Anksčiau žmogui, sergančiam sarkoma, medikai buvo priversti atlikti didesnę ar mažesnę galūnių amputaciją, bet šiuo metu galima taikyti plačią rezekciją ir implantuoti vidinį protezą, kuris įdedamas į buvusio pakenkto kaulo su sąnariu vietą – nebereikia išorinio protezo.
Ilgametis skausmas
„Dešinės kojos kelį skaudėjo apie porą metų, tiesa, ne nuolatos, labiau mausdavo. Bet tuo metu dar galėjau dirbti fizinį darbą. Nusprendžiau užsiregistruoti pas gydytoją traumatologą, kuris man paskyrė magnetinį rezonansą. Iki tyrimo likus keturioms dienoms patyriau traumą – vonioje paslydau ir nukritau būtent ant to kelio, labai stipriai sudaužiau koją. Nežinau, ar prieš traumą jau buvo toji sarkoma, man iki tol skaudėjo, bet nebuvo daromi jokie tyrimai. Kadangi susitrenktas kelis itin ištino, tai sukėlė įtarimų“, – pasakojo pacientė.
Po traumos atlikę tyrimą medikai įtarė, kad pacientės kaule gali būti navikas, todėl moterį išsiuntė į Vilnių pasikonsultuoti su traumatologu Petru Butėnu. Tuomet, prieš trejus metus, Ingrida ir išgirdo, jog serga sarkoma.
Po šios žinios moteris iš karto pradėjo gydymą: penki chemoterapijos kursai iki naviko šalinimo operacijos, nes reikėjo laukti protezo. Kadangi tai buvo pirminis navikas ir niekur daugiau metastazės nesusiformavo, Ingridai pavyko išsaugoti koją ir įveikti vėžį.
„Keitė sąnarį ir šalino šlaunikaulio dalį – dvylika centimetrų. To reikėjo, nes auglys buvo apėmęs dalį sąnario ir kaulo. Saugumo dėlei medikai pašalino šiek tiek daugiau šlaunikaulio, nei navikas buvo pažeidęs. Po šitos operacijos laukė reabilitacija, po jos dar šešis kartus taikyta chemoterapija. Gydymas buvo išties intensyvus – viskas truko metus“, – pasakojo moteris.
Ligos remisija trunka jau dvejus metus. Ingrida, neseniai apsilankiusi pas gydytojus, įsitikino, kad jos būklė puiki. Dabar moteris vaikšto be ramentų ir lazdos, tačiau vis dar kiek šlubuoja. Pradžioje vaikščioti jai buvo iššūkis – teko tris mėnesius naudotis ramentais, o po to ilgą laiką eiti pasiremiant vienu alkūniniu ramentu.
Dabar pacientei nustatytas neįgalumas, nes jai sunku dirbti fizinį darbą. Tiesa, su protezu Ingrida jau apsiprato. Jis yra vidinis, todėl apie pacientės negalavimą galima įtarti tik iš raišavimo. Ingrida ypač dėkojo P. Butėnui ir chemoterapeutei bei visiems medikams, su kuriais teko susidurti, už tai, kad tik jų dėka atsistojo ant kojų.
Interviu
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų gydytojas ortopedas-traumatologas dr. Petras Butėnas:
– Papasakokite apie šios pacientės atvejį. Ar sarkoma susijusi su Ingridos trauma?
– Abejotina, nes nėra aiškiai įrodyta, kad trauma susijusi su kaulų naviku. Tiesiog skausmas ją nuvedė pas gydytoją, o tuomet buvo atlikti tyrimai ir pastebėtas navikas. Apie šią ligą dažniausiai signalizuoja skausmas.
Jeigu pradeda formuotis auglys, koks nors sukietėjimas audiniuose aplink kaulus – žmogus turėtų kreiptis į šeimos gydytoją, kuris pacientą gali nusiųsti pas ortopedą-traumatologą ar onkologą. Ingridai buvo diagnozuota osteosarkoma, kuri prasidėjo maždaug prieš šešerius metus. Nuo tuomet ji jautė skausmus, o po trejų metų susimušusi pastebėjo sustandėjimą.
