Portale „Womenshealthmag“ publikuota moters istorija gali padėti kitų dabar tą patį išgyvenančių sveikimui.
-----
Kai man pasidarė absoliučiai aišku, kad metas liautis girtavus, vienas sunkiausių dalykų buvo pradėti lankyti 12 žingsnių programos susitikimus. Gąsdino ne pati susitikimų idėja – esu buvusi tokio pobūdžio susitikimuose, palaikydama bičiulį. Tačiau eiti į susitikimą kaip žmogui, kuris pats turi bėdą, atrodė gėda ir baugu.
Vis tik prisipažinimas kitiems žmonėms apie savo problemą buvo raktas į sveikimą.
Gyvenu Los Andžele, čia vyksta daug AA susitikimų, tad greitai ėmiau lankyti du–tris susitikimus kiekvieną savaitę. Ši parama padeda man jau 10 metų. Ne man vienai – neseniai atliktų tyrimų duomenimis, AA, arba 12 žingsnių, programa veiksmingiau padeda žmonėms išlikti blaiviems nei kognityvinė terapija ar kiti gydymo būdai.
Deja, prasidėjo COVID-19 pandemija. Iš pradžių mūsų susitikimų neuždraudė, bet nenorėjau rizikuoti – juk turiu tris vaikus, darbą ir lengvą obsesinį-kompulsinį sutrikimą. Bet greitai viską uždarė.
Jeigu sveiksti, o susitikimai padeda tau neišsukti iš kelio, palaikyti ryšį su nelaimės draugais, puikiai supranti – pakanka savaitės, kad imtų kamuoti nerimas.
Nenorėjau alkoholio, tiesiog buvau įpratusi malšinti man būdingą pastovią nerimo būseną AA susitikimais, o ne vynu. Dabar, nuolat girdint negatyvias naujienas ir užsidarius namuose su vyru ir su vaikais, mano ramybės laukė išbandymas.
Vaikščiojimas į susitikimus panašus į sporto klubo lankymą. Jei tik išsimušu ir ritmo, praleidžiu pora užsiėmimų, imu svarstyti, ar ne geriau likti namuose ir pažiūrėti pora „Nusivylusių namų šeimininkių serijų“? Taip praeina pora savaičių, o aš nesuprantu, kodėl taip prastai jaučiuosi.
Kaip ir praleidinėjamų treniruočių atveju, prireikė kelių savaičių, kad suvokčiau neigiamą susitikimų nelankymo poveikį.
Pasidariau dirgli, ėmiau barti vaikus, kad neišima indų iš indaplovės. Greitai ėmiau verkšlenti dėl menkiausios smulkmenos. Tada vyras paklausė: „Tau reikia į susitikimą?“ Lyg būtų paklausęs: „Ar dabar tos dienos?“
Iš pradžių stengiausi palaikyti blaivumą kitomis priemonėmis: skaičiau 12-os žingsnių literatūrą, skambinau savo globėjai, valgiau saldumynų.
Turiu pripažinti – pirmi du punktai greitai dingo iš mano gyvenimo, tik malšinau nerimą cukrumi – vieną priklausomybę pakeičiau kita.
Žinojau, kad vyksta susitikimai internetu, bet kažkodėl priešinausi šiai minčiai.
Man atrodė, kad dalyvauti susitikime, išsitiesus ant lovos tarp pagalvių, yra intymiau, nei sėdėti metalinėje kėdėje bažnyčios rūsyje. Kita vertus, žinojau, kad virtualios bendruomenės galią.
Kai lioviausi gerti, greitai ėmiau rašyti tinklalapį „Baby on Bored“, kuriame pasakojau skaitytojams, kaip vakariniai vyno gurkšnojimai virto problema, kaip galiausiai visiškai atsisakiau alkoholio. Bijojau sulaukti smerkimo, bet maloniai nustebau – sulaukiau daug palaikymo.
Po įrašu pasipylė komentarai, ėmė plūsti el. laiškai – rašė moterys, kurios nerimavo dėl savo alkoholio vartojimo įpročių.
Tiek daug moterų komentavo vienos kitų komentarus, kad sukūriau „Yahoo“ grupę, kad jos turėtų erdvę pasikalbėti – pavadinau ją „Booze Free Brigade“ („Brigada be gėrimų“). Greitai grupės turėjo kelis tūkstančius narių ir peraugo į uždarą feisbuko grupę BFB.
Šiuo metu yra daugiau blaivybę propaguojančių bendruomenių internete.
Šiose interneto grupėse vyksta stebuklai.
Įvairiose sveikimo stadijose esantys žmonės gali rasti pagalbos. Neramu dėl savo alkoholio vartojimo įpročių? Kviečiu virtualiai apsilankyti. Atsisakėte alkoholio prieš daug metų, bet vis dar sunku? Čia tikrai sulauksite palaikymo.
Dar vienas privalumas – grupėje visada rasite, su kuo pasiklabėti, ar tai būtų 3 valanda nakties, ar dienos. Nebūtina nė pižamos nusivilkti.
Kad numalšinčiau stresą, nutariau pasidairyti po kelias blaivybės bendruomenes internete. Daugybė žmonių jaučia izoliacijos dėl koronaviruso padarinius.
Viena moteris mano feisbuko grupėje „sober Bravo fans“ rašė: „Grįžta daug prisiminimų apie laikus, kai vartojau alkoholį, žmonės ragina užsisakyti kokteilių ir taip paremti restoranus. Džiaugiuosi, kad yra priemonių, kaip antai, ši grupė, išlaikyti blaivumą. Švelniai tariant, gana įdomu šiuo metu stebėti socialiniuose tinklalapiuose tariamus normalumus.“
Pirmas atsakymas į įrašą: „Man dabar būtų galas. Džiaugiuosi, kad esu čia ir dabar, blaivus. Neįtikėtina, kiek daug žmonių ieško paguodos alkoholyje. Džiaugiuosi, kad nesu vienas iš jų!“
Galėčiau pritarti: „Stebėdama, kaip žmonės gurkšnoja, akimirksniu pajutau pavydą, kad kiti gali tuo pasimėgauti. Bet tada prisiminiau, ką laimėjau pasirinkusi blaivumą.
Viskas prasidėtų nuo „taurės įtampai pašalinti“, bet labai greitai grįžčiau prie girtavimo kasdien, prie sunkių pagirių, o blogiausia tai, kad vaikai matytų mane neblaivią. Neverta grįžti!“
Kitoje grupėje pasiteiravau apie 12-os žingsnių programos susitikimus su „Zoom“ programa, ir sulaukiau atsakymo: „Jie mane gelbėja! Jei nori, gali nieko nekalbėti arba netgi nesirodyti.“
Šito postūmio man ir reikėjo. Po kelių minučių prisijungiau prie pirmo virtualaus susitikimo. Iš pradžių buvo kiek nejauku, turėjau išmokti, kaip virtualiu būdu pakelti ranką, kaip padaryti ryškesnį apšvietimą, kad neatrodyčiau kaip operos fantomas, o kitais aspektais jaučiausi panašiai, kaip susitikimuose gyvai.
Draugiškai sveikindavome naujus narius, šventėme gimtadienius, kalbėjomės – tai buvo ryšys, kurio man taip stigo.
„Google“ paieškos sistemoje lengvai radau informacijos apie AA susitikimus internetu ir greitai kiekvieną dieną dalyvaudavau susitikime – netgi dažniau, nei prieš karantiną.