyventojų, iki pat 104 metų, kai iškeliavo anapilin, pats ravėdavo savo lysves ir nenaudojo jokių prietaisų.
TINKAMAS NUSITEIKIMAS
Apie šį džentelmeną mums papasakojo jo kaimynė Georgia Hodgkin. Ši močiutė, kuriai rudenį sukaks 80 metu, dabar rašo knygą ir neseniai įkopė į kalną, kad galėtų dalyvauti anūkės vestuvėse. Georgia kasdien daug vaikšto, o apsilankymai parduotuvėse kartais užtrunka daugiau nei dvi valandas ir visai ne todėl, kad moteris lėta. Tiesiog ji apsipirkinėja su didele draugų kompanija. Ir tikrai, visose mėlynosiose zonose bendravimas yra labai svarbus. Vienas nuostabus pavyzdys yra paprotys Okinavoje, vadinamas ‘yuimara’: moterys visą gyvenimą bendrauja mažose grupelėse, o kaimynai kasdien aplanko vieni kitus. Sardinijoje pagyvenę žmonės yra vertybė. Jie – aktyvūs visuomenės nariai, dalyvauja politikoje ir yra laikomi autoritetais. „Čia tikrai sunku jaustis vienišam.“
Nėra taip jau svarbu, ką daro mėlynųjų zonų gyventojai, daug svarbiau yra tai, kaip ir su kuo jie tai daro. „Daugybė žmonių tiesiog plaukia pasroviui: atsikelia, dirba ir aprūpina savo šeimas apie tai nė nemąstydami“, – sako Buettneris. „Įrodyta, jog žmonės, kurie jaučia, jog gyvena prasmingai, gyvena maždaug 7-8 metais ilgiau.“ Tokie žmonės linkę gyventi aktyviau, turiningiau. 2017 metais JAMA Psychiatry žurnale publikuotame straipsnyje rašoma, kad žmonės, turintys tikslų ir jaučiantys gyvenimo prasmę vyresniame amžiuje buvo tvirtesni fiziškai (buvo matuojama jų jėga ir ėjimo greitis).
LOMA LINDA, PIETINĖ KALIFORNIJA
ILGAAMŽIŠKUMO STATISTIKA
Vidutinė moterų gyvenimo trukmė maždaug 9 metais ilgesnė nei likusioje Amerikoje, vyrų gyvenimo trukmė ilgesnė 7 metais. O tikimybė sulaukti 100 metų – net 10 kartų didesnė.
KĄ JIE VALGO
Jokio cukraus, alkoholio ir kavos. Gyventojai mėgsta pilno grūdo duoną, avižinę košę, avokadus ir sojos pieną. Kai kurie adventistai visiškai atsisako mėsos ir žuvies, tačiau ilgiausiai gyvenantieji valgo riebią žuvį, pavyzdžiui, lašišą.
GERAI SAVIJAUTAI
Adventistai tiki, jog rūpintis Dievo suteiktu kūnu yra šventa pareiga, tad ir daro tai su malonumu.
NIKOJOS PUSIASALIS, KOSTA RIKA
ILGAAMŽIŠKUMO STATISTIKA
Nikojos devyniasdešimtmečiai yra 2,5 karto sveikesni nei amerikiečiai.
KĄ JIE VALGO
Kartu augina, kartu valgo ir kartu švenčia. Mitybos raciono pagrindą sudaro moliūgas, pupelės ir kukurūzai.
GERAI SAVIJAUTAI
Skirtingos kartos gyvena po vienu stogu, o šimtamečiai, gyvenantys vieni, kasdien sulaukia kaimynų apsilankymų. Daug saulės užtikrina pakankamą vitamino D kiekį, o vandenyje gausu kalcio, kuris svarbus kaulams ir širdžiai.
IKARIJA, GRAIKIJA
ILGAAMŽIŠKUMO STATISTIKA
Ikarijos gyventojai dukart dažniau nei britai sulaukia 90 metų.
