Būta ne vieno atvejo, kada, nesuabejojus simptomų priežastimis ir nenustačius teisingos diagnozės, netinkama moters priežiūra baigėsi mirtimi, rašo „Prevention“.
Prieš porą metų Katy Quinn, 51-ų metų Niujorko Bruklino rajone gyvenusiai aktorei, buvo diagnozuota Laimo liga. Tai nutiko per penktąjį jos paūmėjimą. Konektikuto valstijoje netoli Old Laimo užaugusi moteris itin gerai žinojo, kokie simptomai būdingi tai klastingai erkių platinamai ligai, kuriai pavadinimas buvo duotas pagal šalimais esantį miestą. K. Quinn buvo skirtas poros savaičių antibiotikų kursas, tačiau jo nepakako – simptomai paūmėjo. Moterį kankino galvos skausmai, vyzdžiai buvo nuolatos išsiplėtę, o širdies ritmas – padažnėjęs. Būdama tokios būsenos ji kreipėsi į infekcinių ligų specialistę.
Deja, gydytoja, vien žvilgtelėjusį į pacientės amžiaus įrašą, iškart pareiškė, kad simptomai veikiausiai susiję su išgyvenama perimenopauze. K. Quinn apstulbo. „Persigandau, nes negydyti Laimo ligos labai pavojinga, o, iš visko sprendžiant, gydytoja neketino skirti man daugiau antibiotikų“, – pasakojo moteris. Savo nuomonę medikė, dėkui Dievui, pakeitė, tačiau tiktai tada, kai K. Quinn pasakė, kad panašūs simptomai kamuoja ir jos vyrą (jam taip pat buvo diagnozuota Laimo liga), be to, pristatė endokrinologo atliktos kraujo analizės rezultatus, nerodančius jokių hormonų lygio pakitimų (tai reiškė, kad apie artėjančią menopauzę nėra ko nė kalbėti). Galop K. Quinn vėl buvo skirtas antibiotikų režimas ir po 16 savaičių ji pasveiko.
Panašių istorijų yra nutikę ne vienai moteriai. „Polinkis visus negalavimus priskirti perimenopauzei yra gana paplitęs, bet tokiu aiškinimu visada verta suabejoti“, – sako Nanette Santoro, Kolorado universiteto Medicinos mokyklos Akušerijos ir ginekologijos skyriaus vadovė.
Kas yra perimenopauzė?
Paprastai tariant, perimenopauzė – tai laikotarpis iki menopauzės, kuriam būdingi hormonų (estrogenų ir progesteronų) pokyčiai, vėluojančios, nereguliarios mėnesinės, įvairiausi fiziniai negalavimai ir begalė su nuotaikos svyravimais susijusių bėdų.
Ankstyvosiomis stadijomis keletą mėnesių gali savaite ar daugiau vėluoti menstruacijos (kartais jos gali prasidėti ir anksčiau nei įprastai). Vėlyvaisiais etapais nuo vienų menstruaciją iki kitų gali praeiti 60 dienų. Ištisus metus mėnesinėmis neserganti moteris laikoma įžengusia į menopauzės tarpsnį. Pasak Hadine Joffe, vadovaujančios Harvardo medicinos mokyklos Brighamo ir moterų ligoninėje veikiančiam Connors moterų sveikatos ir lyčių biologijos centrui, kai kurių moterų hormonai gali būti visiškai iškrikę, o mėnesinių ciklas net keletą metų išlikti stabilus.
Kai kurioms moterims perimenopauzė prasideda įpusėjus ketvirtąją dešimtį. Būna, kad ji startuoja tik sulaukus maždaug 55-erių. JAV nustatytas vidutinis amžius, kurio sulaukusios moterys įžengia į perimenopauzės laikotarpį, – 49 metai. Minėtina, kad anksti prasidėjusi perimenopauzė trunka ilgiau: kaip rodo tyrimai, ji gali užsitęsti ir iki dešimties metų.
Ligšioliniai perimenopauzės ypatumų tyrimai toli gražu nėra išsamūs. Tikra tiesa, kad per du dešimtmečius, prieš kuriuos startavo perimenopauzei skirtos studijos, buvo atlikta stebėtinai mažai net pusei žmonijos aktualios būklės tyrimų. Įvedus žodį „menopauzė“ arba „perimenopauzė“ mokslinių tyrimų duomenų bazės paieškos sistemoje, pateikiami 69 tūkst. rezultatų. Kad tai yra daug, gali atrodyti tik tol, kol paaiškėja, kad pagal paieškos frazę „širdies ligos“ pateikiama daugiau nei milijonas antraščių. Netgi prostatos vėžys – sunki, tačiau tikrai ne kiekvieną vyrą užklumpanti liga – yra tapęs 163 tūkst. užregistruotų studijų objektu. „Tik moteris ištinkančias būsenas, tokias kaip perimenopauzė, mokslininkai gana ilgai ignoravo. Būtina atlikti daug daugiau tyrimų“, – nurodė Amy Miller, Vašingtone veikiančios Moterų sveikatos tyrimų asociacijos vadovė.
