Pirmąją dalį galite rasti čia. Joje dalyje jau pasakojau apie tradicinės kinų medicinos principus. Viena svarbiausių sąvokų joje – qi (či). Tačiau qi – mūsų gydytojams sunkiai suvokiama medicinos kategorija, o Europos okultistai ją be jokio reikalo paverčia kažkokia paslaptinga sąvoka.
Qi energija – be mistikos
Iš tikrųjų qi yra ne kokia nors abstrakti mistinė jėga, o reali, gamtoje ir kiekvienos gyvos būtybės organizme cirkuliuojanti universali energija.
Ši sąvoka turi keletą reikšmių. Pirma – ji siejama su įkvepiamu ir iškvepiamu oru. Pasaulyje egzistuojanti qi turi tiesioginį sąryšį su žmogaus kūno funkcionavimu. Antra – tai yra tarsi tarpininkas, kurio dėka įvairios kūno dalys, įskaitant organus ir audinius, yra sujungtos ir sąveikauja viena su kita.
Trečia – tai rūšis subtilios substancijos, esančios kiekvieno gyvo padaro kūne. Skirtingai nei oda, kaulai, kraujas ar plaukai, qi nematoma paprasta akimi, tačiau iš esmės formuoja gyvų būtybių gyvenimą.
Žmogui gimus, jame pradeda tekėti qi. Ji teka kiekvieno individo organizme, kol šis yra gyvas. Sutrikus qi judėjimui kūną raizgančiais meridianais, žmogus suserga. Paprastai toje vietoje, kur nepraeina qi, juntamas skausmas. Kai įgimta qi išsenka, žmogus neišvengiamai miršta.
Qi, tekanti žmogaus kūne, dar skirstoma į kelias qi. Pirminė, įgimta qi – yuan qi – yra pati svarbiausia. Ji dar vadinama inkstų qi, yra išnešiojama visame kūne per sanjiao funkcijas ir sužadina zang-fu organų bei audinių aktyvumą. Jei įgimtosios qi trūksta arba ji išeikvota, įvairūs patologiniai pokyčiai užklumpa žmogaus organizmą.
Sudėtinė (kvėpavimo) qi – zong qi – akumuliuojasi krūtinėje, o jos paskirtis – maitinti plaučius ir širdį. Ji padeda kvėpavimui ir kraujo cirkuliavimui. Maitinamoji qi – ying qi – išsiskiria iš kūno skysčių, teka kraujagyslėmis ir transformuojasi į kraują, kad pamaitintų galūnes, penkis zang ir šešis fu organus.
Apsauginė qi – wei qi – daugiausia pasklidusi raumenyse bei odoje ir cirkuliuoja ne kraujagyslėse. Apsauginės qi fiziologinės funkcijos – apsaugoti kūno paviršių nuo išorinių patogeninių veiksnių, šildyti ir maitinti audinius bei organus, reguliuoti porų atsidarymą ir užsidarymą.
Dar išskiriamos zheng qi – natūrali organizmo atsparumo energija ir yang qi – kūną šildanti energija. Taip pat qi galima skirstyti pagal tai, kaip ji veikia. Antai širdies qi yra ta jėga, kuri skatina ir stimuliuoja širdies darbą, ir dėl to cirkuliuoja kraujas. Skrandžio qi užtikrina skrandžio virškinimo funkcijas, dėl to skrandis veikia, ir maistas virškinamas. O inkstų qi atsako už normalų inkstų funkcionavimą.
Greta teigiamų savybių, qi gali turėti ir neigiamų aspektų. Tai vadinamoji „blogio“ qi, kuri reiškia patogeninį faktorių.