KĄ JIE VALGO
Čia pupelių suvalgoma daugiau nei kitose Viduržemio jūros regiono šalyse. Valgomi vitaminu A turtingi žalėsiai, tokie kaip pienės ir gražgarstės, augančios visoje saloje. Baltosios bulvės, fetos sūris ir iš raugo kepta duona – probiotikų šaltinis. Taip pat du stiprios kavos puodeliai per dieną. Pakrantės gyventojai valgo žuvį (sardines, ančiuvius) ne dažniau kaip du kartus per savatę, o kalnų gyventojai dar rečiau – du kartus per mėnesį.
GERAI SAVIJAUTAI
Neskubant vakarieniauti su šeima ir draugais. Pasak Ilinojaus universiteto atliktų tyrimų, valgymas su kitais žmonėmis 12 procentų sumažina nutukimo riziką.
Ryšys tarp gyvenimo kokybės vyresniame amžiuje ir raison d’être, gyvenimo prasmės jausmo, yra nenuginčijamas. Dauguma Loma Lindos gyventojų priklauso protestantiškai Septintosios dienos adventistų bažnyčiai. Sveikatos puoselėjimas – tai būdas šlovinti Dievą. Jų tikėjimas skatina įžvelgti gyvenimo prasmę, o tai stiprina visą bendruomenę bei skatina daryti gera: Georgios šeima vieną dieną per savaitę skiria savanoriškam darbui vietinėse labdaros organizacijose. Mėlynosiose zonose religingumas dažnai yra svarbi žmonių gyvenimų dalis, tačiau prasmės jausmas neturėtų būti siejamas su religijomis. Svarbiausia atrasti tai, kas mums atrodo svarbu ir prasminga.
TVIRTI PAMATAI
Tačiau ar visi šie būdai sulaukti sveikos senatvės išliks dabartiniame pasaulyje, vis labiau paveiktame globalizacijos?
„Ikarijoje yra daug jaunų žmonių, kurie nori puoselėti tradicijas ir kurie jaučia stiprų ryšį su sala“, – pasakoja Thea. „Žinoma, šiuolaikinės technologijos keičia gyvenimus, tačiau mūsų kultūra išliko beveik nepakitusi.“ Thea atvyko į Ikariją iš Detroito po savo vestuvių ir turi įdomių pastebėjimų apie žmonių ilgaamžiškumą. Ji mano, jog, skirtingai nei britai, Ikarijos gyventojai moka pakilti virš kasdienių rūpesčių ir daugiau dėmesio skiria tikriems, pastoviems dalykams. „Mes nesureikšminame statuso ar materialių dalykų. Mūsų tikslas yra laimė, ir mes stengiamės ją pasiekti, nesvarbu, kokio amžiaus bebūtumėme. Jei paklausite, kiek mums metų, tiesiog pasakysime metus, kuriais gimėme. Amžius nesvarbu – prie vieno stalo sėdintis aštuoniasdešimtmetis ir dvylikametis gali turėti patį įdomiausią pokalbį.“
Tik nereikia įsivaizduoti vaivorykščių ir gausybės įvairaus amžiaus žmonių, susirinkusių prie vaišėmis nukrautų stalų. Tai labiau primena Dolce & Gabbana reklamą. Gyvenimo būdo, kuris suteiks ilgą gyvenimą, galite mokytis palaipsniui. Nežinote, nuo ko pradėti? Pamėginkite padaryti pertaukėlę tarp darbo ir valgymo. Buettneris siūlo popietėmis 15 minučių numigti, tačiau puikiai tiks ir pasinaudoti Headspace programėle ar per pietų pertrauką paskaityti knygą. Šiais laikais, kai viskas gali būti atlikta už jus – nuo vakarienės gaminimo iki lentynos sudėjimo – visgi pasirinkite padaryti tai savo rankomis. Ir jei darbas neteikia daug džiaugsmo, savanoriškai dalyvaukite veikloje, kuri jums atrodo tikrai prasminga. Ir jei Buettnerio pastebėjimai teisingi, galbūt savo kasdienybėje net ir vyresniame amžiuje jūs atrasite tikrų brangakmenių.