Pykčiai socialiniuose tinkluose
Aktyviai socialinėje erdvėje besireiškiantis Simonas neslepia – apie 90 proc. jo sekėjų yra moterys. Veikiausiai todėl, kad nuo mažens pats savo vaikus auginantis vyras puikiai išmano visus niuansus.
„Kai išleidau pirmąją savo knygą, daug kas rašė, kad negali vyras taip parašyti. Bet čia nieko nuostabaus – net kai po tėvystės atostogų grįžau į darbo rinką, aš taip pat išgyvenau, kaip ir moterys. Iš pradžių rašiau daug postų, kaip elgtis vyrams, kad padarytų savo moteris laimingesnėmis ir panašiai, kaip jie galėtų labiau prisidėti prie šeimos gyvenimo. Vėliau gaudavosi taip, kad aš parašydavau, o moterys pradėdavo komentaruose taginti savo vyrus. Va tuomet iš jų susilaukdavau daug pykčio: „Ko tu čia viską griauni, mes taip gyvenam, o tu čia rodai, kaip viskas turi būti“. Tada prašydavau moterų netaginti vyrų, nes lyginimas su kitu žemina vyrišką orumą“, – pasakoja Simonas.
Laidos pašnekovas prisipažįsta pats nemokantis daryti daugelio vyriškų dalykų, nes gyveno su mama ir močiute.
„Tik dabar, kai mes jau įsikraustėm į namą, pradedu daugiau susivokti vyriškuose dalykuose. Ir to neslepiu. Tačiau dabar sulaukiu piktų komentarų jau iš moterų, kaip antai „ Galvojau, kad esat tobulas vyras, o nemokat tokių dalykų. Jus žmona turėtų palikti. Kaip galima su tokiu gyventi, kuris nesugeba šildymo katilo nustatyti.“. Manau, kad kai žmonės jaučiasi prastai savo santykiuose, jie išsilieja ant kitų“, – svarsto vyras.
Vaikystės skauduliai
Kokia buvo jo paties vaikystė? „Gal dėl to ir esu geriausias tėtis savo vaikams, nes pats tokio neturėjau, augau su močiute. Iš karto norisi verkti, labai man jo reikėjo, kai augau, bet jo nebuvo, buvo sunku. Dabar jam atleidau, radau santykį su juo, bet vidiniam vaikui visada yra jo trūkumas. Nors vidus šaukė apie kūrybą, aktorystę, slapta lankiau vaidybos būrelį, tik vėliau mane gyvenimas atvedė iki režisūros, pradėjau režisuoti serialus Vilniuje, turėjau daug patirties, tačiau mano rajonas neleido tuo būti, tad tapau negeru vaiku. Kažkuriuo momentu, kai palikau visą senąjį gyvenimą ir atsikėliau gyventi į Vilnių netikėtai, daug kas kitaip pradėjo skleistis. Atrodo, kad nuo Vilniaus pradėjau gyventi visai kitą gyvenimą.
Man visada trūko ryšio su mane auginusiais žmonėmis, todėl dabar kuriu itin glaudų ryšį su savo vaikais, kartais gal net per stiprų. Bet gal užaugę jie man padėkos? Esu dabar stipriai mylintis, daug jausmų turintis ir nebijantis jų parodyti, žmogus. Seniau juos labai slėpiau, turėjau daug kaukių. Šiandien rodau visus jausmus, apie juos kalbu net su vaikais“, – atvirauja Simonas.
Kada įvyko lūžis?
„Man atrodo, kad tai įvyko gimus pirmam vaikui. Turėjau labai daug visokių verslo projektų. Keliavau su kolega per Europą, visiškai be pinigų, vežėmės pilną mašiną prisikrovę medinių žaisliukų ir ieškojome jiems potencialių pirkėjų. Tai apkeliavome 26 šalis, gyvenome palapinėse, ir ten kokią 40-tą dieną man atėjo toks jausmas, kad aš labai noriu likti su vaikais. Mano žmona kaip tik buvo nėščia. Paskambinau jai ir pasakiau, kad grįžęs norėsiu eiti tėvystės atostogų. Jai sunku buvo ir patikėti, kad noriu viską išparduoti ir likti su šeima, auginti vaiką, matyti tėčio ir vaiko ryšį“, – prisimena pašnekovas.
Simonas greitai suprato, kodėl taip mažai tėvų eina tokių atostogų – bepigu tai daryti, kai vaiką gali maitinti iš buteliuko – mat žmona pirmųjų dviejų vaikų negalėjo maitinti pati, todėl išėjo mokytis ir dirbti, o šeimos modelis tapo toks.
Paklaustas apie pažinties su žmona istorija, Simonas šypsosi: „Buvau įpratęs draugauti su tipinės išvaizdos Kauno panelėmis, bet kai išvydau ją – raudonais suveltais plaukais ir dar su kasytėmis, iš karto pamaniau, kad norėčiau padraugauti ir su kitokia – penkiolika metų esame kartu. Draugai netgi sako, kad nuo draugystės pradžios su ja, pradėjo ryžėti ir mano barzda“.
„Gaila, kad turime mažai galimybių pabūti tiesiog vieni du su žmona. Pradėjom ieškoti variantų: gal per pusryčius, kai vaikai mokykloje, kartu pradėti bėgioti.
Kad ir kaip myli savo vaikus, kiekvienam vaikui svarbu matyti, kaip tėvai myli vienas kitą. Noriu, kad mano sūnus būtų toks vyras, koks aš esu savo žmonai.
Manau, kad senus žmones, kurie vis dar vaikšto susikibę už rankų, reikia tirti! Labai noriu būti tokiu senuku“, – sako laidos pašnekovas.
Baltijos kelias ir kiti iššūkiai
Simonas pasakoja prieš kurį laiką feisbuke pamatęs Andriaus Mamontovo postą, apie tai, kad jam būtų smagu ir prasminga nueiti Baltijos kelią: „Tada iš karto pamaniau, kad kol jis galvoja, tai imsiu ir nueisiu. Tiesa, parašiau jam, padėkojau už idėją. Kaip viskas vyko toliau? Per valandą nuskridau Į Taliną ir tada jau 17 dienų keliavau iki pat Gedimino pilies, gavosi 777 km. Per dieną eidavau apie 50 km“.
Tokie žygiai bei trijų vaikų auginimas gali pasirodyti kaip pakankami iššūkiai vienam žmogui, tačiau šioje laidoje Simonui buvo mestas dar didesnis išbandymas – akistata su gyvate, kuris buvo testas ir jo jėgoms, ir psichologiniam tvirtumui.
Visą laidą galite žiūrėti čia:
1 laidos dalis
2 laidos dalis