Pacientei atlikta biopsija, taikyta chemoterapija, o vėliau – operacija. Kadangi tai buvo pirminis neišplitęs navikas, jį pašalinome su dalimi šlaunikaulio, todėl teko panaudoti segmentinį endoprotezą. Tai – gerokai brangesni implantai, kadangi tai nėra standartinis protezas, o su dalies kaulo pakeitimu. Pacientė šiuo metu vaikšto, nereikėjo amputuoti kojos. Per dvejus remisijos metus ji kasmet atvyksta pas mus.
Padarome kontrolines rentgenogramas, recidyvo nematyti. Žmogui tai – didelis džiaugsmas. Nesakau, kad ji gali šimtu procentu gyventi visaverčiai, bet tiek kosmetiniu, tiek funkcionalumo atžvilgiu ji turi savo koją – tai geras rezultatas.
Turiu paminėti, kad gydant kaulų navikus ortopedai negriežia pirmuoju smuiku, tai yra tiek kolegų, kurie užsiima diagnostika, tiek onkologų, tiek ortopedų komandinis darbas.
– Sarkoma gali būti supainiojama su kitomis ligomis, tad kokie esminiai sunkumai diagnozuojant šią ligą?
– Tokių ligonių diagnostika nėra paprasta. Reikalinga tiek gydytojo patirtis, tiek maksimaliai geros galimybės modernia įranga ištirti pacientą. Tokie žmonės nebūtinai pirmiausiai kreipiasi į traumatologus. Tačiau pasitaiko kuriozinių atvejų, kai žmogus patiria kurios nors galūnės traumą, daromos rentgenogramos ir pastebimi pakitimai kauluose, bet tai nebūtinai yra navikas. Tie pakitimai gali būti jau daug dešimtmečių.
Tuomet tam tikrais atvejais pacientas dispanserizuojamas, stebimas reguliariai kartojant rentgenologinius tyrimus. Kartais iš įprastų rentgenogramų nepakanka informacijos, tada daromas magnetinis rezonansas ar kompiuterinė tomografija. Reikia detalesnio ištyrimo, bet dažniausiai tai – neinvaziniai tyrimai. Jeigu kyla abejonių ar įtarimų, kad gali būti navikas, tenka iš tos vietos imti nedidelį gabaliuką audinių ir ištirti po mikroskopu.
Mūsų kolegos patologai taip pat labai svarbūs. Man yra tekę būti rimtuose seminaruose Italijoje, Bolonijoje esančiame Rizzoli institute, kur yra gilios tradicijos ir pas juos patenka daug pacientų. Ten kiekvienas atvejis aptariamas konsiliume, kuriame dalyvauja ortopedas, onkologas, patologas ir tik tuomet priimami sprendimai. Pastebėjus kaulų struktūros pokytį galima įtarti naviką, bet to naviko gali ir nebūti.
– Kokiu atveju pacientui dar ne per vėlu implantuoti protezą?
– Kuomet navikas neišplitęs į gretimus audinius, galime radikaliai visą kaulo segmentą su sąnariu pašalinti ir panaudoti segmentinį protezą. Nuo kelių iki keliolikos pacientų per metus Lietuvoje prireikia protezų.
Pirmiausia gydytojų konsiliumas nusprendžia, kad toks protezas reikalingas, tada kreipiamasi į ligonių kasas, kurios visiškai kompensuoja protezą. Jeigu navikas išplitęs, operacija gali būti pavėluota ir neduoti laukiamo efekto – lokaliai galbūt pašalinsime naviką, bet nesugaudysime visų metastazavusių jo židinių. Reabilitacija po operacijos trunka keletą mėnesių.
Kelio, klubo, peties sąnario su žastikauliu protezai dažniausi. Amputacija – radikali operacija, kuri pakankamai žaloja žmogų tiek fiziškai, tiek psichologiškai. O protezas yra amputacijos alternatyva. Anksčiau žmogui siūlydavo atlikti didesnę ar mažesnę galūnių amputaciją, bet šiuo metu galima atlikti plačią rezekciją ir implantuoti vidinį protezą, kuris įdedamas į buvusio pakenkto kaulo su sąnariu vietą – nebereikia išorinio protezo.