Valentina ji tik dokumentuose, kasdieniame gyvenime – Valė. O Miežiškių seniūnijos Trakiškio gyventojai dažniausiai ją šaukia kaimynų anūko sugalvotu Babos Valės vardu.
„Svarstėm su savo anūkais, ar pritinka man būti baba, gal geriau būti vadinama močiute. Bet anūkėlis išaiškino, kad močiutė turėtų būti rami, švelni ir dargi laiba. Kadangi aš skardžiabalsė, pasiutus ir visai nelaiba, man pritinka būti baba“, – kvatojasi V. Valuškienė.
Ši ugninga moteris – gerai pažįstama ne tik savo kaime. Visame Panevėžio rajone ir dargi mieste ne vienas yra josios aprūkytas trakiškiečių žolininkių surinktais žolynais. Tačiau Valentinai nepakanka būti tradicine papročių saugotoja.
Į varžybas neišleido gydytojai
Ši 67-erių metų moteris yra viena karščiausių „7bet-Lietkabelio“ krepšinio komandos aistruolių, šį sezoną nepraleidusi nė vienų rungtynių nei namų arenoje, nei išvykose. Už tokią ištikimybę Panevėžio ekipai, asociacija „X SECTOR Panevėžio „Lietkabelio“ fanai“ V. Valuškienei įteikė sausio mėnesio žvaigždę.
„Per tris sezonus, kai žaidė „Lietkabelio“ krepšininkai, praleidau vos vienerias rungtynes. Nepavyko dalyvauti: ką tik buvo įdėtas širdies stimuliatorius ir daktaras pasakė, kad jaudintis neturėčiau, nes gali blogai baigtis“, – prisipažino stereotipus laužanti Baba Valė.
Ir juokiasi prisiminusi, kaip kitos tokios ligonės gydytojo kamantinėjo, ar galės susilenkusios daržus ravėti, nuo krosnies pakelti puodą su viralu, o jai rūpėjo krepšinio rungtynės. Jaudulio „Lietkabelio“ žaidimas Valentinai tikrai nemažai sukelia. Ar laimint Panevėžio krepšininkams, ar pralošiant, negali vietoje nusėdėti. Ir šaukia, ir ploja, ir trypia, ir mosuoja, ir ko tik nedaro! O pravirko per rungtynes tik vieną kartą – ašaras išspaudė ne mylimos komandos pralaimėjimas, bet itin sunkiai išplėšta pergalė.
„Tai buvo stebuklas ir neverkti tikrai negalėjau. Ir verkiau tada ne aš viena. Glėbesčiavomės su šalia stovinčiais, bučiavomės ir liejom ašaras“, – euforiją arenoje prisimena V. Valuškienė.
Minės sukaktuves
Valentina sako anaiptol nesanti vyriausia krepšinio rungtynių šalies arenose žiūrovė. Bet sirgalė, dėvinti „Lietkabelį“ palaikančiųjų marškinėlius, per kaklą persimetusi aistruolių šaliką su išmegztu komandos pavadinimu, ant rankos prisisegusi tamsiai raudonos spalvos raištį, ji – viena iš vyriausių.
„Nepažįstantieji sirgalių turbūt nežino, kokie mes vieningi, kokie draugiški, paslaugūs ir malonūs. Būdama tarp jų jaučiu begalinį rūpestį, draugystę, vienybę ir bendrystę. Dabar jau nebežinau, kaip reikėtų atsiskirti nuo tų žmonių ir kaip gyventi be krepšinio rungtynių“, – prisipažįsta V. Valuškienė.
Vasario 9-ąją trakiškietė rengiasi paminėti trečiąsias metines, kai pirmą kartą nuvyko į areną stebėti krepšinio rungtynių. Valentina pamena tada su dukra ir anūkais buvusi namuose, kai vienas iš vaikų užklausė, ko norėtų vardo dienai. Juk vardadienis jos – ypatingas: Valentino šventė, Meilės diena.
„Nežinau, kas man šovė į galvą, nes anūko paprašiau bilieto į krepšinio rungtynes“, – pasakoja Trakiškio gyventoja. Tąsyk šalia buvusi sesuo Regina irgi panoro bent kartą gyvenime gyvai pamatyti krepšinio rungtynes.
„Lietkabelio“ rungtynių dieną abi jos ir nuėjo į Panevėžio areną. Tai buvo 2021-ieji, siautė kovidas, tad į areną leisdavo mažiau žiūrovų nei įprasta, be to, rungtynes teko žiūrėti su veidą dengiančia kauke.
