„Iš reklaminių afišų ir madingų parduotuvių vitrinų į mus žvelgia perdžiūvusios kartys, besilaikančios dietos iki galvos svaigimo. Mes amžinai mėtomės nuo kraštutinumo prie kraštutinumo – per daug arba nepakankamai. Štai ir aš, pernelyg stipri, aš iš tikrųjų per daug stipri, kitaip aš čia nebūčiau atsidūrusi“, – taip skamba belgų dainininkės Claudine Luypaerts, kurios sceninis pseudonimas Maurane, dainos „Per daug stipri“ („Trop forte“) iš albumo „Ouvre“ žodžiai.
Garsioji Maurane tikrai labai stipri. Ji ilgus metus su savo talentu ir XXL dydžio suknelėmis sugeba išlikti muzikos padangėje. Ir tai tarp dainininkių, kurios vos stambesnės už mikrofono stovą. „Scenoje jaučiuosi gražuole, – tikina Maurane. – Tačiau gyvenime viskas kitaip. Visada kovojau su savo svoriu. Pakanka priaugti kelis kilogramus ir aš nerimauju, netgi humoro jausmas nepadeda“.
Išgijimas per savitaigą
O kaip gi ši daina, kurioje ji pasisako prieš visuotinai priimtas normas? Nejaugi blefas?
„Prieš kelerius metus aš, greičiausiai, nebūčiau pasiryžusi jos atlikti. Tačiau kai numečiau dvidešimt kilogramų, viskas pasikeitė. Dabar aš jaučiuosi gerai ir, svarbiausia, nusiraminau dėl maisto. O kai jautiesi laisva, paprasčiau ryžtis pasisakyti prieš primestas nuostatas, kurios tave dusino“.
Išeitų, kad Maurane sulieknėjo ir todėl pasijautė laimingesnė. Tai smūgis mitui apie moterį, kuri didžiuojasi savo 50-tu dydžiu! Laimei, belgę pakeitė žavioji amerikietė Maghan Trainor. 21 metai, besišypsančios akys ir beveik milijardas peržiūrų „YouTube“, kur ji giriasi pilna figūra ir kūrinyje „All About That Bass“ dainuoja, kaip puiku nebūnant 42-to dydžio turėti tokį „savitumą, kurio ieško visi vaikinai“.
Mergina save vadina priimtus standartus atmetančios „apkūniųjų kartos“ atstove. Ar beveik atmetančios… Iš tikrųjų M. Trainor buvo nelengva su savimi susitaikyti. „Šiais socialinių tinklų laikais, kai kiekvienas stengiasi pasirodyti iš pačios patraukliausios pusės, sunku pamilti savo tokias formas“, – prisipažino ji televizijos kanalui NBC. Greičiausiai jos dainos su džiaugsmo esant apkūnia leitmotyvu iš tikrųjų yra mėginimas išgyti užsiimant savitaigą.
Tokios dvejopos žinutės būdingos mūsų laikams, kurie kelia mums paradoksalius reikalavimus. Pavyzdžiui, „būkite laisvi“ ir tuo pat metu „pakluskite normoms“. Tas pats vyksta ir su mūsų savęs suvokimu. Viena vertus, esame raginami save mylėti tokius, kokie esame. Kita vertus, mums yra primetamas lieknos figūros kultas. Kiekvienas plėšosi tarp asmeninių idealų ir būtinybės paklusti išorės kriterijams, kuriuos galiausiai dauguma priima kaip savus. Juk laikantis priimtų nuostatų lengviau „įsipaišyti“ į kolektyvą ir sulaukti iš gyvenimo džiaugsmo.
Psichoanalitikė Catherine Grangeard primena, kad „mūsų savęs suvokimas statomas „iš vidaus“, ant mūsų santykio su maistu, moteriškumu, lieknumu ir šeimos vertybėmis, ir kartu „iš išorės“, kai mes adaptuojamės prie visuomenėje egzistuojančio normos suvokimo“.
