Ypač džiaugiasi vaikai
„Gydymas žirgo judesiu teigiamai veikia tiek sveiko, tiek sergančio žmogaus kūną“, – pabrėžė Šiaulių universiteto Socialinės gerovės ir negalės studijų fakulteto Sveikatos studijų katedros lektorė kineziterapeutė Jurgita Rutkienė, užsiėmimus vedanti hipoterapijos centre Kurtuvėnuose (Šiaulių raj.).
Pasak jos, hipoterapija labai naudinga sveikatai, nes jos metu atliekamas ne vienas pratimas, o visas judesių kompleksas, kuris veiksmingas gydant įvairias negalias turinčius žmones. Taip pat sėdintis balne žmogus į smegenis gauna identiškus impulsus kaip ir žingsniuodamas, todėl žirgas gali padėti mokytis taisyklingos eisenos.
Taikydami hipoterapiją specialistai visada pastebi ryškius organizmo pokyčius: pagerėja laikysena, pusiausvyra, orientacija, judesių koordinacija, taip pat – galvos, liemens kontrolė, eisena tampa taisyklingesnė, laisvesnė. Ritmingi judesiai koordinuoja nervų ir raumenų sistemos darbą.
„Be to, žirgas stipriai veikia ir emociškai. Jei kineziterapijos salėje žmogus į mankštą žiūri kaip į sunkų darbą, tai hipoterapijos metu, pavyzdžiui, ypač vaikai labai džiaugiasi procesu, jaučia malonumą bendraudami su arkliais. Su tokiu nusiteikimu lengviau pasiekti gydomųjų tikslų“, – pastebėjo J.Rutkienė.
Pastebima, kad stiprėjant kūnui didėja ir vaiko pasitikėjimas savimi, savarankiškumas.
Svarbus žirgo būdas
Gydymo jojimu efektyvumą nulemia pagrindinis terapijos „įrankis“ – žirgas. Tačiau pašnekovė tikino, kad užsiėmimams gyvūno veislė didelės svarbos neturi.
Pagrindinis žirgo atrankos kriterijus hipoterapijai – meilė žmogui, santūrus elgesys visose situacijose. Terapijai netinka ne tik temperamentingas, bet ir baikštus, žmogumi nepasitikintis žirgas.
„Net jei vaikas po papilve prabėgtų, arklys neturi sureaguoti. Tai svarbu, nes pacientas gali turėti elgesio ir emocijų sutrikimų. Dažnai arklys būna reikiamo charakterio, tačiau netinkamos išvaizdos.
Pavyzdžiui, jo turi būti tiesi nugara ir pan. Vaikų gydymui renkamės žemesnius, suaugusiųjų – sunkesnius arklius“, – pasakojo J.Rutkienė.
Tinka ne visiems
Hipoterapijos užsiėmimai praktikuojami esant tokiems sutrikimams, kaip Dauno sindromas, cerebrinis paralyžius, įvairios nervų sistemos ligos, raumenų distrofija arba jų tonuso pakitimai, po galvos traumų, turintiems regos negalią.
J.Rutkienės pastebėjimu, dažniausiai tenka dirbti su vaikais, bet pagalbos kreipiasi ir suaugusieji (su išsėtine skleroze, po galvos traumų, insultų). Tačiau jų srautas yra kiek mažesnis.
Visgi svarbu nepamiršti, kad ši terapija pati savaime jokių stebuklų nepadarys ir visiškai tokių sunkių ligų išgydyti nepadės. Hipoterapija – tai gydymo proceso dalis, galinti palengvinti komplikacijas, užtikrinti efektyvesnę reabilitaciją.
„Mes tiesiog padedame pasiekti aukštesnius funkcinius tikslus, geriname gyvenimo kokybę. Vienas žmogus, pavyzdžiui, po mikroinsulto laiku pradėjęs dirbti gali nebejausti jokių ligos pasekmių, o kitas tuo tarpu gulėti patale“, – sakė kineziterapeutė.
Tačiau šio gydymo būdo negalima taikyti, jei žmogus yra alergiškas žirgams, serga nekontroliuojama epilepsija, ūmia infekcine liga (tai galioja bet kokiai sporto šakai). Šie užsiėmimai netinka ir sergantiems hemofilija, trečio laipsnio skolioze, esant pažengusiai osteoporozei.
„Nors šiandien jau niekas neabejoja hipoterapijos veiksmingumu – ji, kaip gydymo būdas, įteisinta praktiškai visoje Vakarų Europoje, tokios procedūros pacientams dažnai sunkiai prieinamos dėl jų kainos. Tad dėl platesnio šios terapijos taikymo laukiame ir palankių vėjų valdžios koridoriuose“, – viliasi J.Rutkienė.