Bulgarijos parlamentas, spaudžiamas visuomenės, priėmė įstatymą, draudžiantį genetiškai modifikuotų augalų auginimą bet kokioms mokslo ar komercinėms reikmėms. Už įstatymo pažeidimus bus baudžiama iki 1,76 mln. litų bauda.
Ar išdrįs Lietuva pasielgti panašiai? Juk kiekvienam mąstančiam žmogui kyla klausimas – ar, dabar nenumatant pasekmių, tie mokslo laimėjimai nesmogs skaudžiais kirčiais ateityje?
Apie tai savo mintimis sutiko pasidalinti chemikė, gamtos mokslų daktarė profesorė Dalia Marija Brazauskienė.
Kas tai?
Terminas „genetiškai modifikuotas organizmas“ (GMO) daugelį gąsdina ir šokiruoja. Tai natūrali reakcija į tai, kas nepažįstama, nematyta, nepatirta. Genetiškai modifikuotas organizmas yra toks, į kurį yra įterpta kitų augalų ar gyvūnų genų. Paprastai tariant, tam tikro organizmo genetinė medžiaga yra taip pakeista ir įgijusi tokių savybių, kurių negali atsirasti organizmui dauginantis natūraliu būdu.
Moksliškas apibrėžimas lyg ir paaiškintas, o kaip tie organizmai atrodo gyvenime, kokioje konkrečioje terpėje sutinkami šie „siaubūnai“, kurie kėsinasi pasiglemžti dar esančius natūralumo likučius?
GMO gali tapti ne tik karvė ar bulvė, bet ir tie organizmai, su kurių pagalba gaminami vaistai, fiziologiniai tirpalai, kosmetika, maisto papildai. Tokiu būdu genų inžinerija pasitarnauja žmonijai. Tačiau didžiausią rūpestį, karščiausias diskusijas ir pavojų kelia tai, kad genų inžinerija vis plačiau naudojama išvesti tokioms augalų veislėms, kurios atsparios įvairiems herbicidams, ligoms, klimatinėms sąlygoms. Genetiškai modifikuotais produktais (GMP) vadinami ne tik maisto produktai, bet ir tie, kurie sukuriami naudojant GMO struktūras, kurios vienaip ar kitaip, anksčiau ar vėliau vis tiek pateks į žmogaus organizmą.
Kada atsirado?
1973 m. laikomi genų inžinerijos mokslo pradžia, mat tada mokslininkai pirmą kartą įterpė į žarnyno ląsteles augalinius ir gyvulinius genus. Po 9 metų pasirodė ir pirmieji vaistai – insulinas bei kitos vakcinos gyvuliams gydyti. Prieš 15 metų JAV fermerių laukuose ėmė vilnyti genetiškai modifikuoti kukurūzai, kuriems nebaisūs jokie kenkėjai. Toliau dar geriau. Pramoniniu būdu imta auginti modifikuotą soją, vėliau – rapsus bei kitas grūdines kultūras, atsparias herbicidams, kenkėjams ir ligoms.
Ar verta baimintis?
Nors įvairių institucijų pareigūnai tikina ir žeria pažadus griežtai kontroliuosiantys, kad genetiškai modifikuotos bulvės nepasiektų mūsų kasdienio stalo, jau šiandien daug abejonių ir nepasitikėjimo kelia paskelbtoji frazė „modifikuotos bulvės bus naudojamos tik pramoniniais tikslais arba gyvulių pašarams“. Gerai į ją įsiskaitykite.
Jei gyvulius šersime genetiškai modifikuotomis bulvėmis, kokią mėsą valgysime, kaip jausimės, kokios ligos mus apniks? Tačiau į šį klausimą negali atsakyti niekas – nei garbieji pareigūnai, nei mokslininkai, kadangi išsamių tyrimų bei studijų šiuo klausimu iki šiol neatlikta.
Pasaulyje gana plačiai naudojami sojų produktai. Tačiau ne visi žino, kad bemaž 70 proc. užauginamų sojų yra genetiškai modifikuotos. O juk šis produktas, kaip sudedamoji dalis, įeina į miltus, paplotėlius, mėsos produktus, šokoladą, ledus, padažus ir daug kitų. Pasaulyje priskaičiuojama per 25000 įvairių valgių, į kuriuos dedama sojų.
Soja buvo propaguojama kaip nealergizuojantis produktas, nors įsikišus genų inžinerijai, siekiant produktui suteikti daugiau baltymų ir įterpus riešutų geną, jis prarado savo „titulą“.
