Per profilaktinę kolonoskopiją, kai man buvo 27-eri, mano gydytojas aptiko priešvėžinių pokyčių. Tuomet jis pasakė, kad mano tiesiosios žarnos būklė yra viena prasčiausių, kokių jam yra tekę matyti. Kad priešvėžiniai pakitimai neišsivystytų į vėžį, man buvo pašalinta gaubtinė žarna. Po šios operacijos turėjau gyventi su ostomijos maišeliu, kuris buvo sujungtas su ertme mano pilve ir kuriame kaupdavosi išmatos, paprastai šalinamos per tiesiąją žarną.
Po šios operacijos gyvenau įprastą gyvenimą: reguliariai tikrindavausi pas gydytoją, dirbau padavėja ir redaktore televizijos stotyje Niujorko Ročesterio mieste ir dar vesdavau pamokas vaikams. Tačiau prabėgus septyniems metams, pradėjau jausti skausmus, kurie visam laikui pakeis mano gyvenimą.
Staigus ir aštrus skausmas nugaroje
Buvo 2014 metų ruduo. Kavinėje, kurioje dirbau padavėja, pasilenkiau paimti butelių dėžės barui ir pajutau aštrų, veriantį skausmą nugaroje. Nurašiau tai savo amžiui (man tuo metu buvo 33 metai) ir daugiau nesukau apie tai galvos. Tačiau skausmas pradėjo kartotis ir virto bukais skausmais, kuriuos jusdavau sėdėdama, vairuodama ir net bandydama užmigti. Negalėdavau viena poza išsėdėti ilgiau kaip kelias minutes. Kreipiausi į savo šeimos gydytoją, kad išsiaiškinčiau, kas atsitiko.
Gydytoja man liepė daryti daug tempimo pratimų ir pareiškė mananti, jog kryžkaulio srityje pasitempiau nugarą. Man pasirodė, kad susižaloti šią kūno vietą nėra taip lengva, bet sutikau su jos diagnoze. Ji man išrašė raumenis atpalaiduojančių vaistų, turėjusių numalšinti skausmą.
Tačiau šie vaistai man visiškai nepadėjo, todėl paskambinau gydytojai, prašydama skirti kažką stipresnio. Tuo metu kaip tik buvo kilęs skandalas dėl opioidų, todėl gydytojai vengdavo išrašyti tam tikrų vaistų nuo skausmo. Slaugė man patarė tiesiog ilgiau palaukti, kol vaistai pradės veikti.
Vėlyva nakties kelionė į skubios pagalbos skyrių
Prabėgus dar kelioms savaitėms, pastebėjau, kad pradėjau koreguoti savo elgesį, jog prisitaikyčiau prie šio skausmo. Vairuodama ar sėdėdama rinkdavausi tokią pozą, kad nuimčiau apkrovą nuo dešinės sėdmenų pusės ir apatinės nugaros dalies, kur skausmas būdavo stipriausias. Man taip pat būdavo sunku miegoti. Vieną naktį skausmas taip surietė, jog atsikėliau ir nuvykau tiesiai į skubios pagalbos skyrių.
Ligoninėje medikai atliko kelis tyrimus. Man buvo pranešta, jog turiu rektalinį abscesą – ertmė mano išeinamojoje angoje prisipildė pūlių. Tai buvo labai skausminga būklė, susijusi su opiniu kolitu, ir kitą dieną man turėjo būti atlikta operacija. Žinoma, išgirdusi šią diagnozę nenudžiugau, bet man pasirodė, kad šį kartą medikai pradėjo žengti teisingu keliu. Nakčiai buvau paguldyta į ligoninę, gavau vaistų nuo skausmo ir pagaliau pajutau tiek fizinį, tiek psichologinį palengvėjimą.
Kitą rytą per nedidelę operaciją abscesas buvo išvalytas. Mano chirurgas, kuris Ročesteryje buvo labai gerbiamas daktaras, mane informavo, kad abscesas buvo nieko gera nežadantis ir veikiausiai atsinaujins.
Maždaug po trijų savaičių, kai vėl pradėjau justi skausmą ir diskomfortą, jau žinojau, kad delsti negalima – grįžau pas tą patį chirurgą. Tačiau abscesai kartojosi toliau. Maždaug per ketvirtą vizitą, kai buvo atlikti papildomi tyrimai, į kabinetą įėjęs chirurgas man pranešė manantis, jog aptiko auglį.
Žinia, kuriai pasiruošti neįmanoma
Mane ištiko šokas, bet pamenu, kaip jam išlemenau: „Žinojau, kad taip bus“. Tuo momentu kristalizavosi viskas, ką išgyvenau. Chirurgas nebuvo tikras, ar auglys piktybinis, ir paprašė palaukti aštuonias dienas, kol bus gauti rezultatai. Sulaukusi tyrimų atsakymo, išgirdau tai, ko ir bijojau: ketvirtos stadijos kolorektalinis vėžys.
