– Atlikę tyrimą amerikiečių mokslininkai padarė išvadą, kad penkiasdešimtmetis yra laimingiausio žmogaus gyvenimo pradžia. Ar sutinkate su tokiu teiginiu?
– Neturiu statistikos, kaip didėja laimės koeficientas, bet esu skaičiusi, kad vyresnio amžiaus žmonės iš tikrųjų subjektyviai jaučiasi laimingesni nei jaunuoliai. Nes jaunas žmogus ieško savęs, savo kelio, prasmės, turi daug iššūkių kurdamas santykius, karjerą, taigi, patiria daug nerimo, įtampos, streso, jam stinga žinių. O penkiasdešimties sulaukęs žmogus jau yra nuėjęs nemažą kelią, turi patirties ir vis dar tebeturi daug jėgų sukurti ar net pradėti ką nors naujo. Ir, ko gero, jo nebevargina kausimai, kaip kurti santykius, susirasti sau tinkamą partnerį, kokią profesiją pasirinkti. Vadinasi, lieka daug laiko ir energijos, kurią gali skirti sau, pomėgiams, pašaukimui realizuoti. Sveikata dar dažniausiai būna gera.
– Kaip manote, vyrams ar moterims šis laikotarpis sunkesnis, kurie patiria daugiau streso, nerimo?
– Manau, kad moterys patiria daugiau išbandymų, kadangi menopauzė sukelia hormoninius pokyčius ir moters organizme kaip ir paauglystėje vyksta hormoninės audros. Tai gali pasireikšti tokiais simptomais kaip dirglumas, depresija, pyktis, nepasitenkinimas. Be to, tame amžiuje tėvų namus palieka vaikai, kurie moters gyvenime buvo svarbūs. Moteris tarsi netenka dalies gyvenimo prasmės, nebėra kuo rūpintis. Atrodytų, reikia nukreipti dėmesį į sutuoktinį, bet juo rūpintis taip pat nebesinori, tad dažnai moterys iš tikrųjų patiria tam tikrą krizę, virsmą. Kai kurios tai išgyvena sunkiai, kreipiasi pagalbos ir į specialistus.
Kadangi tuo laiku mažėja ir moteriško hormono estrogeno ir už prieraišumą atsakingo oksitocino, moteris tokiame amžiuje mažiau orientuojasi į santykius, jų išlaikymą, ir gali būti, kad yra linkusi net nutraukti juos – tiek draugystės, tiek partnerystės. Čia yra paradoksas – juk įsivaizduojame, kad tokiame amžiuje vyrai linkę palikti brandžią sutuoktinę vardan jaunos, tačiau statistika tokia, kad tokiame amžiuje daugiau moterys inicijuoja santuokos nutraukimą, ne vyrai.
– Ne paslaptis, kad neretas penkiasdešimtmetis netenka darbo. Kaip tai paveikia savijautą?
– Tai svarbu tiek moterims, tiek vyrams. Nes profesinis įsitraukimas, karjera yra svarbiausias ir stipriausias veiksnys, palaikantis tokio amžiaus žmogaus psichologinę ir fizinę sveikatą. Nes jis nori save realizuoti, jaustis svarbus, pajėgus, aišku, ir finansiškai saugus. Ir jei tokiame amžiuje netenkama darbo, tai paveikia savivertę. Yra tyrimai, rodantys, kad netekus darbo ima silpti net kognityvinės funkcijos: blogėja atmintis, gebėjimas susitelkti. O jei dirba, užsiima įdomia, svarbia sau ir naudinga visuomenei veikla, žmogus gali išlikti produktyvus. Čia yra ir didžiulė socialinė problema, kai darbo rinkoje nurašomi penkiasdešimtmečiai, turintys daug patirties – gyvenimiškos ir profesinės.
– Kaip neprarasti savivertės? Ką būtų galima pakeisti savo kasdienybėje? Ko imtis?
– Svarbu, kad pasijutęs nereikalingu, žmogus neatgultų ant sofos. Nes nuo jos gali ir nebepakilti. Tad jei šiuo metu nėra darbo, reikia pasirūpinti bent fizine gerove – daugiau judėti, pasimokyti, pavyzdžiui, kovos menų. Ir kartu ieškoti socialinių ryšių, galbūt kurti naujus. Tai yra bendrauti su žmonėmis, su kuriais sieja tie patys interesai: kelionės, žvejyba, medžioklė, šokiai. Daugumai šių dalykų nereikia didelių išlaidų. Tiesiog būkite smalsūs ir gyvybingi. O gyventi produktyviai galima dar mažiausiai dvidešimt trisdešimt metų. Tai – daug, tai – trečdalis gyvenimo kelio, kurį galima gyventi taip, kaip nori, kaip įsivaizduoji, su įkvėpimu.