- Dailiosios lyties atstovės kreipiasi į ginekologą profilaktiškai ar tik bėdai užklupus?
- Šiuo metu Lietuvoje moterys turi galimybę pas ginekologą apsilankyti profilaktiškai, nereikia net šeimos gydytojo siuntimo. Tačiau ką įmanoma ir būtina padaryti tos patikros metu – ar tik bendrai apžiūrėti, ar atlikti specializuotus tyrimus – lieka neaišku. Yra įrodyta, kad skirtingame amžiuje tam tikri tyrimai moterims turi būti atliekami skirtingu dažnumu.
Pavyzdžiui, gimdos kaklelio tyrimas Lietuvoje atliekamas 25-60 metų amžiaus moterims kas trejus metus. Krūtų mamografija - 50-69 metų - kas dvejus metus. Kyla klausimas, ar ne per vėlai pradedame juos taikyti ir ne per trumpai? O ir tyrimo atlikimas tik kas trejus metus, palieka abejonių. Pasaulinė praktika rodo, jog gimdos kaklelio tyrimą reikėtų atlikti moterims nuo lytinių santykių pradžios ir kartoti jį kasmet.
- O pačios moterys skuba pasinaudoti joms suteiktomis prevencijos programomis?
- Reikia pripažinti, kad abejomis programomis moterys naudojasi ne itin aktyviai. Ligonių kasų duomenimis, tai daro tik kas trečia ketvirta, kuriai patikra priklauso pagal amžių. Mūsų šalyje gyventojų sąmoningumas sveikatos klausimais dar nėra toks, kokio norėtume. Todėl raginu jas ateiti pasitikrinti profilaktiškai, o mes padarysime, ką galime. Be abejo, tai padidina darbo krūvį, o ir žmonės turėtų suvokti, ką valstybė gali finansuoti, o ko ne. Tačiau moterys turi žinoti, kad yra galimybė kreiptis į ginekologą ir pasitikrinti. Tiesa, kaip minėjau, iš ginekologinių prevencijos programų galime pasiūlyti tik dvi aukščiau įvardintas.
- Suprantu, kad su užleistais ligų atvejais susidurti tenka ne kartą.
- Pasitaiko atvejų, jog moterys kreipiasi, kai liga būna gerokai užleista, tačiau jų nėra daug. Tiesa, prieš dešimtmetį tai buvo kone masinis reiškinys. Be abejo, kiekvienas užleistas atvejis suneramina. Netgi norisi paklausti, kur pacientė buvo anksčiau. Tačiau moters gyvenimas sudėtingas – vienu laikotarpiu gali turėti sveikatos draudimą, kitu – ne.
Galbūt moteris jautė kokius nors ligos simptomus, bet augindama mažą vaiką vis atidėliodavo vizitą pas ginekologą. Be to, nemažai yra emigravusių, kurios grįžta po kelerių metų ir tik tada apsilanko pas mus. Dar viena priežastis – staigus ligos atsiradimas. Kiaušidžių, gimdos kaklelio vėžys yra vienos tų ligų, kurios kartais progresuoja labai greitai, todėl dažnai jos pastebimos tik vėlesnių stadijų. Todėl manau, nerimta kaltinti moterį nesirūpinimu savimi.
Kartais rajonuose gyvenančioms moterims ne taip paprasta pakliūti pas specialistą. Ne paslaptis, jog ne visi ten dirbantys šeimos gydytojai geba nustatyti ginekologines problemas. Taigi reikia nepamiršti, jog nesilankymo pas specialistus priežastis gali būti ir ribotas paslaugų prieinamumas.
- Medikai dažnai sako, jog didžiausia problema išlieka ankstyvoji ligų diagnostika. Kaip yra ginekologijoje?
- Tai tiesa. Ginekologams labiausiai nerimą kelia kiaušidžių vėžio diagnostikos galimybės. Nustatyti ankstyvosios stadijos kiaušidžių vėžį ir taip pratęsti kokybišką moters gyvenimą, galimybių kol kas nedaug ne tik mūsų šalyje, bet ir pasaulyje.
Kitų ligų diagnostika, mano manymu, šiuo metu problemų nekelia. Ginekologinės ligos diagnozuojamos išsamiai. Galime padaryti praktiškai viską, ką atlieka išsivysčiusios šalys. Taikome kryptingai mokslu paremtus tyrimus ir diagnostikos metodikas.
- Lytiškai plintančios ligos tarp moterų vis dar dažnos ar tai jau praeitis?
- Lytiniu keliu plintančių ligų šiek tiek mažėja arba bent jau nemačiau duomenų, kad pasitaikytų daugiau susirgimų sifiliu ar gonorėja. Galbūt taip yra todėl, kad mūsų šalyje pakankami lengvai prieinami antibiotikai, plačiai taikoma antibakterinė antibiotikų terapija, kas prislopina lytiškai plintančių infekcijų simptomus.