Per tas aštuonias dienas, kol laukiau rezultatų, daugybę kartų sau kartojau, jog man vėžys. Bandžiau prisijaukinti šią diagnozę, aklimatizuotis ir visiškai jai pasiruošti. Ėjau į susitikimą su gydytoju kupina pasitikėjimo savimi. Tačiau kai gydytojas iš tikrųjų ištarė tuos žodžius, pamenu, kaip įsitvėriau kėdės porankių ir pasijutau gavusi smūgį. Aš visiškai nebuvau pasiruošusi. Ar tai būtų mažas supiktybėjęs apgamas, ar milžiniškas auglys smegenyse, žmogus niekada nebūna pasiruošęs išgirsti žodžių „Jūs sergate vėžiu“.
Troškau, kad man iš karto būtų daroma operacija, bet tai nebuvo paprasta. Mano auglys buvo beisbolo kamuoliuko dydžio ir prisispaudęs prie kaimyninių organų, įskaitant mano vaginą. Reikėjo chemoterapijos ir spindulinio gydymo, kad jis susitrauktų, o tai, kas iš jo liks, turėjo būti pašalinta per 10 valandų trukmės operaciją. Po jos manęs laukė plastinė vaginos atkūrimo operacija, nes šalinant auglį, turėjo būti pašalinta ir dalis vaginos.
Maža to, turėjau vykti į didesnę onkologinę ligoninę, kaip, pavyzdžiui, Niujorke ar Bostone, nes mano onkologas pareiškė, kad kovai su vėžiu man reikia pačių galingiausių ginklų.
Du metai chemoterapijos ir radiacijos
Žinojau, kad mano būklė rimta, ir kad chemoterapija bus tik pusė gydymo. Nuo chemoterapijos man sutrūkinėjo pėdos, todėl vaikščiojimas tapo skausmingas. Atrodė, kad mano pirštų pagalvėlės yra tarsi supjaustytos aštriais popieriaus kraštais, ir kai liesdavau kažką rūgštaus, pavyzdžiui, pomidorą, mano oda degdavo. Jei verkdavau, atrodydavo, kad ašaros degina man veidą. Kartais be jokios priežasties iš nosies pradėdavo bėgti kraujas, o burnos gleivinė buvo tokia jautri, jog net visiškai prėskas maistas atrodė tarsi apipiltas aštriausiais padažais. Iš viso man buvo atlikti chemoterapijos etapai, kurie užėmė maždaug du metus.
Radioterapija buvo lengvesnė fiziškai, bet sunkesnė emociškai, nes ji sukėlė ankstyvą menopauzę. Mane pradėjo varginti karščio bangos ir gausus prakaitavimas. Tą pačią minutę man galėjo būti ir labai karšta, ir labai šalta. Niekas nenorėdavo važiuoti su manimi vienu automobiliu, nes aš nuolat keisdavau oro temperatūrą. Nuolat būdavau labai emocinga – tarsi hormonų audrų blaškoma paauglė. Radioterapija man buvo taikoma penkias savaites, įskaitant ir pilvo srities radioterapiją, kuri paprastai skiriama sergantiesiems kolorektaliniu vėžiu.
„Neleisiu, kad mane tai pražudytų“
Iki 2016 metų pavasario užbaigiau chemoterapiją ir radioterapiją ir buvau pasiruošusi vėžio šalinimo operacijai Ročesterio universiteto medicinos centre. Tačiau būtent tuomet gydytojai aptiko, kad vėžys išplito į mano kepenis bei plaučius ir pašalinti jo chirurginiu būdu jau buvo neįmanoma. Man gydytojai pasakė, kad turiu tik vieną išeitį – toliau tęsti chemoterapiją, kad laimėčiau laiko. Lyg to būtų maža, tų metų balandį, likus kelioms dienoms iki mano 35-ojo gimtadienio, mirė mano mama.
Jos netektį išgyvenau labai skausmingai. Dar kai sirgau opiniu kolitu, mano mama visuomet būdavo šalia. Ji pasilikdavo su manimi ligoninėje. Ji stengėsi pastatyti mane ant kojų, nors pati sirgo lėtine obstrukcine plaučių liga ir plaučių vėžiu. Vienu momentu manėme, kad abi mirsime vienu metu. Jos mirtis sukėlė man visiškai kitokio pobūdžio širdgėlą.