Organizmas – kaip žemėlapis
Apie biologiškai aktyvių taškų išsidėstymą žmogaus kūne Kinijoje jau buvo žinoma gilioje senovėje. Jing-luo, arba kanalų ir kolateralių sistema yra svarbi tradicinės kinų medicinos sudedamoji dalis. Ji apima kanalų ir kolateralių fiziologines funkcijas bei patologinius pakitimus, jų ryšius su zang-fu organais, ir yra esminė, būtina klinikinėje praktikoje, ypač – taikant gydymą akupunktūra ir prideginimu.
Yra žinoma dvylika pastoviųjų, arba reguliariųjų porinių meridianų, lyg gyvatės besirangančių po žmogaus kūną. Jie organizme išsidėstę simetriškai ir susieti energijos cirkuliavimu. Qi pastoviaisiais dvylika meridianų teka tam tikra tvarka, o ne kaip pakliuvo. Pavyzdžiui, plaučių – rankos taiyin kanalas siejasi su didžiojo žarnyno – rankos yangming kanalu, o šis su skrandžio – kojos yangming kanalu, ir t.t.
Taip pat išskiriami aštuoni ekstra, arba vadinamieji „stebuklingieji“ meridianai, iš kurių šeši yra poriniai ir du – neporiniai. Kaip pagrindiniai, įvardijami dvylika porinių pastoviųjų meridianų bei du stebuklingieji neporiniai meridianai: ren – vidurinis priekinis kanalas, einantis vertikaliai nuo tarpvietės per pilvą, krūtinę, kaklą, ir pasiekia apatinę lūpą, du – vidurinis užpakalinis kanalas, einantis vertikaliai per tą liniją, kur yra stuburas nuo tarpvietės iki viršugalvio, toliau per nosį ir besibaigiantis po viršutine lūpa.
Esminis skirtumas tarp pastoviųjų dvylikos meridianų ir aštuonių stebuklingųjų yra tas, kad pastarieji nesusiję nei su zang, nei su fu organais ir net nesusiję nei vidiniu, nei išoriniu tarpusavio ryšiu. Jų pagrindinės funkcijos yra reguliuoti qi tekėjimą dvylika pastoviųjų meridianų, taip pat kraujo cirkuliaciją. Kai reguliarieji meridianai persipildę qi, perteklius nuteka į aštuonis stebuklinguosius kanalus, kad kauptųsi vėlesniam panaudojimui.
Kinų medikai pažymi ir penkiolika kolateralių. Penkiolika kolateralių susidaro, nes kiekvienas iš dvylikos reguliariųjų meridianų turi po kolateralę, taip pat stebuklingieji ren ir du meridianai turi po kolateralę. Dar yra papildomai viena didžioji blužnies kolateralė. Taip pat yra dvylika reguliariųjų meridianų nukrypstančių kanalų, dvylika reguliariųjų meridianų raumenų – sausgyslių regionų ir dvylika reguliariųjų meridianų odos regionų.
Tikriausiai esate girdėję varpais skambinant ir apie įžymiąją akupunktūrą. Manoma, kad ji Kinijoje buvo žinoma dar prieš geležies atsiradimą ten, nes archeologiniuose kasinėjimuose randama adatų, padarytų iš aštraus akmens, skirtų būtent gydymo reikmėms. Akupunktūra – tai biologiškai aktyvių taškų, išsidėsčiusių po visą žmogaus kūną, kurie iš esmės ir sudaro meridianų bei kolateralių žemėlapį, tiesioginis poveikis specialiomis adatomis.
Biologiškai aktyvius taškus, beje, išoriškai galima paveikti kur kas stipriau, juos prideginant specialiomis vaistažolinėmis moxa cigaro formos lazdelėmis arba kūgio formos moxa krūvelėmis. Taip pat taškai prideginami, įbedus į juos adatas ir viršuje jas apdėjus moxa gumulais.
Pats silpniausias meridianų ir kolateralių poveikio būdas – biologiškai aktyvių taškų masažavimas rankomis. Be to, jis taikomas žymiai siauresniam ligų spektrui gydyti.
