Viskas prasidėjo 2014 m., kai man buvo 35-eri. Tuo metu keliaudavau, bendraudavau, daug dėmesio skyriau karjerai – dirbau maisto pramonės srityje vyresniąja projekto vadybininke, apskritai mėgavausi gyvenimu.
Netikėtai prasidėjo keisti sveikatos sutrikimo simptomai. Nuolat būdavo išsipūtęs pilvas, tad supratau, kad kažkas tikrai negerai.
Galiausiai pilvas taip padidėjo, kad pažvelgusi žemyn nebematydavau pėdų. Kreipiausi į savo bendrosios praktikos gydytoją, bet susidūriau su atsainiu jos požiūriu ir elgesiu. Gydytoja nė neapžiūrėjo, nepalietė mano pilvo. Per tris mėnesius kreipiausi į ją tris kartus, galiausiai ji iškėlė hipotezę, kad pilvą veikiausiai pučia dėl maisto netoleravimo, ir nukreipė mane pas gastroenterologą.
Gastroenterologas nerado jokių sveikatos sutrikimų, tyrimų iš laboratorijos rezultatai nerodė ligos, vis tik man diagnozavo galimą glitimo netoleravimą.
Paaiškėjo, kad problema sudėtingesnė
Lapkritį prasidėjo kraujavimas tarp menstruacijų, todėl nutariau kreiptis į kitą bendrosios praktikos gydytoją. Jungtinėje Karalystėje, pirmiausia reikia kreiptis į bendrosios praktikos gydytoją, išskyrus netikėtus, skubius atvejus. Per pirmą 10 minučių trukmės vizitą išdėstai bendrosios praktikos gydytojui savo nusiskundimus, o šis sprendžia, ar reikalinga vienokios ar kitokios srities gydytojo konsultacija. Jei visgi nukreipia pas kokį nors specialistą, tenka mėnesį laukti siuntimo. Antroji bendrosios praktikos gydytoja nusprendė, kad man reikalinga ginekologo konsultacija.
Nusipirkau lėktuvo bilietą į Makedoniją, kur gyvena mano artimieji, norėdama netikėtai aplankyti seserį gimtadienio proga. Nenorėjau mėnesį laukti siuntimo, nutariau paklausti sesers – gal ji rekomenduos ginekologą. Sesers rekomenduota ginekologė su medicinos seselėmis atliko man išsamius tyrimus, taip pat ir pilvo ir makšties ultragarsinį tyrimą.
Štai tada aptiko gimdoje 13 cm skersmens auglį. Auglys buvo didžiulis – meliono dydžio. Gydytoja manė, kad auglys gali būti fibrozinis darinys, t. y. nepiktybinis, bet dėl jo dydžio norėjo nedelsiant operuoti. Taigi, man atliko operaciją Makedonijoje.
Pabudusi ligoninės palatoje, pamačiau susirūpinusius artimųjų veidus. Atėjęs chirurgas pranešė, kad man – antros stadijos gimdos vėžys, kuris išplito į kiaušides. Pasirodo, tai labai retas vėžys – lejomiosarkoma, kuriuo suserga maždaug šešios iš milijono moterų. Medikai nežinojo, kaip sparčiai plinta vėžys, todėl norėjo tą popietę atlikti dar vieną operaciją – pašalinti reprodukcijos organus, taip tikėdamiesi išgelbėti man gyvybę.
Skubi operacija
Mane palaikė visa šeima, tačiau jaučiausi sukrėsta, sutrikusi. Nejau man liko vos kelios dienos gyventi? Būtų sudėtinga tiksliai apibūdinti visus jausmus, nes viską gožė baimė. Klausinėjau chirurgo, ar nėra kitų variantų, nes labai norėjau susilaukti vaikų. Jis atsakė, kad kitų variantų nėra. Mano vėžys buvo imlus estrogenui, todėl, padidėjus hormonams nėštumo metu, būtų rizika, kad išsivystys dar kokia nors vėžio rūšis.
Laimė, operacija buvo sėkminga, medikai išoperavo vėžio paveiktus organus. Pasisekė dar ir dėl to, kad nereikėjo chemoterapijos. Dabar – jau penkeri metai esu remisijoje. Tikrintis pakanka kartą per metus – daromi magnetinio rezonanso ir rentgenografinis tyrimai.
Teko susidurti su vienu šalutiniu poveikiu – ankstyva menopauze po chirurginės intervencijos, kadangi 35 m. man pašalino kiaušides ir mano organizmas nebegamino estrogeno. Vėl patyriau sukrėtimą – niekas nepaaiškino, ko tikėtis, prasidėjus menopauzei, kaip savimi rūpintis, nepasakė, kad būtina vartoti vitaminą D, nes ima mažėti kaulų tankis. Dabar daug dėmesio skiriu sveikatai – sportuoju, pakeičiau mitybą, kad sušvelnėtų menopauzės simptomai. Teisybė, nuotaikų kaita yra varginantis, nemalonus dalykas.
Gyvenimas po ilgai medikų nepastebėtos ligos
Po operacijos dar dviem mėnesiams likau Makedonijoje, apgalvojau tai, kas man nutiko. Pajutau stiprų pyktį. Jei bendrosios praktikos gydytoja būtų pasigilinusi į mano atvejį, jei dar JK būtų davę siuntimą pas ginekologą, galbūt vėžį būtų diagnozavę anksčiau. Deja, teko susigyventi su visais padariniais. Buvau vieniša ir krimtausi, kad negalėsiu turėti vaikų. Dar labiau jaudinausi, kaip reaguotų vyras, ar susitaikytų su tuo, kad esu nevaisinga? Vienišumo ir atstūmimo baimė dar ilgai sukosi mano galvoje.
Po šios skaudžios patirties ėmiausi veiksmų, siekdama pakeisti moterų sveikatos priežiūros sistemą JK. Pagal esamą tvarką, kurią diktuoja Nacionalinė sveikatos apsaugos sistemą (angl. NHS), mes neturime galimybės savo iniciatyva kreiptis ir reguliariai pasitikrinti sveikatą pas ginekologą. Pati asmeniškai žinau, kiek daug moterų JK (yra ir mano artimų draugių, ir kolegių) gyvenime nėra buvusios pas ginekologą. Mano gyvenimas galėjo būti kitoks, jeigu būčiau anksčiau patekusi pas ginekologą, deja, tuo metu paprasčiausiai vykdžiau bendrosios praktikos gydytojos nurodymus ir neieškojau kitokių galimybių.
Inicijavau kampaniją, kuri skatintų JK moteris tikrintis sveikatą, ir taip būtų užkirstas kelias vėlyvoms diagnozėms – kaip mano atveju. Šiuo metu mano peticija turi jau 37 000 parašų.
Nepaisant visų sunkumų, šiuo metu man – 41-eri ir esu susižadėjusi. Su būsimu sužadėtiniu susipažinau, praėjus pusei metų po operacijos. Iš pradžių bijojau jam pasakoti apie operaciją – nežinojau, kaip jis reaguos. Palaukiau mėnesį ir, pastebėjusi, kad santykiai darosi rimti, papasakojau, kad negalėsiu pagimdyti vaikų – pasirodo, jam tai neatrodė kliūtis mūsų santykiams.
Išėjau iš darbo ir tapau ugdytoja (angl. couch). Pajutau, kad man suteiktas antras šansas, todėl norėjau susitelkti į tai, ką turiu, o ne į prarastus dalykus, taip pat norėjau padėti žmonėms. Neketinau leisti ligai sugriauti man gyvenimo.