Ekspertė priduria, kad „šios sferos nėra izoliuotos, nes visuomenės priimti modeliai turi įtakos šeimos vertybėms“. Sunku sukurti teigiamą savęs suvokimą, jeigu visuotinai priimti modeliai kardinaliai prieštarauja tam, kuo mes tikime...
Tarp neapykantos ir empatijos
Ar tai reiškia, kad neįmanoma būti apkūnia ir tuo džiaugtis? „Pažįstu daug pilnų formų žmonių, kurie iš tikrųjų gerai jaučiasi savo kūne“, – teigia psichologė Olga Dolgopolova. Vis dėlto, santarvė su savimi būtina, bet to nepakanka.
„Taip pat svarbu ir aplinkinių priėmimas. Sulaukti jo mūsų visuomenėje, kurioje galioja griežti grožio standartai, pilniems žmonėms praktiškai nerealu. Egzistuoja visiškai konkretus išvaizdos tipas, kuris laikomas teisingu ir „sėkmingu“, – toliau komentuoja psichologė. – Tarptautiniai tyrimai ir mano stebėjimai rodo, kad apkūnūs žmonės rečiau pakeliami tarnyboje. Be to, mano praktikoje buvo nemažai atvejų, kai klientė buvo mylima ir geidžiama, tačiau nebuvo ketinama su ja susieti ateities, kadangi apkūnių formų partneris socialiai yra nepriimtinas. Vyras baiminasi, kad tokia žmona kitų akyse bylos, kad jis nesėkmingas ir nepasiturintis“.
Žinoma, tokia situacija apkūniems žmonėms sukelia rimtą vidinį konfliktą. Daugelis iš jų pajaučia poreikį užlipti ant barikadų ir puikuotis savo formomis. „Tai apsauginė, protesto reakcija, kuri atsiranda visose mažumose, kurios jaučiasi suvaržytos“, – įsitikinusi O. Dolgopolova.
Ir netgi tie, kuriems pavyko save priimti, ir toliau kovoja už socialinį pripažinimą iš „nestorų“ pusės. Juk galima žavėtis „plus size“ žmonių energija ir gebėjimu džiaugtis gyvenimu, juos suprasti ir užjausti, tačiau ir toliau daryti viską, kad patys ir toliau jokiu būdu nepriaugtumėme svorio.
C. Grangeard kalba apie maišytą „empatijos ir neapykantos“ jausmą, kuris atsiranda viskam, kas netelpa į normos rėmus. Kodėl? „Tai neapykanta, kurią gimdo baimė. Visi mes kažkuo neatitinkame standartų ir mums tenka stengtis, kad atitiktume kitų suvokimą apie normą“, – aiškina O. Dolgopolova.
Tad ką daryti?
Galbūt išeitis būtų sukilime prieš normas. Čia mums galėtų padėti vaizdiniai. Mums visiems būtini storulių grožio konkursai, „plus size“ modelių pristatymai ir kitos iniciatyvos, kurios švelnina griežtus grožio standartus.
„Jeigu visuomenėje atsiras daugiau priimtinų grožio tipų, visi pasijausime geriau ir laisviau, – neabejoja O. Dolgopolova. – Energiją, kuri skiriama siekiui atitikti normas, mes galėsime nukreipti kūrybiškumui. Apkūniems bus lengviau save priimti ir išreikšti. Liekni mažiau bijos sustorėti. Kiekvienam mūsų bus lengviau išsirinkti partnerį, orientuojantis ne į aplinkinių nuomonę, o į savo jausmus“.
C. Grangeard taip pat įsitikinusi, kad grožio tipų įvairovė paruošia pagrindą sveikesnei atmosferai visuomenėje. Sau kaip psichoanalitikei ji kelia užduotį padėti apkūniems žmonėms atsikratyti dvilypio požiūrio į save. Tačiau be ekspertų šį vaidmenį galėtų prisiimti ir draugai, tėvai, mylimieji… tuo pat metu neužsimerkdami prieš savo požiūrio į storumą ambivalentiškumą ir sutikdami nesmerkti ir nevertinti apkūnesnių formų žmonių.