- Odontologija dažnai įvardijama kaip viena pelningiausių medicinos sričių. Ji paklausi ir tarp abiturientų. Tačiau specialistai prognozuoja, kad jei ir toliau ruošime tiek dantų gydytojų, po kelerių metų jie su aukštojo mokslo diplomais rikiuosis darbo biržoje. Ką apie tokias prognozes manote Jūs?
Lietuva priklauso prie šalių, kur gydytojų odontologų skaičius 10 tūkstančių gyventojų viršija Europos Sąjungos šalių vidurkį ir daugiau mums kasmet ruošti tiek daug odontologų tikrai nebereikia. Nenoriu pasakyti, kad akademinis personalas, dirbantis šioje srityje, - profesoriai, dėstytojai – nebereikalingi.
Šį potencialą galime išnaudoti priimdami mokytis užsieniečius, kurie tikrai atvažiuos pas mus. Turime kaimynus iš Rytų, kurie mus labai gerbia ir žino mūsų aukštą gydytojų odontologų paruošimo lygį, atvažiuos norintieji studijuoti ir iš kitų šalių, reikia tik imtis priemonių ir juos kviesti. Tiesa, yra ir kita medalio pusė. Turime daug gydytojų ir pagal jų skaičių viršijame Europos vidurkį, tačiau šalies gyventojų burnose vos ne trys dešimtys sugedusių dantų. Jei gyventojai susirūpintų burnos higiena, didelės dalies tokių nesveikų burnų mes nebematytume. Situacijai pagerinti didelį darbą čia atliktų burnos higienistai, bet su jais kol kas yra didelių problemų.
- Jų per daug ar per mažai?
Burnos higienistų turime paruošę pakankamai, bet didžiausia problema, kad jie visiškai neįdarbinami. Pagal specialybę dirba vos kelios dešimtys, o paruošta per šešis šimtus. Didžioji dauguma jų dirba gydytojų odontologų padėjėjais ar šiaip visai kituose darbuose. Turi diplomus, pasiruošę darbui labai reikalingoje specialybėje, bet neįdarbinami. O juk jie turėtų dirbti mokyklose, vaikų darželiuose, kaip yra daugelyje Europos šalių, mokyti vaikus burnos higienos, taikyti kitas įvairias profilaktikos priemones ir auginti sveikų dantų kartą. Kol kas dar nė vienas sveikatos apsaugos ministras nesugebėjo šios problemos išspręsti.
- Gydytojai odontologai, nevyniodami į vatą sako, jog jei nesiimsime priemonių po kelerių metų tapsime bedančių tauta. Statistika byloja, kad net trimečių vaikų burnoje pilna sugedusių dantų. Ar situacija išties tokia grėsminga?
Esame beveik paskutinėje vietoje tarp Europos šalių pagal dantų būklę. Tiesa, nežinau tiksliai, kaip yra Rumunijoje ir Bulgarijoje, bet bijau, kad ne blogiau. Kaimynai - latviai ir estai - mus stipriai lenkia, nes pas juos vykdoma burnos ligų profilaktika. O mums, tokiai turtingai šaliai, tai nereikalinga. Ką reiškia į vieną ar kitą pusę išleisti keli milijonai.
Pavyzdžiui, Latvijoje įkurta 20 burnos ligų profilaktikos centrų, tuo tarpu mes ne vieną dešimtmetį to negalime padaryti.
Pinigus lyg ir skirdavo, bet jie vis kažkur kitur ištirpdavo. Suprantu, reikia kardiologijai, onkologijai, kitoms medicinos sritims, bet privalu turėti ir strategiją, ypač kai tų pinigų nėra per daug.
1993 metais tarp dvylikos metų vaikų ėduonies paliesti buvo vidutiniškai penki dantys. Pradėjus vykdyti profilaktikos programą vos po aštuonerių metų - 3,6. Tas pats ir tarp penkiolikamečių - buvo septyni ėduonies paliesti dantys, o po aštuonerių metų - penki. Deja, profilaktika buvo nutraukta ir rezultatai vėl ėmė sparčiai prastėti.
- Gal spręsdami šias problemas galime pasinaudoti kitų šalių geros praktikos pavyzdžiais?