Kadangi tyrimų nepakanka, begalės dalykų mokslininkai dar nežino. „Reikia kalbėti apie kompleksinį procesą, kadangi perimenopauzė sutampa su natūraliu senėjimu ir gana ilgai užsitęsia“, – atkreipia dėmesį H. Joffe. Taigi, tokie simptomai kaip energijos sumažėjimas arba svorio padidėjimas gali imti reikšis ir dėl vienos, ir dėl kitos priežasties arba būti susiję su kuo nors kitu.
Suklysti gali ne tik pacientės, bet ir gydytojai, o ši painiava neretai priveda prie rimtų problemų. Sallie Sarrel, 45-erių metų Milberno gyventoja, manė, kad ginekologas neklysta, sakydamas, jog akivaizdus pilvo išsipūtimas, svorio augimas, išsekimas ir intensyvus krūtų skausmas liausis, kai bus sureguliuoti hormonai, nes dėl jų disbalanso, esą, reiškiasi perimenopauzei būdingi simptomai. Ištisus metus trukusi hormonų terapija jokio pagerėjimo neatnešė. Galop S. Sarrel kreipėsi į kitą specialistą. Vėliau ją ištyrė chirurgas. Moteris sužinojo, kad jai prasidėjusi infekcija, kad turi dvi fibromas, penkias išvaržas, o endometriozė išvešėjusi kone po visus organus. Jai buvo atlikta operacija ir simptomai išnyko.
S. Sarrel atvejis verčia atkreipti dėmesį į rimtą problemą.
„Daugelis gydytojų nėra išėję kurso, per kurį būtų tinkamai paaiškinta, kokius simptomus dera tapatinti su perimenopauze, o kokių – ne“, – sako akušerijos ir ginekologijos profesorė JoAnn Pinkerton iš Virdžinijos universiteto, vadovaujanti Šiaurės Amerikos menopauzės asociacijai.
Dar labiau reikalus komplikuoja tai, kad moterys nurodo patiriančios ir neįprastų potyrių. Daugelis, aišku, pasakoja apie karščio bangas, miego sutrikimus, nuotaikos svyravimus, o vėliau – makšties gleivinės išsausėjimą (ir tai yra pagrindiniu ketvertu praminti perimenopauzės simptomai), tačiau kai kurios teigia juntančios metalo skonį burnoje, konstatuoja, kad suplonėjo plaukai, užeina stipraus ir greito širdies plakimo epizodai, kankina nuovargis, galvos svaigimas, o kartais net atrodo tarsi po oda bėginėtų skruzdėlės. N. Santoro užsimena, kad ją pereinamuoju laikotarpiu gana dažnai pykindavo.
Deja, į didžiulį skaičių rečiau pasitaikančių pojūčių kartais nelengva pažvelgti kaip į simptomus, todėl nutinka taip, kad, susidūrę su begalę nusiskundimų turinčiomis pacientėmis, gydytojai padaro paprasčiausią išvadą: dėl visų vidurinio amžiaus moters kančių kalta gali būti tik perimenopauzė.
Dažnai nesiryžtama išmėginti hormonų terapijos, nors tai – efektyviausias daugelio perimenopauzei būdingų simptomų malšinimo būdas. Hormonų terapijos imta vengti po 2002-aisiais organizacijos „Women‘s Health Initiative“ paskelbtos publikacijos, kurioje teigiama, kad šis gydymo metodas gali kelti riziką. Vis dėlto vėlesnių tyrimų išvadose aiškiai nurodoma, kad tokie pavojai kaip širdies ligos ir krūties vėžys iškyla gana retai, be to, padidėjusios rizikos grupei priskirtinos tos moterys, kurioms hormonų terapija pradedama taikyti gerokai po menopauzės arba yra taikoma labai ilgai.