Mintis veda qi, qi veda kraują
Qi judėjimą kūne galima sustiprinti ir psichofizinėmis qi gong praktikomis. Qi gong – tai koncentruotos minties ir vaizduotės pagalba žmogaus organizme sukuriama psichofizinė energija, kurią pasitelkus galima padėti tiek sau, tiek aplinkiniams.
Visas reikalas yra išmokti ją sukaupti savo organizme, nukreipti norima linkme ir naudoti savo reikmėms bei esant pertekliui padėti artimiesiems.
Jau senais amžiais buvo sukurta ne viena pratimų sistema, kaip absorbuoti ir manipuliuoti qi. Psichofizinės sveikatos palaikymo metodikos buvo žinomos daugeliu pavadinimų, kaip antai: daoyin – gyvybinės energijos laidumas žmogaus kūne, tuna – iškvėpimas ir įkvėpimas, xingqi – qi cirkuliacijos skatinimas, neidanshu – aktyviųjų kūno substancijų treniravimas, ir kitais.
Šios metodikos buvo nuosekliai praktikuojamos religiniais, medicininiais ir net kovos meno tikslais. Efektas, išgaunamas užsiėmimų metu, ramino, skaidrino emocijas, stiprino fizinę būklę ir lėmė ilgaamžiškumą.
Užsiiminėjant qi gong, daug dėmesio skiriama kultivuoti trims žmogaus kūno lobiams: jing – gyvybinei esencijai, qi – gyvybinei energijai ir shen – dvasiai, kuri yra visų sąmonės ir fizinio aktyvumo pasireiškimų pagrindas.
Mintis veda qi, qi veda kraują. Tokiu būdu, kur sutelkta mintis, ten vaizduotėje nukreipiama qi, ten automatiškai atiteka daugiau kraujo, suintensyvėja medžiagų apykaitos procesai, suaktyvėja organų funkcionavimas, todėl galima pajusti šilumą, pulsacijas, pabadymus.
Jeigu mintys šokinėja nuo vieno reiškinio prie kito kaip beždžionė nuo šakos ant šakos, tai jokio efekto pasiekti praktiškai neįmanoma. Todėl svarbiausia – atjungti netvarkingą, chaotišką mąstymą, valingai koncentruojant dėmesį į konkrečius taškus arba veiksmus.
Atliekant qi gong, į darbą įkinkomas ne tik fizinis kūnas, bet ir proto bei aukštosios nervinės veiklos funkcijos: susikaupimas, vaizduotė, valingas raumenų atpalaidavimas, dėl ko žmogus patenka į lengvo transo būseną.
Tai išduoda pagilėjęs kvėpavimas, pagausėjęs seilėtekis, nevalingas ašarų tekėjimas, dingusi įtampa vidaus organuose, o rankos sklando ore levituodamos. Nuolat užsiimant šia psichotechnika, aštrėja protas, dėmesingumas, atsiranda žvalumas, gerėja nuotaika, mažiau laiko reikia miegui.
Paprastai atliekant qi gong pratimus, dėmesys koncentruojamas į dantian sritį, kuri yra pas kiekvieną žmogų, truputį žemiau bambos. Dantian reiškia „eliksyro lauką“. Toks pavadinimas gimė jau priešimperiniais laikais, kai daosų išminčiai tik pradėjo kultivuoti vidinę alchemiją. Jie pastebėjo, jog, sutelkę dėmesį į pilvo apačią, dažnai pajunta ten šilumą, kuri pasklinda po visą kūną, – pojūtis tarytum išgėrus stebuklingo eliksyro.
Egzogeniniai ir endogeniniai faktoriai
Tradicinėje kinų medicinoje išskiriami ir šeši egzogeniniai, arba klimato faktoriai: pavasario vėjas, vasaros karštis, vasaros ugnis, vėlyvos vasaros drėgmė, rudens sausumas ir žiemos šaltis. Jie taip pat vadinami šešiomis egzogeninėmis qi.