O kur dar gyvuliams skirtų vaistų, antibiotikų, kitų toksinių medžiagų liekanos mėsoje? Būta ir daugiau pavojaus signalų – paragavę modifikuotų augalų žiedadulkių išmirdavo bitės ir kiti vabzdžiai, smarkiai padidėjo žmonių, dirbusių tokių augalų laukuose, sergamumas. Nepamirština ir tai, kad modifikavimo procese labai dažnai naudojamos įvairios bakterijos bei virusai. Dėl to gali atsirasti naujų virusinių ligų, įvairių alerginių reakcijų, tai gali sukelti net apsigimimus.
Mokslo pažanga ar natūralumas?
Nors pasaulis ne vieną dešimtmetį augina ir vartoja genetiškai modifikuotus produktus, tačiau kiekvienam reikėtų savęs paklausti, kokį norime matyti savo kraštą: kaip natūralios žemdirbystės, sveiko maisto ir nesuluošintos gamtos šalį ar nepamatuotų sprendimų nualintą plynę? Lietuva visada garsėjo kaip puikių žemdirbių kraštas. Tikriausiai dar ne visi supranta, kaip genetiškai modifikuoti augalai gali pakenkti mūsų aplinkai.
Visų pirma šie augalai gali kryžmintis su žemės ūkyje auginamais ir laukiniais augalais. Juos gali užteršti vėjo, vabzdžių ir paukščių pernešamos genetiškai modifikuotų augalų žiedadulkės. Tikėtina, kad ir patys pernešėjai bus pažeisti ar net žus. Taip pat galimas neigiamas poveikis dirvožemio organizmams. Tačiau didžiausias pavojus keliamas ekologiniams ūkiams, mat ekologinio ūkininkavimo standartai griežtai draudžia naudoti genetiškai modifikuotus organizmus ir produktus, kurių sudėtyje yra GMO. Turint šalimais kaimyną, savo ūkyje auginantį genetiškai modifikuotus augalus, tai tampa tiesiog neįmanoma.
Ar dar ne per vėlu?
Šį klausimą retoriškai užduoda profesorė Dalia Marija Brazauskienė. Ne, ji tikrai ne prieš mokslo pažangą, tačiau ta pažanga turi būti protinga, pamatuota, padėti žmogui, bet ne kenkti. Turimi duomenys bei žinios leidžia manyti, kad galingosios pasaulio kompanijos dosniai finansuoja genų inžineriją, kai joms tai naudinga. Tačiau mokslininkų padarytus atradimus labai greitai užpatentuoja suinteresuotos grupės, o tada be patentuotojo sutikimo nebeįmanoma tirti tų produktų poveikio žmogaus organizmui ir aplinkai. Kaip kovoti su tuo? Būti sąmoningiems ir neleisti savęs apgaudinėti „saldžiais“ pažadais.
Kas svarbiausia?
Svarbiausia yra žinoti, kad pagal Europos įstatymus kiekvienas produktas, kuriame yra 0,9 proc. GMO, turi turėti užrašą „Produkto sudėtyje yra genetiškai modifikuotų sojų, kukurūzų arba kitų GM organizmų.“
Jei aliejaus, pagaminto iš genetiškai modifikuotų rapsų ar kitų organizmų, dedama į kitus produktus ar patiekalus, gamintojas privalo sudedamųjų dalių sąraše nurodyti, kad šiame produkte yra rapsų aliejaus, pagaminto iš genetiškai modifikuotų rapsų.
Griežtesni reikalavimai keliami sviestui, kuris turi būti ženklinamas kaip produktas, kurio sudėtyje yra GMO, net jei jų mažiau kaip 0,9 proc. Iš esmės bet kuriame augaliniame aliejuje yra šiek tiek sojų ar kukurūzų aliejaus, pagaminto iš GM kultūrų, bet jų etiketės retai ženklinamos teisingai.
Lygiai taip turi būti ženklinami gyvulinės kilmės produktai, jei gyvuliai buvo šeriami GM pašarais. Tai mėsa, pienas, varškė, kiaušiniai, kiti. Tam tikrų įstaigų specialistams sunku nustatyti, kiek genetiškai modifikuotų produktų yra Lietuvos rinkoje, nes tada reikėtų patikrinti ne tik produktų tiekėjus, bet ir pašarus, todėl buvo uždrausta ženklinti produktus ženklu „GM produktų nėra“. Taip stengiamasi nepalikti vietos nesąžiningai prekybai ir įvairioms manipuliacijoms.
Tiems, kurie pageidauja bent tiek, kiek įmanoma, išvengti „susidūrimų“ su genetiškai modifikuotais produktais, siūloma pirkti tik ekologiškus produktus, vengti konservuotų ar kitaip apdorotų produktų ir nepirkti produktų, atvežtų iš JAV, Kanados, Argentinos – tų šalių, kurioms tenka 95 proc. visame pasaulyje auginamų genetiškai modifikuotų augalų.