Per menkas dėmesys moterų nusiskundimams
Kai kurie specialistai įsitikinę, kad per menkas gydytojų dėmesys moterims, manančioms, jog jų negalavimų priežastis – ne perimenopauzė, o kažkas kita, turi labai gilias šaknis. „Ištisus šimtmečius visi nepaaiškinami moterims pasireiškiantys simptomai, įskaitant ir tuos, kuriuos nulemia hormonai, buvo diagnozuojami kaip isterija“, – pastebi Maya Dusenbery, susipažinusi su begale tokių istorijų, kai rašė knygą „Doing Harm: The Truth About How Bad Medicine and Lazy Science Leave Women Dismissed, Misdiagnosed, and Sick“ (Žalos darymas. Tikra tiesa apie tai, kaip dėl prastos medicinos ir aplaidumo moksle moterys buvo nurašytos, nugydytos ir pasmerktos sirgti).
Nors šiais laikais žodžio „isterija“ gydytojai nevartoja, kai kurie, anot knygos autorės, ir dabar galvoja, kad jų pacientės yra tiesiog per daug nervingos arba veikiamos hormonų, užuot sutelkę deramą dėmesį į jų nusiskundimus. Dar blogiau tai, kad moterys dažnai ir pačios nežino, kokia turėtų būti normali perimenopauzė, o vis dar gyvuojantys tabu trukdo aptarti šį klausimą tarpusavyje.
Vienas dalykas abejonių nekelia: automatiškai skelbdami perimenopauzės verdiktą gydytojai stato moteris į pavojų. „Vidurinis amžius yra metas, kai moterims iškyla nemažai lig tol neturėtų, rimtų lėtinio pobūdžio sveikatos problemų, nekalbant apie ūmius susirgimus, kurie taip pat gali pasireikšti“, – sako H. Joffe.
Bene pavojingiausios problemos yra susijusios su širdimi. „Širdies ir kraujagyslių ligos gali maskuotis po daugybe simptomų, pasireiškiančių per perimenopauzę“, – sako Markas Menolascino, medicinos specialistas, knygos „Heart Solution for Women“ (Širdies keliamų problemų sprendimai moterims) autorius. Tarkim, karščio bandos, anot jo, gali būti nereguliaraus širdies ritmo požymis, o nuovargis, ypač užeinantis treniruojantis, gali byloti apie dalinį kraujagyslių užsikimšimą. Sykį M. Menolascino teko susidurti su viena 42-ejų metų paciente. Prieš tai jai buvo skirta antidepresantų, nes greitas širdies plakimas ir nerimas buvo palaikyti perimenopauzės simptomais. Nors perimenopauzės laikotarpiu moterims išties dažnai sutrinka širdies ritmas, arterinė fibriliacija yra taip pat tikėtina, be to, daug rimtesnė problema. Po atliktos elektrokardiogramos ir echokardiogramos radosi pagrindas įtarti, kad moters negalavimų priežastis – besikemšančios kraujagyslės.
„Visada būsite teisios, manydamos, kad reikia išsitirti širdies ritmo sutrikimų priežastį, o štai tada, jei jūsų gydytojas manys, kad to daryti neverta, galite tiesiog mirti“, – įspėja M. Menolascino.
Kalbant apie rimtus sveikatos sutrikimus, kurių simptomus nesunku priskirti perimenopauzei, būtina paminėti ir skydliaukės problemas (naktimis pilantis prakaitas ir silpnumo jausmas būdingi ir vienai, ir kitai būklei), autoimunines ligas (nesiliaujantys skausmai, didžiulis nuovargis) ir tokius infekcinius susirgimus kaip tuberkuliozė (naktinis prakaitavimas). Nereguliarios menstruacijos gali reikšti endometriozės, gimdos fibromų, hipofizės navikų, vėžio vystymąsi ar net nėštumo pradžią. Perimenopauzės laikotarpiu menstruacijos paprastai nėra gausios, todėl intensyvus kraujavimas taip pat gali būti priežastis sunerimti ir, aišku, išsitirti. Gerokai vėluojančios mėnesinės laisvai gali būti perimenopauzės požymis, tačiau tikrai ne vien. „Ypač jei esate palyginti jauna, verta išsitirti kraują“, – sako N. Santoro.
Tikrai yra buvę, kad netgi vėžio simptomai nurašomi perimenopauzei. Vieno iš tokių atvejų auka tapo Patti Graves, 48-erių metų mokytojai iš Santa Rosos. Kai pastebėjo, kad mėnesinės tapo ypač gausios ir su krauju pasišalina neaiškios kilmės gumulai, be to, ėmė kraujuoti ir po lytinių sueičių, moteris kreipėsi į šeimos gydytoją. Išklausęs nusiskundimus, šis tepasakė, kad tai – normali perimenopauzės eiga.