Aplieja energija
Bet kovidiniai trukdžiai seserims buvo nė motais. Vien gyvai pamačius krepšininkus, kuriuos regėdavo tik per televizorių, užvirė kraujas. Valentina mena negalėjusi ramiai žiūrėti, kaip „Lietkabelis“ tuomet dorojo Pasvalio „Pieno žvaigždes“ – mojavo, šaukė, ragino ir drąsino Panevėžio krepšininkus. Tokį senjorės azartą pajutęs vienas jaunutis žiūrovas netgi padovanojo Valentinai firminį „Lietkabelio“ komandos šaliką.
„Užteko pažiūrėti tas rungtynes ir užsikabinau. Tapo negaila nieko – nei laiko, nei pinigų bilietams ar kelionėms lydėti „Lietkabelį“ į rungtynes kitose Lietuvos arenose. Negaila nei sveikatos, nei nemiegotų naktų, kai, tarkim, iš rungtynių Klaipėdoje grįžtame kone paryčiais“, – pasakoja V. Valuškienė.
Ji sako iš kiekvienų rungtynių, kuriose išlieja begalę emocijų, grįžtanti anaiptol ne pavargusi, bet pasikrovusi energijos. Kai visa arena gaudžia nuo aistruolių šūksnių, švilpimų, būgnų tratėjimo, energija ją aplieja tiesiog pliūpsniais, ir Valentina jaučiasi laiminga, linksma, jauna.
Kad pasinertų į tokį malonumą, V. Valuškienė perka ne po vieną bilietą į kiekvienas rungtynes, o metinį abonementą. Tokį renkasi žinodama, kad rungtynes praleis nebent ligos ar dar blogiau – mirties – atveju. Eina su seserimi, be to, rungtynių aistra uždegė ir vieną draugę. Iš namų Trakiškyje į Panevėžį žiūrėti rungtynių ją paprastai nuveža dukra, joms pasibaigus, dukra mamą, gerokai įsiaistrinusią, parveža namo.
Nesėkmės negniuždo
„Kai lankiau mokyklą, ir pati buvau sportiška, žaidžiau krepšinį. Bet suaugusi rungtynes stebėdavau tik per televizorių. Gal būčiau ir anksčiau nuėjusi jų pažiūrėti, bet man atrodydavo, kad bilietai neįperkami. Vis pagalvodavau, kad jie greičiausiai kainuoja šimtus“, – prisipažino Valentina.
Dabar ji svarsto, kad bilietai, kainuojantys keliolika eurų, yra dargi per pigūs. Vyrų kova, jų pralietas prakaitas, patirtos traumos, krepšinio aikštelėje vykstančios dramos, anot V. Valuškienės, vertos daugiau.
Trakiškietė neslepia: jai labai sugelia širdį matant, kai jos mylimi sportininkai kovodami patiria traumą. Visgi, anot Valentinos, ne tik sportininkui, bet ir tokiam krepšinio aistruoliui kaip ji, labai svarbu mokėti išgyventi komandos pralaimėjimą. Pralaimėti yra daug sunkiau, nei švęsti pergalę: svarbu nepalūžti, nenuleisti rankų, nepradėti piktintis ir neprarasti kovinės dvasios.
Kita vertus, pralaimėjus „Lietkabelio“ krepšininkams, nugalėta pasijunta ir ji. Tačiau rankos nenusvyra, Valentinos dvasia išlieka kovinga, ir senjorė pradeda laukti kitų susitikimų, kai savai komandai ir vėl stengsis padėti laimėti. Su kitais „Lietkabelio“ sirgaliais V. Valuškienė pakviečiama pajusti, ką reiškia žaisti krepšinį, pamėtyti kamuolį į krepšį, tą ji mielai daranti. Iš pradžių dar pasvarsčiusi, ar jai, besivejančiai aštuntą dešimtį metų, tinka aikštelėje mušti oranžinį kamuolį, bet pajutusi, kad niekas iš jos nesišaipo, o tik giria ir skatina, gėdą nuvijo. Senjorė ir džiaugiasi, ir didžiuojasi, kad jauni žmonės priima ją į savo būrį.
Ne sofos ekspertė
Baba Valė pažįsta visus „7bet-Lietkabelio“ krepšininkus, žino kiekvieno numerį, dargi numananti, ko iš kiekvieno žaidėjo tikėtis krepšinio aikštelėje. Tačiau komentuoti jų žaidimo, svarstyti, ką žaidėjas galėjęs padaryti kitaip, ką – geriau, anaiptol nedrįsta. „Kiekvienas padaro geriausiai, ką gali. Mūsų, sirgalių, reikalas, juos skatinti, remti, palaikyti“, – tvirtina Valentina.