Paprastai žmogaus organizmas sugeba prisitaikyti prie klimatinių pokyčių. Tačiau kai kūno atsparumas ir imunitetas nusilpęs arba kai įvyksta staigūs nenormalūs oro pasikeitimai, prie kurių mūsų kūnas nespėja prisitaikyti, šešios klimatinės qi tampa patogeniniais faktoriais ir išprovokuoja ligas. Tokiu atveju klimatinės qi laikomos egzogeniniais patogeniniais faktoriais.
Ligos, kurios nėra sąlygotos egzogeninių patogeninių faktorių, bet jų simptomai panašūs kaip vėjo, karščio, ugnies, drėgmės, sausumo ar šalčio yra vadinamos vidiniu vėju, vidiniu karščiu, vidine ugnimi, vidine drėgme, vidiniu sausumu ir vidiniu šalčiu. Šie vidiniai – endogeniniai patogeniniai faktoriai atsiranda dėl zang-fu organų disfunkcijų.
Yra ir daugiau patogeninių faktorių. Kaip kiti egzogeniniai patogeniniai faktoriai tradicinės kinų medicinos tekstuose taip pat pažymimos pavojingos užkrečiamos ligos, tarp jų ir epideminės. Kitiems patogeniniams faktoriams priskiriama ir nereguliari mityba, persivalgymas arba badavimas, tiktai vienos rūšies maisto vartojimas, nesuderinamo maisto vartojimas, nuovargis, stresas, fizinio darbo, judėjimo trūkumas, traumos, susižeidimai, parazitai.
O kaip galimi endogeniniai patogeniniai faktoriai nurodoma gleivių ir kraujo stagnacija ir septynios emocijos: džiaugsmas, pyktis, melancholija, susirūpinimas, sielvartas, baimė, išgąstis. Šios emocijos būdingos žmogui ir normaliomis aplinkybėmis nėra patogeninės.
Tačiau jei kai kurios jų pernelyg ilgai užsitęsia ar pernelyg jautriai išgyvenamos, gali sutrikdyti normalų qi tekėjimą ir išprovokuoti zang-fu organų ligas. Štai pyktis pažeidžia kepenis, didelis džiaugsmas gali neigiamai veikti širdį, sielvartas ir melancholija žeidžia plaučius, labai intensyvus ilgas mąstymas kenkia blužniai, baimė ir išgąstis žeidžia inkstus.
Gydytojas – ir kaip diagnozės instrumentas
Žmogaus kūnas yra organinė visuma. Todėl vietiniai patogeniniai pasikeitimai paveikia visą kūną. Maža to, patologiniai organų pakitimai atsispindi kūno paviršiuje. Prieš paskirdamas vaistus, kinų gydytojas pacientą pedantiškai testuoja.
Geras tradicinės kinų medicinos specialistas drauge yra ir diagnozės instrumentas bei prilygsta sudėtingai supermoderniai tyrimų aparatūrai, dažnai ją ir lenkia. Tik po smulkmeniškos apžiūros jis išrašo ligoniui receptą, vaistus jam skiria individualiai ir siekia panaikinti sutrikimo priežastį.
Tradicinėje kinų medicinoje yra keturi pagrindiniai diagnostikos metodai: pirmas – apžiūra, antras – klausymas ir uostymas, trečias – apklausa, ketvirtas – apčiupinėjimas. Per apžiūrą stebima paciento nuotaika, koordinacija, judesiai, apžiūrima veido spalva ir ypač liežuvis bei jo apnašos.
Klausymo metu klausomasi balso, kvėpavimo, kosulio, krenkštimo. Uostant nustatoma, koks kvapas sklinda nuo žmogaus. Pacientas apklausiamas, kad būtų teisingai nustatytas sindromas. Pavyzdžiui, gydytojas teiraujasi paciento, ar šis vengia šalčio ar karščio, ar drėgmės, ar turi temperatūros. Jei reikia, temperatūrą matuoja. Taip pat klausia dėl prakaitavimo, apetito, poreikio gerti, skonio pojūčių, klausinėja apie šlapinimąsi ir tuštinimąsi, skausmo lokalizaciją, miegą, menstruacijas, lytinę potenciją.