Pirmiausia reikėtų visai kito valstybininkų ir pačių gydytojų požiūrio ir noro. Imkim Skandinavijos šalis, kurios yra pavyzdys, kaip galima susitvarkyti. Jie per penkiolika metų karioziškumą sumažino iki minimumo, bet ir toliau vykdo profilaktiką, kuri šiandien jiems nieko nekainuoja. Išaugo karta, kuri moka valytis dantis. O juk pradžia buvo taip pat sunki, reikėjo investicijų, naudojo ir fluoro tabletes, ir silantus, ir burnas skalavo fluoro tirpalais, lakavo, žėlė tepė – darė viską, ir, be abejo, išmokė vaikus pagrindinio dalyko – teisingos burnos higienos.
Prieš gerą dešimtmetį Bornholmo (Danija) saloje pati tikrinau dvyliktokų dantis. Buvau nustebinta. Viena, dvi plombos krūminiuose dantyse. O pas mūsų dvyliktokus... Devyni-dešimt nesveikų dantų ir viena – dvi plombos.
Danties gyvenimo ciklas
Amerikiečiai apskaičiavo, kiek kainuoja vieno danties gydymas. Šią schemą prof. I.Balčiūnienė pritaikė Lietuvos gyventojams. Gal tai privers nors kiek susimąstyti? Pateiktos kainos vidutinės, vyraujančios sostinėje.
Išdygsta sveikas, gražus krūminis dantis. Maždaug 8-9 metų vaikui atsiranda ertmė. Ją užplombuojame – kaina maždaug 80 Lt. Tiesa, Lietuvoje su tokiomis problemomis susiduriama kur kas anksčiau. Plomba laiko, bet dantis dar nepilnai subrendęs, lengviau pažeidžiamas, o jei dar prasta burnos higiena maždaug po 5 metų sugenda danties šoninis paviršius. Tenka gydyti ir užpildyti ertmę, restauruoti kontaktinį danties paviršių.
Procedūra sudėtingesnė ir atitinkamai kaina didesnė – maždaug 110 Lt. Dar po 5 – 6 metų sugenda ir kitas buvęs sveikas šoninis danties paviršius. Dažniausiai tenka restauruoti senąją kramtomojo paviršiaus plombą ir gydyti atsiradusią naują ertmę. Kaina – 180 Lt. Dar po 4 - 5 metų šalia plombos susidaro ertmė, taip vadinamas antrinis ėduonis. Tai būna gana dažnai. Dantis silpnas, reikia vėl restauruoti, plombuoti. Kaina – 220 Lt. Dar po 5, o gal 10 metų iškrenta viena ar dvi plombos arba lūžta silpno danties kraštas. Tada dažniausiai reikalingas danties šaknų gydymas ir danties padengimas dirbtiniu vainikėliu.
Šios procedūros piniginę palengvins vidutiniškai 1200 Lt. Tačiau kaip ten bebūtų vieniems po 8 metų, kitiems po 20 – ties tą dantį tenka išrauti. Dantis negyvas, dažnai susidaro destrukciniai pokyčiai šaknų viršūnių srityje, ne visada įmanomas pergydymas. Danties rovimo kaina - maždaug 100 Lt. Taigi, kad buvęs gražuolis sveikas dantis būtų išrautas žmogus sumokės 1890 litų. O pacientui dar tik 45 – 55 metai. Taigi reikės pagalvoti apie implantą, keramikos vainikėlį – dar piniginė palengvės apie 2500 litų.
Taigi reikia stengtis išlaikyti dantis sveikus. Didelės dalies tokių problemų būtų išvengta, jei būtų gera burnos higiena, dėl savalaikės profilaktikos susiformuotų visavertis, atsparus kietasis danties audinys. Tarp kitko, švarus dantis nenoriai suserga.
- Užsiminėte apie vaikų dantų silantavimą. Ši profilaktikos programa šalyje vykdoma ir šiandien, tačiau dėl jos naudos nesutaria net ir patys odontologai. Vieni sako, jog tai puiki priemonė, kiti, jog visai nevertinga ir maža to, padedanti greičiau sugesti dantims. Kaip šioje situacijoje apsispręsti tėvams, jei nesutaria odontologai?