Tačiau kita vertus, neturime galimybės poliklinikose nemokamai tirti chlamidinės infekcijos, ŽIV. Jeigu žmogus kreipiasi į pirminės sveikatos priežiūros centrą pas šeimos gydytoją norėdamas išsitirti dėl lytiškai plintančių ligų, susiduria su įdomia situacija. Visų pirma didžioji dalis tyrimų yra mokami, antra – ne visose PSPC jie atliekami. Tiesa, pas dermatovenerologą galima kreiptis tiesiogiai, be siuntimo.
Dėl lytiniu keliu plintančių ligų tiriamos visos nėščiosios. Tačiau vėlgi – ne dėl visų, o tik AIDS ir sifilio, nes jos yra lemtingos vaisiui. Netiriama chlamidinė infekcija ir jei moteris neturi nusiskundimų, jos ir tepinėlio netiriame. Tuo tarpu gimdymo metu kūdikis gali užsikrėsti gonorėja ar trichomonine infekcija.
Dar viena problema – lytiniu būdu plintančios ligos tarp jaunimo. Visų pirma tai susiję su paauglių neatsakingu elgesiu.
- Natūraliai kyla klausimas – galbūt tiesiog paaugliai gauna per mažai informacijos apie lytinį gyvenimą, reprodukcinę sveikatą?
- Šiuo metu oficialaus, reguliaraus ir moksliškai pagrįsto lytinio švietimo Lietuva neturi. Tos priemonės, kurios vykdomos laimėjus projektus ES ar finansuojamos savivaldybių, tėra fragmentiškos. Netikiu, kad tai duotų esminę naudą paaugliams. Mokyklos kartais kviečia mane skaityti lytinio švietimo paskaitų moksleiviams tiek apie žmogaus anatomiją, lytinę reprodukciją, nepageidaujamą nėštumą, ligas, tiek ir apie dviejų žmonių emocinį bendravimą.
Tačiau tai tėra epizodiškai vykstančios paskaitos. Be to, lankydamasi mokyklose pastebėjau keistą tendenciją – atrodo, kad moksleiviams nereikia tos informacijos. Tačiau ne dėl to, kad neįdomu, o dėl to, kad apsimeta žiną viską. Kita vertus, kai pirmą kartą apsilankai mokykloje nežinai tų moksleivių, jų žinių lygio. Todėl ne taip lengva suvokti, kokios informacijos jiems reikia. Susakau tai, kas man atrodo aktualu, o kiek tai duos naudos – nežinia. Toks mokymas ištrauktas iš konteksto.
- Užsiminėte apie nepageidaujamą nėštumą. Kaip vertinate kartkartėmis sklandančias idėjas jauniems žmonėms kontracepcijos priemones kompensuoti PSDF lėšomis?
- Prieš vertindama turėčiau paminėti pavyzdžius šalių, kurios jau seniai tą daro. Skandinavijos šalyse tokia praktika pasiteisino. Paaugliams nemokamas kontracepcijos priemones jos duoda jau ne pirmus metus. Seniai įrodyta, kad tai veikia. Kodėl gi tuo nepasinaudojus mūsų šalyje? Nežinau.
Be abejo, ko gero pirmiausia reikėtų kalbėti apie PSDF lėšas. Patys matome, kad visur kur pažvelgsi pinigų trūksta. Kokybiškų, inovatyvių medikamentų kartais negauna sunkiomis ligomis sergantys, ką jau kalbėti apie retomis ligomis sergančiuosius. Matyt, įvertinus visas šias aplinkybes Lietuvoje dar ilgai nebus nemokamų kontraceptikų.
- Apverskime situaciją kitu kampu – kai susilaukti vaiko kaip tik nori, bet negali, ar valstybė turėtų apmokėti dirbtinio apvaisinimo procedūras?
- Manau, kad tai ne tik tikslinga, bet ir būtina padaryti. Nevaisingumas pagal tarptautinę ligų klasifikaciją yra pripažįstamas liga ir turi gydymo būdus. Be abejo, turi ir savo kainą. Turtingos valstybės kompensuoja bent vieną nevaisingumo gydymo ciklą, kai kurios – iki laimingo rezultato. Ar šiuo metu Lietuva pajėgi tai padaryti? Sunku spręsti, tačiau reikia judėti ta linkme.
Pirmiausia įvardinti, ar kompensuojama turėtų būti pati pagalbinio apvaisinimo procedūra, ar medikamentai. Galbūt galėtume pradėti būtent nuo pastarųjų. Vaistų yra įvairių, tiek skirtų moteriai, tiek ir vyrui. Manau, pradžioje bent išlaidas jiems reikėtų kompensuoti PSDF lėšomis.