O apčiupinėjimas susideda iš kūno apčiupinėjimo ir pulso tikrinimo. Pulsą, beje, abiejose rankose kinai tikrina trimis pirštais, itin kruopščiai, tam skiria ypatingai daug dėmesio, nes iš pulso nustatomas ne širdies ritmo tankis, kaip kad įprasta Vakaruose, o patys įvairiausi žmogaus organizmo pokyčiai.
Tradicinėje kinų medicinoje išskiriami aštuoni pagrindiniai sindromai: yin ir yang, išorės – biao ir vidaus – li, nepakankamumo – xu ir pertekliaus – shi, šalčio ir karščio. Šie aštuoni pagrindiniai sindromai nurodo lokalizaciją ir patologinius pokyčius, ligos prigimtį, kūno atsparumo būklę ir patogeninius faktorius.
Taip pat sindromai diferencijuojami pagal zang-fu organus. Ligų skirstymas pagal zang-fu organus apima klinikinių duomenų, surinktų keturiais diagnostikos metodais, analizę ir ligos būklės identifikavimą.
Dar sindromai skirstomi pagal šešių kanalų: taiyang, yangming, shaoyang, taiyin, shaoyin, jueyin koncepciją ir keturių fazių: wei, qi, ing ir xue teoriją. Taip pat sindromai skirstomi pagal sanjiao – trijų kūno ertmių – arba lygių: viršutinio, vidurinio ir apatinio koncepciją.
Herbalinė medicina
Be abejo, svarbiausia dalis yra herbalinė kinų medicina. Tai gydymas natūraliomis gamtos gėrybėmis: vaistažolėmis, medžių šaknimis ir žieve, lapais, vaisiais, grybais, uogomis, mineralais, žvėrių, paukščių, jūros gyvių dalimis.
Iš jų daromi nuovirai, milteliai, piliulės, įvairaus dydžio rutuliukai, užpiltinės, sirupai, ekstraktai, kompresai, tepalai. Gydomasis augalas retai duodamas vartoti tik vienas – paprastai gydomąjį mišinį sudaro keli ar net keliolika skirtingų ingredientų.
Herbalinė kinų medicina nepamainoma gydant tokias lėtines ligas kaip: prostatos hipertrofija, prostatitas, impotencija, nemiga, depresija, sąnarių uždegimai, ginekologiniai sutrikimai ir dauguma kitų bėdų. Ir herbalinė medicina turi žymiai stipresnį gydomąjį poveikį nei biologiškai aktyvių taškų prideginimas, akupunktūra, masažas ar qi gong.
Stipriausiai veikia ir geriausiai organizmo įsisavinamos vaistažolės, kai iš jų daromi nuovirai. Tam yra skirti moliniai puodai, ir subėrus į juos konkrečiam sindromui gydyti specialiai suderintas vaistažoles, ant mažos ugnies verdama savotiška sriuba – tang. Nuoviras paprastai būna bjauraus skonio ir tikrai ne kiekvienas ryžtasi tokio atsigerti.
Keturios energijos ir penki skoniai
Tradicinėje kinų medicinoje naudojamos vaistažolės ir kitos natūralios vaistingosios medžiagos klasifikuojamos pagal tam tikras savybes ir poveikio pobūdį. Yra keturios klasifikavimo kategorijos. Pirma – keturių energijų ir penkių skonių.
Keturioms energijoms priskiriamos savybės yra šaltas, vėsus, šiltas, karštas. Vaistažolės, kurių savybės nei šaltos, nei karštos, vadinamos neutraliomis. Šie terminai nusako gydomają reikšmę, energines vaistažolių charakteristikas ir jų poveikio pobūdį.
