Infekcinė mononukleozė yra ūminė virusinė liga, pasireiškianti karščiavimu, gerklės skausmu ir limfmazgių padidėjimu (limfadenopatija).
Susirgus temperatūra gali pakilti iki 39 laipsnių ar daugiau, net geriant vaistus ilgai (apie savaitę) nekristi. Atsiranda ir faringotonzilito ryklės, ir tonzilių uždegimo požymių, gali padidėti ne tik kaklo limfmazgiai, bet ir pažastyse, kirkšnyse. Kai kuriems ligoniams paburksta veidas, užtinsta akys.
Kadangi virusai pažeidžia žmogaus limfinę sistemą, gali padidėti kepenys, blužnis. Kai kuriuos ligonius išberia. Dėl užburkusios nosies gleivinės pasunkėja kvėpavimas pro nosį, todėl dalis pacientų pradeda knarkti.
„Mononukleozės sukėlėjas yra Epšteino-Baro virusas, o infekcijos šaltinis – žmogus. Dažniausiai virusas į organizmą patenka su seilėmis. Užsikrėsti galima ne tik pasibučiavus, bet ir valgant arba geriant iš svetimų indų, patraukus kito žmogaus cigaretės dūmą. Į vaikų organizmą ligos užkratas gali patekti jiems kandžiojant žaislus. Virusai plinta ir lašeliniu būdu per orą – kalbant, čiaudint ar kosint“, – teigia Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos departamento Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vedėja Alytė Žilienė.
Epšteino-Baro virusas priklauso Herpes virusų šeimai. Nuo kitų šios šeimos virusų skiriasi tuo, kad ilgą laiką gyvuoja, dauginasi B limfocituose ir skatina šių ląstelių daugėjimą. Šie virusai plinta per kraują ir seiles.
Infekciją gali platinti ne tik sergantys ūmine ar lėtine mononukleoze žmonės, bet ir sveiki virusų nešiotojai. Dažniausiai ir užsikrečiama nuo sveiko viruso nešiotojo, kuris nežino, kad serga, ir nejaučia jokių ligos simptomų.
Kūdikiai atsparūs šiems virusams, kol gauna antikūnų su motinos pienu, todėl infekcija retai nustatoma vaikams iki vienų metų.
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, Epšteino-Baro virusais dažniausiai užsikrečia vaikai iki penkerių metų amžiaus, tačiau paprastai jiems nepasireiškia jokių ligos simptomų arba atsiranda lengvos kvėpavimo takų infekcijos požymių. Susidūrę su šiais virusais vaikai įgyja atsparumą Epšteino-Baro virusų sukeliamai infekcinei mononukleozei. Jei pirmą kartą ja užsikrečia paaugliai ar jauni suaugę asmenys, didelė dalis jų (apie 50 proc.) suserga infekcine mononukleoze, kuri gali būti sunki, vidutinio sunkumo ar lengva.
Infekcija greičiau plinta didelėse žmonių grupėse: mokyklose, darželiuose, kariuomenės daliniuose, bendrabučiuose, tačiau protrūkių būna labai retai.
„Vaistų, veikiančių infekcinę mononukleozę sukeliančius virusus, nėra, – tvirtina A. Žilienė. – Ligoniams skiriamas simptominis gydymas. Patariama gerti temperatūrą mažinančius vaistus, nemažai skysčių ir gauti būtiną kalorijų kiekį. Persirgus mononukleoze, įgyjamas ilgalaikis imunitetas. Susirgus bučinių liga rekomenduojama nesibučiuoti su sveikais žmonėmis, nenaudoti bendrų indų sergant ir dar keletą dienų pasibaigus karščiavimui.“
Paprastai pasveikstama per 2–4 savaites. Dažniausiai liekamųjų reiškinių ar komplikacijų nebūna. Labai retai gali vystytis burnos gleivinės uždegimas (stomatitas), galvos smegenų ir jų dangalų uždegimas (meningoencefalitas), dalinis kvėpavimų takų nepraeinamumas, plaučių uždegimas ir kt.
Dėl didelio nuovargio, kuris vargina beveik visus pacientus, gali prireikti net kelių mėnesių, kol žmogus pasijunta visiškai sveikas. Būtina stiprinti imunitetą, sveikai maitintis.
Persirgus infekcine mononukleoze Epšteino-Baro virusų lieka žmogaus organizme visą gyvenimą, todėl laikui bėgant apie 6 proc. asmenų atkrinta ir vėl patiria ligos požymių. Skiepų nuo infekcinės mononukleozės nėra.