Naujoviškas vėžio gydymas
Ročesteryje man buvo atlikti genetiniai vėžio tyrimai. Jokio genetinio sąryšio nebuvo aptikta, ir tai reiškė, kad šis vėžys nebuvo paveldėtas. Man taip pat buvo atlikti genominiai tyrimai, kurių metu buvo ieškoma paties auglio mutacijų. Būtent tada mano onkologas pasiūlė išbandyti imunoterapiją – vėžio gydymo būdą, kai kovoti su vėžiu priverčiama pati imuninė sistema.
Tuo metu imunoterapija dar buvo nauja, ir apie ją nieko nežinojau. Kai paklausiau, kas nutiks, jei jos atsisakysiu, man buvo atsakyta, jog gyvensiu daugiausia du mėnesius. Tai sukrėtė mane iki pat širdies gelmių. Nuolat sau kartojau, kad neleisiu vėžiui mane pražudyti, ir darysiu viską, kad tai įvyktų.
Imunoterapinis gydymas – trumpos infuzijos, panašios į chemoterapiją – turėjo mažai šalutinių poveikių, o tie, kuriuos jutau, priminė gripą. Buvo tikrai lengva. Gydymas buvo toks veiksmingas, jog vėžys susitraukė – ypač rektalinis. Rezultatai išryškėjo jau po dviejų savaičių. Vieni metai su dviem imunoterapijos etapais pratęsė mano gyvenimą.
Dabar mano gydytojai ragina mane vėžį traktuoti kaip lėtinę ligą, o ne mirties nuosprendį. Aš jau pergyvenau pradines prognozes. Kai pasiekiau penkių metų išgyvenimo tašką, mano augliai buvo susitraukę tiek, jog jie man visiškai netrukdė . Dabar man yra 40 metų, nors iš pradžių nemaniau, kad tiek sulauksiu. Dabar leidžiu sau tikėtis, jog gyvensiu dar 10 metų.
Gyvenimas su vėžiu
Be to, kad sergu vėžiu, man teko atlaikyti mintį, jog dėl radioterapijos tapau nevaisinga. Jei atvirai, man tai buvo itin skausminga. Sau kartojau, kad padarysiu viską, kad įveikčiau vėžį, bet visuomet svajojau tapti motina. Norėjau užšaldyti savo kiaušialąstes, bet mano gydytojų komanda teigė, jog tam paprasčiausiai neturiu laiko – negalėjau atidėlioti gydymo ir turėjau pradėti jį kuo greičiau. Prarasta galimybė susilaukti vaikų buvo žiauriausia pasekmė, kurią atnešė vėžys.
Tačiau imunoterapija suteikė man galimybę gyventi. Po penkerių metų gydymo vėl pradėjau dirbti pilnu etatu. Turiu du mažus sūnėnus, kuriuos dažnai prižiūriu. Nesu tas pats žmogus, kuriuo buvau prieš susergant vėžiu, bet esu geriausia, kuo galėjau tapti po vėžio.
Šiuo metu mano vėžys yra likęs kažkur giliai antrame plane. Žinau, kad jis tebėra, bet jis lieka susitraukęs. Norėčiau, kad jo visiškai nebūtų, bet nežinau, ar taip gali nutikti, todėl tiesiog gyvenu kartu su juo. Imunoterapijos procedūrų daugiau nesu turėjusi nuo 2017 metų žiemos, ir mano gydytojas po periodiškai atliekamų tyrimų vis tvirčiau kartoja, kad mano gyvenimas vis pratęsiamas ir pratęsiamas.
Nenoriu galvoti, kad mano šeimos gydytoja padarė klaidą, kai diagnozavo man nugaros patempimą. Aš vis dar pas ją lankausi ir ja pasitikiu, nes iš to, ką ji žinojo tuo metu, ji padarė viską, kas buvo įmanoma. Dauguma žmonių tikrai nepagalvotų, kad nugaros skausmas reiškia vėžį. Kai gydytoja sužinojo mano tikrąją diagnozę, ji paskambino man atsiprašyti, ir sakė, kad jaučiasi labai bjauriai dėl to, ką man teko išgyventi.
Kadangi sveikatos bėdos mane persekioja nuo labai jauno amžiaus, esu įpratusi džiaugtis ir dėkoti už viską, kas gera. Išgirdusi paukščių čiulbėjimą esu laiminga, kad galiu jį girdėti. Džiaugiuosi, kai šviečia saulė. Netgi prastomis dienomis esu laiminga, nes esu gyva ir galėjau išgyventi šią blogą dieną.
Jeigu ir jūs kenčiate nuo paslaptingų simptomų ir bandote išsiaiškinti teisingą diagnozę, žinokite, kad esate geriausi savo pačių advokatai. Įsiklausykite į save ir netylėkite, nes niekas kitas to nepadarys už jus. Jūs nebūsite savanaudiški, jei už save kovosite. Belskitės ir nepasiduokite, kol bus patenkinti jūsų norai.