Penki skoniai yra rūgštus, kartus, saldus, sūrus ir aitrus-aštrus. Jei skonis neaiškus, vaistingieji ingredientai laikomi beskoniais. Senovės gydytojai nustatė, kad skirtingų skonių vaistažolės turi skirtingą terapinį poveikį. Aitrūs-aštrūs vaistingieji augalai praplečia ir skatina qi cirkuliaciją ir pagyvina, stiprina kraują.
Saldžios vaistažolės tonizuoja, harmonizuoja, o taip pat sušvelnina kitų vaistažolių poveikį. Rūgštūs augalai absorbuoja ir kontroliuoja. Kai kurie iš jų sulaiko kraujavimą, turi sutraukiamąjį efektą. Kartūs augalai sausina ir silpnina ligos simptomus, pavyzdžiui, karštį. Sūrios vaistingosios medžiagos minkština ir naikina sukietėjimus, gumbus ir auglius, taip pat atpalaiduoja vidurius. Beskonės vaistažolės transformuoja drėgmę ir skatina šlapinimąsi.
Ypač svarbu, kad vaistažolės penkių skonių koncepcijoje klasifikuojamos pagal poveikio organizmui ypatybes, o ne pagal skonį, juntamą burnoje. Todėl kai kurioms vaistažolėms priskiriami net keli skoniai.
Be to, vaistingosios natūralios medžiagos skirstomos ir pagal poveikio intensyvumą į labai karštas, karštas, šiltas arba labai saldžias, saldžias, saldokas, ir tokiu pačiu principu skirstomos kitos savybės.
Vaistažolių poveikis
Antra klasifikavimo kategorija: kilimas, leidimasis, plūduriavimas ir grimzdimas. Vaistažolės, kurios kyla ir plūduriuoja, juda viršun ir į išorę. Jos skatina prakaitavimą, sukelia yang, provokuoja vėmimą, ir atveria angas. Vaistažolės, kurios leidžiasi ir grimzta, juda žemyn ir vidun. Jos nukreipia qi žemyn, skatina šlapinimąsi ir tuštinimąsi, prislopina yang ir nuramina mintis.
Bendrai vaistažolės funkcionavimo tendencijas apsprendžia skonis, savybės, kokybė ir apdorojimas. Vaistažolės, kurių ypatybės – kilimas ir plūduriavimas, turi būti aitrios-aštrios arba saldžios pagal skonio klasifikavimą ir šiltos arba karštos pagal energijų klasifikavimą. O tie gydomieji augalai ir natūralūs ingredientai, kurie apibūdinami kaip besileidžiantys ir grimzdantys, turi būti kartūs, rūgštūs arba sūrūs, taip pat vėsūs arba šalti pagal energiją.
Tokios vaistažolės kaip gėlės ar lapai, kurios yra lengvos, veikia kylančiai ir plūduriuojančiai. O substancijos, kurios yra sunkios, kaip antai sėklos, vaisiai arba mineralai, veikia nuleidžiamai ir gramzdinamai.
Trečia kategorija – tikslus vaistažolių poveikis atskiriems meridianams. Vaistažolės gali pasirinktinai kryptingai veikti kurią nors kūno dalį, šalindamos patogeninius pokyčius atskiruose meridianuose ir organuose. Meridianas, kurį vaistingasis ingredientas veikia, priklauso nuo to, kokie simptomai yra gydomi.
Pavyzdžiui, efedra skatina prakaitavimą, gydo astmą ir naudinga šlapinimuisi. Ji tinkama karščiuojant, peršalus ir mažai prakaituojant, kai į organizmą yra įsiveržęs egzogeninis patogeninis vėjas ir šaltis. Taip pat tinka, kai yra sunkus, skausmingas šlapinimasis, patinimai, edema. Taigi, laikoma, kad ji veikia plaučių ir šlapimo pūslės meridianus.
