– Kokius įspūdžius ir patirtis parsivežėte į Lietuvą iš stažuočių Norvegijoje?
– Norvegijoje radau tikrai daug. Darbo kultūra ir organizavimas – kertiniai akmenys, siekiant bendros pacientų ir darbuotojų gerovės. Pacientai sutinkami rankos paspaudimu, asmeniniu prisistatymu, dideliu dėmesingumu – taip kuriamas pasitikėjimas. Geros emocijos svarbu – pacientas turi jaustis saugus, galintis patikėti savimi ir drąsiai pasakyti, ką jaučia, ką išgyvena.
Didelį įspūdį paliko pacientų priešoperacinis įvertinimas. Prieš planines operacijas jie užpildo anketas, kuriose pažymi apie gretutines ligas ar kitas grėsmes, pavyzdžiui, vartojamus vaistus, ankstesnes operacijas. Turint šią informaciją, atrinkti pacientai yra kviečiami į anesteziologijos polikliniką detalesniam priešoperaciniam įvertinimui. Taip pat gydytojų specialistų konsultacijoms ir įvairių lėtinių ligų optimizavimui, dar prieš operaciją. Tai iš tiesų svarbu dienos chirurgijos pacientų rotacijos optimizavimui. Kadangi išvengiama pacientų operacijų nukėlinėjimų ir pooperacinių komplikacijų.
– Kokiais metodais Norvegijoje yra užtikrinamas paciento saugumas anestezijos metu?
– Saugumo užtikrintumas akcentuojamas kiekvienos procedūros metu. Manau, kad tai iš esmės yra profesionalumo rodiklis. Tiesa yra ta, kad ir geri specialistai daro klaidų.
Žmogiškasis veiksnys gali suveikti bet kuriuo metu. Apsidraudimu yra grindžiama geroji medicinos praktika. Mane žavi aiškumas, pagrįstumas ir paprastumas, kuriuos kuria Norvegijos ligoninės, pasitelkdamos informacines sistemas, kuriose talpinama informacija apie procedūrų, anestezijų, chirurginių operacijų metodiką, kuri pagrįsta moksliniais straipsniais.
Tai paprasta ir aišku, todėl genialu. Šių standartizuotų metodikų įgyvendinimas yra saugumas tiek specialistui, tiek pacientui.
Būtent todėl Norvegijoje yra skiriamas didelis dėmesys dviejų darbuotojų buvimui, atliekant itin svarbias užduotis. Kaip, pavyzdžiui, į veną skiriamų vaistų dozuotės nustatymas aparate. Esmė – išlaikyti balansą tarp visų įmanomų saugumo standartų ir procedūros skubotumo, negailint darbuotojų ir laiko atlikti švelnią, bet užtikrintą anesteziją.
– Jūsų pasirinkta specializacija yra viena iš atsakingiausių medicinoje. Ką Jums pačiai reiškia anesteziologijos ir intensyviosios terapijos gydytojos misija?
– Anesteziologija – reanimatologija – tai profesija, kurioje specialistas „panirsta“ į paciento sąmonę, sunkiausias ligas. Jas narplioja ir ieško sprendimų kaip greitai suvaldyti audras organizmo sistemose, kurios lemia gyvybiškai svarbių funkcijų veiklą.
Tai – savotiška kelionė, kurios išeitys gali būti greitos ir įvairios. Supratimas, kad nuo mūsų priklausys paciento gyvybė artimiausiu laikotarpiu, įpareigoja ir įtraukia. Būtent todėl ši specialybė yra kartu atsakinga ir įdomi, o pašaukimo gelbėti jausmas neleidžia atsitraukti mintimis nuo pacientų net ir už ligoninės ribų.
– Turbūt ne vienam įdomu ir smalsu, kas gi vyksta už reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus durų. Papasakokite, kokias reanimacines procedūras atliekate kasdienėje savo praktikoje?
– Taip, anesteziologai reanimatologai atlieka daug įvairių procedūrų. Įprasčiausia – tai intubacija, kai intubacinis vamzdelis įvedamas į gerklę, siekiant optimizuoti plaučių ventiliaciją.
Taip pat dažnai atliekame stambesnių venų – kakle ar po raktikauliu – punkcijas, įvedant storo diametro kateterius – tam tikro tipo tirpalų greitam ir veiksmingam skyrimui.
Tikslesniam arterinio spaudimo matavimui tenka vesti kateterį į arterijas rankose ar kojose. Tai sudaro dažniausiai atliekamų invazinių procedūrų intensyviojoje terapijoje ir anesteziologijoje trejetuką.
Dar pažangesnės intervencijos, tokios kaip EKMO (ekstrakorporinė membraninė oksigenacija), naudojamos itin sudėtingais atvejais. Kai kraujo įsotinimo deguonimi galimybės nutrūksta dėl pažeisto plaučių audinio, kaip, pavyzdžiui, sergant sunkia COVID-19 ligos forma ar sutrikusios kraujotakos, kaip, pavyzdžiui, neplakančios širdies donorystės atvejais.
Pacientai patekę į intensyviosios terapijos skyrių ar didžiųjų operacijų metu gali sulaukti tokių procedūrų, jei būklė yra nestabili arba yra didelė rizika būklei blogėti. Būtent šių rizikų aptikimas ir įvertinimas, atsižvelgiant į gretutines ligas, vartojamus vaistus, ankstesnes operacijas ir kitus veiksnius yra svarbiausi momentai, nulemiantys gydymo taiklumą.
Kartais rengiami daugiadalykinės komandos susirinkimai su tikslu įvertinti paciento būklę iš visų pusių, gydant daug gretutinių ligų turintį ligonį intensyviojoje terapijoje ar planuojant operaciją. Taigi tokie pagrindiniai mūsų darbo momentai: bendravimas su pacientais ir jų artimaisiais, bendradarbiavimas su kitais gydytojais specialistais, ligų diferencijavimas ir jų gydymas, neretai pasitelkiant ir minėtas intervencines priemones.
– Kaip reikėtų elgtis norint išvengti ekstremalių, pavojų gyvybei keliančių būklių? Kaip sumažinti tikimybę atsidurti reanimacijos skyriuje?
– Pacientai į reanimacijos skyrių patenka dėl įvairų priežasčių, iš kurių dažniausios: sunkus sepsis, lėtinės paūmėjusios ligos, tokios kaip lėtinė obstrukcinė plaučių liga, širdies nepakankamumas, cukrinis diabetas su ketoacidoze.
Taigi savalaikis lėtinių ligų gydymas yra svarbus. Dažniausiai sunkiausi ligoniai į reanimaciją patenka be anksčiau diagnozuotų ligų, kurios būna jau pažengusioje stadijoje ir nustatomos tik atsidūrus intensyviosios terapijos skyriuje. Taigi didžiausią atsakomybę už sveikatą visgi nešame mes kiekvienas. Žmonės patys turi turėti sąmoningumo ir vartoti vaistus, laikytis režimo pagal gydytojo paskyrimus. O taip pat koreguoti tai, ką koreguoti galima valingai ir kas provokuoja lėtinių ligų atsiradimą, pavyzdžiui, nutukimas, fizinis ir emocinis stresas, rūkymas ir kitų kenksmingų medžiagų vartojimas ar darbas kenksmingose darbo sąlygose. Situacijų, sukeliančių staigų pavojų gyvybei taip pat daug, o ypač vasarą.
Visada būkime budrūs ir protingai įvertinkime savo galimybes vandenyje, rizikingose sporto šakose ir už automobilio ar motociklo vairo.