Arenose palaikydama savo komandą V. Valuškienė mato tokių žiūrovų, kurie, atrodytų, neišleidžia jokios emocijos, žaidimą stebi sėdėdami sukryžiavę rankas.
„Pasižiūriu į tokius ir svarstau, ko jie eina į rungtynes, jei jokiais šūksniais, plojimais ar dar kuo nepalaiko savos komandos? Ar ne geriau tuomet žiūrėti per televizorių sėdint fotelyje ar gulint lovoje?“ – svarsto aistringa gerbėja.
Meilė pakeitė svajones
Valentina nenuorama nuo mažumės. Užaugo ji visai netoli Trakiškio esančiame Biliūnų kaime, šalia Juostos upės ir buvusios Kurganavos mokyklos, kurią iš pradžių lankė. Vidurinį mokslą V. Valuškienė įgijo tuometėje Panevėžio 2-ojoje vidurinėje mokykloje.
„Baigusi mokyklą svajojau studijuoti, tapti bibliotekininke. Bet įsimylėjau, ištekėjau, gimė dvi dukros ir mano mokslai nuplaukė“, – į praeitį žvelgia Valentina. Dabar ji jau našlė, palaidojusi ir ligos pasiglemžtą vieną iš dviejų dukrų.
Tačiau džiugina trys anūkai, viena anūkė ir viena proanūkė.
Išvaro velnius ir piktąsias dvasias
Paklausta, lengvas ar sunkus buvęs ligšiolinis jos gyvenimas, V. Valuškienė filosofiškai pamąsto: toks, kokį paskyrė likimas. Tačiau dabar ji tikrai laiminga. O laimę atranda ir visuomeninėje veikloje. Jau daug metų V. Valuškienė aktyvi folkloro ansamblio „Margutis“ narė. Ne tik dainuoja savo krašto dainas, bet ir puoselėja senąsias tradicijas Nemažai Lietuvos išvažinėjo garsiosios Trakiškio saviveiklininkės, garsėjančios ir rengiamomis žolynų edukacijomis.
Panevėžio rajone ir mieste turbūt nė viena šventė nepraeina be Valentinos su kitomis senųjų tradicijų puoselėtojomis atliekamos aprūkymo apeigos – iš senų laikų iki mūsų dienų žmonių atmintyje atnešto ir iš kartos į kartą perduoto ritualo.
Žmogus, kuris ryžtasi blogybių atsikratyti ir prašosi aprūkomas, apgobiamas drobule ir privalo kvėpuoti žolelių smilkalais taip, kad šie pasiektų kiekvieną kūno dalelę. Sako, toks aprūkymas gelbsti nuo įvairių ligų ir piktos akies, padeda, „kad velniai atstotų ir piktos dvasios nesikerotų“.
Gyvena kaip karalienė
Dar Trakiškyje rengiamos jau plačiai išgarsėjusios bulvių šventės, kai iš tų daržovių vietos moterys prigamina įvairiausių patiekalų. Valentina daugybę metų toms šventėms kepdavusi bulvinius blynus, tačiau metų našta ją verčia kitiems patikėti šį malonų darbą. Visgi jos išskirtinio patiekalo, kurį pati vadina tai švilpikais, tai pampuškomis, skonio turbūt niekam nepavyktų pakartoti. Orkaitėje keptais iš varškės, miltų ir kiaušinių pagamintais švilpikais Valentina vaišino ir Trakiškyje ją aplankiusius bei „Lietkabelio“ krepšinio komandos aistruolių žvaigždę atvežusius bičiulius sirgalius. Ir iš jų išgirdo patvirtinimą, kad josios švilpikai – tikrai gardus, dėmesio vertas patiekalas.
Baba Valė pasvarstė, jog buvimas senjore jai dovanoja laiko ir švilpikams gaminti, ir krepšinio rungtynėms. Jaunystėje, kai dėl meilės apleido mokslus, pasirinko nelengvą darbą tuomečiame kolūkyje, su vyru namus statėsi, dukras augino, prižiūrėjo savo ūkį, laisvalaikio beveik nebuvo.
„Palyginusi, kaip teko gyventi tada, jaunystėje, ir kaip dabar, galiu pasakyti, kad dabar aš karalienė. Jei turėčiau vyrą, vargu ar jis mane išleistų į krepšinio rungtynes“, – šypsosi Valentina. O į „Lietkabelio“ rungtynes ji važiuos, kol paeis. Ir mylimos komandos pavadinimą skanduos, palaikymo žodžius šauks taip pat tol, kol tik pajėgs.