„Patti patikėjo jo žodžiais – juk jis buvo specialistas“, – pasakoja P. Graves marti. Metus prasikankinusi, P. Graves apsilankę pas ginekologą. Ultragarso tyrimas parodė pilve susiformavusius darinius. P. Graves buvo nustatyta ketvirta gimdos vėžio stadija. Po poros metų moteris mirė.
Klausykite, ką kužda nuojauta
Net ir tada, kai rimtos ligos nelieka nepastebėtos, įtardamos, kad į jų nusiskundimus žiūrima pro pirštus, moterys pasijunta nesaugiai. „Patarimas nekreipti dėmesio į tai, kas su tavimi vyksta, ir nesivadovauti instinktais neretai išmuša iš vėžių“, – sako M. Dusenbery.
Jei užsitęsusios sveikatos problemos bus iššifruotos kaip nerimas, depresija nesergančiai moteriai gali būti skirti antidepresantai (kad taip nutinka, įrodo M. Menolascino pacientės pavyzdys). Vartojant vaistus, kurie nėra būtini, kyla bereikalinga rizika patirti pašalinį medikamentų poveikį.
Visus be išimties simptomus laikyti kokios nors ligos požymiais – taip pat didelė klaida. „Gydytojas gali neklysti nustatydamas diagnozę, tačiau neatsižvelgti į tai, kad probleminius simptomus lemia hormonų pokyčiai“, – sako J. Pinkerton. Tarkim, jei moteris yra sirgusi depresija, perimenopauzę lydintys procesai gali lemti depresijos pasikartojimą. Kartais organizme vykstantys pokyčiai gali būti pagrindinė depresijos priežastis. Šie samprotavimai davė akstiną paskelbti naujas perimenopauzės laikotarpiu pasireiškiančios depresijos gydymo gaires. Dokumentas pasirodė pernai rugsėjį Šiaurės Amerikos menopauzės asociacijos ir JAV nacionalinio depresijos gydymo centrų tinko iniciatyva. Estrogenų terapija į jį įtraukta kaip efektyvus perimenopauzinės (bet ne postmenopauzinės) depresijos gydymo metodas, padedantis numalšinti ir karščio bangas.
Nebūkite pasyvios – kovokite už save
„Moterys privalo pakovoti už save, jei tai, kas joms sakoma, skiriasi nuo to, ką jos jaučia“, – tvirtina J. Pinkerton. Jei manote, kad jus gydančio specialisto žinios apie perimenopauzę nėra pakankamos, raskite tokį, kuris šią sritį išmanytų nuodugniau. Galite kreiptis ir į endokrinologą. Yra ir dar viena išeitis, jei nei gydytojas, nei jūs pati tiksliai nežinote, ar konkrečius negalavimus derėtų sieti su perimenopauze. Pasak N. Santoro, trys mėnesiai hormonų terapijos jokiu būdu nepakenks. „Kylanti rizika – visiškai nedidelė, o per tiek laiko jau tikrai bus aišku, ar hormonai padeda“, – sako specialistė. Jei terapija duoda naudos, galite ją tęsti, o jei ne, gydytojui teks toliau tirti jūsų būklę.
Jei manote, kad jus gydantis specialistas persistengia arba, atvirkščiai, ignoruoja simptomų rimtumą, jokiu būdu nedelskite. Tai patarimas, kurį laisvai galėtų duoti Catherine Mancuso iš Virdžinijos valstijos. Kai buvo maždaug 45-erių, gydytojas jai tvirtino, kad didžiulis nuovargis ir lūžinėjantys plaukai – ankstyvos menopauzės simptomai. Tiktai po keleto metų moteris nutarė apsilankyti pas kitą specialistą. Išanalizavęs pacientės kraujo tyrimo rezultatus šis suprato, kad estrogenų lygis yra aukštesnis nei menopauzę peržengusios moters, todėl nukreipė ją pas endokrinologą ir neurologą. Atlikus magnetinio rezonanso tyrimą buvo nustatytas hipofizės navikas. „Navikas plėtėsi labai lėtai, todėl pakako medikamentų, tačiau jei jis nebūtų aptiktas, pasekmės būtų buvę daug rimtesnės“, – sako C. Mancuso. Jos siunčiamą žinutę galima suformuluoti taip: „Kilus abejonių, drąsiai pereikite pas kitą gydytoją: tai sprendimas, išgelbėjęs mano gyvybę.“