Ketvirta – tai vaistažolių toksiškumas. Išskiriamos labai nuodingos, nuodingos, truputį nuodingos ir visai nenuodingos vaistingosios medžiagos. Į tai svarbu atsižvelgti ruošiant gydomąjį mišinį, nes reikia vengti perdozuoti toksiškų ingredientų. O visai nenuodingos vaistažolės neturi jokio šalutinio poveikio. Pavyzdžiui, mėta yra visiškai netoksiška, o skorpionas yra toksiškas.
Keturių energijų ir penkių skonių, kilimo-leidimosi bei plūduriavimo-grimzdimo, tikslinio poveikio į meridianus, taip pat toksiškumo koncepcijos visapusiškai apsprendžia vaistažolių veikimo galimybes. Vaistingieji ingredientai kombinuojami taip, kad jų poveikis būtų susijęs ir jie vienas kitą papildytų.
Dvi ar daugiau vaistažolių yra derinamos taip, kad skatintų viena kitos terapinį efektą arba kad kuris nors ingredientas silpnintų toksinį, šalutinį kitų vaistingųjų medžiagų poveikį. Įvairūs vaistažolių derinimo variantai duoda skirtingus rezultatus. Tradiciškai vaistažolių derinimas klasifikuojamas tokia tvarka.
Abipusis stiprinimas: kai vaistažolės su panašiomis savybėmis yra derinamos, kad sustiprintų viena kitos gydomąjį efektą. Pavyzdžiui, gipsas (gypsum fibrosum) ir vaistinė marva kartu vartojant stiprina vienas kito poveikį numušant karštį ir malšinant ugnį.
Abipusė parama: kai vaistažolės yra derinamos taip, kad viena kuri nors yra pagrindinė, o kitos vaidina tik pagalbinį vaidmenį, siekiant išgauti terapinį efektą. Pavyzdžiui, plėvėtosios kulkšnės šaknis, paruošta kartu su Poria Cocos grybu, praplečia qi, stiprina blužnį.
Abipusis apribojimas arba stabdymas: taip būna, kai, norint pašalinti kurio nors vaistinio ingrediento toksinį arba šalutinį poveikį, dedama neutralizuojančių savybių turinti vaistažolė. Tarkim, norint neutralizuoti pinelijos stiebagumbio toksinus, į vaistažolių mišinį dedamas šviežias imbieras. Abipusis slopinimas: kai viena vaistažolė slopina arba silpnina kitos poveikį. Pavyzdžiui, ridiko sėklos silpnina ženšenio efektą praplečiant qi.
Abipusis priešiškumas: kai vaistažolės mažina arba neutralizuoja viena kitos pozityvų poveikį. Be to, į mišinį dedant priešiškas vaistažoles, gali būti išprovokuoti žalingi šalutiniai efektai. Tradicinėje kinų medicinoje šios nepageidaujamos kombinacijos puikiai žinomos kiekvienam pirmo kurso medicinos studentui, todėl joks kinų gydytojas į vaistingųjų augalų mišinį niekuomet nepaskirs priešiškai viena kitai veikiančių žolių.
Taip pat yra vaistažolių, kurių nedera vartoti sergant viena ar kita liga arba nėštumo metu. Žinoma, vartojant kai kuriuos vaistinguosius nuovirus, taikomi ir mitybos apribojimai, o kartais paskiriamos ir specialios dietos. Tarkim, gydant kepenų sutrikimus arba prostatitą, pacientui paprastai rekomenduojama nevartoti aštraus maisto ir stiprios koncentracijos alkoholinių gėrimų.
Daugiau informacijos apie tradicinę kinų mediciną bei kinų ir tibetiečių kultūrą – mano ir Godos Juocevičiūtės knygoje „Drakono alsavimas: Honkongas, Kinija, Tibetas“. Knygynuose, deja, jos seniai nebėra, tad lieka ieškoti bibliotekose.