Silantai – patikima nuolatinių dantų kramtomojo paviršiaus vagelių ir įdubų ėduonies profilaktikos priemonė. Mano nuomone, visa problema slypi ne dantų silantavime, o diagnostikoje. Krūminio danties tarpgumburinės vagos kartais būna labai gilios – iki 1,5 - 2 milimetrų. Dantų šepetukas pasiekia maždaug pusę milimetro, o ten kur nepasiekia - lieka maisto, prasideda rūgimo, pūvimo procesai ir greitai susidaro ėduonis.
Silantas dedamas ant sveiko danties kramtomojo paviršiaus, kad būtų hermetizuojamos, izoliuojamos gilios, dar nespėjusios mineralizuotis vagos ir kramtomasis danties paviršius išlaikomas sveikas. Žinoma, jei gydytojas nepastebi ar nediagnozuoja beprasidedančio ėduonies ir uždeda silantą, naudos jokios, tik žala. Prieš pildant silantu, kramtomąjį danties paviršių būtina labai gerai paruošti ir įvertinti.
Ne visuomet laikomasi tikslios metodikos. Mano mokinė, ruošdama disertacinį darbą, dirbo su silantais – rezultatai puikūs. Kodėl ne visada taip būna praktikoje? Nes gydytoja, dabar jau docentė Rūta Bendinskaitė viską darė labai kruopščiai, tiksliai pagal metodiką. O realybėje dažnai pagalvojama, kad nieko neatsitiks, jei šį tą praleisime. Todėl ir rezultatai ne visada geri.
- Tuomet gal išties nebloga mintis į mokyklas grąžinti odontologus, kurie prižiūrėtų vaikų dantis?
Tai prastas sprendimas. Tačiau vis pasigirsta entuziastų pasisakymų, kad tai būtų puiku. Taip, vaikų dantys buvo išgydyti, kuomet mokyklose dirbo odontologai, bet šiandien net pačios turtingiausios pasaulio šalys sau to negali leisti. Tai didžiuliai pinigai. Juk gydytojui reikės ne tik kabineto, bet ir pagalbinio personalo, jau nekalbant apie reikiamą aparatūrą dantų apdorojimui ir plombavimui, atskiro rentgeno aparato, instrumentų ir antgalių sterilizavimo įrangos. Ir visa tai vienam gydytojui. Mokykloje turi dirbti burnos higienistas, bet ne gydytojas odontologas, o mokinių skaičius turi būti atitinkamai koordinuojamas.
- Užsiminėte, kad dėl gendančių mažamečių dantų iš dalies kalti ir šeimos gydytojai. Kodėl?
Bėda su mūsų šeimos gydytojais ta, kad apie vaikų odontologiją jie žino tik tris žodžius: „Pieniniai dantys iškris“, dauguma nepataria tėvams nuvesti vaikus gydytojo odontologo apžiūrai. Išgirdus tokį atsakymą tėvams ramu, sugedusių pieninių dantų neverta gydyti, jie iškris. O po to išgirstu mamų frazę: „Nemaniau, kad dėl sugedusio pieninio danties vaikas atsidurs ligoninėje, sutins, ar kad žandikaulyje gali susidaryti pūlinys“.
Kad pieniniai dantys iškris, visiška tiesa, tačiau jei jie buvo pakenkti, šaknų viršūnių srityje buvo susidariusi kaulo destrukcija, jų vietoje gali išaugti nevisaverčiai susiformavę nuolatiniai dantys.
Tuomet nereikės laukti senatvės, kol iškris visi dantys, visas procesas įvyks ir per kur kas trumpesnį laiką. Kai manęs klausia, ar atsiradę dantų šepetėliai su aukso šereliais yra geri, norisi pasakyti ne tokį šepetėlį pirkite, o dviejų minučių smėlio laikrodį, kad išvalius dantis neliktų apnašo.
Be to, vyrauja ir kita problema. Šeimos odontologai nenori gydyti vaikų, atranda visokiausių pasiteisinimų, o kartais net nebijo ir savęs žeminti. Tuo tarpu Vokietijoje dauguma šeimos gydytojų odontologų vieną dieną per savaitę gydo tik vaikus, o tą dieną suaugusieji priimami tik jei reikia skubios pagalbos. Yra ko pasimokyti.
Faktas:
• Kas antras sostinės gyventojas (57,4 proc.), vyresnis nei 45 metų amžiaus, dantis praranda dėl ėduonies komplikacijų.
• Trečdalis (34,3 proc.) - dėl periodonto ligų.