– Baltų chalatų ir medicinos buvote apsupta nuo pat mažens – esate garsios gydytojos neonatologės Ilonos Aldakauskienės dukra. Mamos pavyzdys įkvėpė pasirinkti gydytojos kelią?
– Mano mama – puikus šeimyniškumo, disciplinos bei meilės darbui pavyzdys. Augdama medikų šeimoje gydytojo gyvenimą mačiau iš arti, girdėjau medicinines diskusijas. Žinoma, pavyzdys įkvėpė ir nukreipė. Galbūt sunku patikėti, tačiau nebuvau įkalbinėjama rinktis mediko profesiją ir pati sprendimą priėmiau anksti. Pamenu vaikystėje ši profesija man atrodė lyg iš filmų, romantizuota, bet kartu mane žavėjo knygos, pasakojimai, o bemiegės naktys ligoninėje išvis nuotykis!
Tėvų požiūris, jų pagarba ir meilė darbui įskiepijo ir manyje panašias vertybes. Džiaugiuosi, kad iki pat šios dienos tėvai yra mano didžiausi palaikytojai ir patarėjai tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime.
– Kelionė iki išsvajoto gydytojos diplomo truko dešimtmetį. Kokie momentai medicinos ir rezidentūros studijų metu buvo sunkiausi, o ką prisimenate su džiaugsmu?
– Mūsų darbas tiek emociškai, tiek fiziškai sunkus, tačiau man šie sunkumai yra savotiškas iššūkis ir tam tikra prasme mediko profesijos žavesys. Deja, dešimtmečio šioje sistemoje nepakako suprasti, kodėl medikų bendruomenėje vis dar stokojame kultūros ir pagarbos vienas kitam. Kartais tai tampa pagrindiniu iššūkiu kasdieniame darbe.
O džiugių ir emocionalių momentų daug. Rezidentūrą baigiau neseniai, galbūt todėl didžiausią džiaugsmą teikia teigiami klinikinio darbo rezultatai. Būtent noras padėti atveda mus į šią specialybę ir duoda ryžto tikrai netrumpam mokslo kelyje. Visad galvodama apie džiugius dalykus medicinoje prisimenu čia sutiktus žmones. Per dešimt metų atradau daug artimų draugų, siektinų idealų, nuostabių bendradarbių. Manau šiame darbe svarbu turėti su kuo atvirai pakalbėti ir pasidalinti, nes čia laiko praleidžiame nežmoniškai daug, o emocinis krūvis dažnai yra daug didesnis nei fizinis.
– O jeigu paprašyčiau apibūdinti juodžiausią darbo dieną...
– Manau, jog gydytojo profesijoje juodžiausios dienos būna, kai supranti, kad suklydai, ir kai supranti, kad niekuo nebegali padėti. Pirmoji patirtis ištinka visus besiverčiančius medicinos praktika: vienos klaidos būna mažesnės, kitos atneša letalias išeitis. Didelė dalis mano darbo sunkumo, su kuriuo kasdien keliauju į darbą, slypi suvokime, jog mano klaida gali baigtis mirtimi. Tiesa, šis jausmas verčia nuolat tobulėti ir gilintis į specialybės niuansus.
Vis dėlto klaidų kultūra medicinoje, mano nuomone, vis dar skurdi: medicinos darbuotojai vis dar linkę slėpti profesines nesėkmes, kadangi sistemoje nesijaučia saugūs. Gebėjimas laiku suvokti, jog nebegali nieko pakeisti, manau, yra viena geriausių gydytojo specialisto savybių. Lietuvoje vis dažniau ir vis daugiau kalbama apie užsispyrėlišką gydymą, kuomet, mokslui žengiant vis pirmyn, atsiranda dilema: ar taikydami maksimalius gydymo veiksmus geriname paciento būklę, ar tik ilginame mirties trukmę? Man tai vienas įdomiausių medicinos etikos klausimų, turinčių begalę skirtingų požiūrio kampų. Niekada nėra lengva sustoti ir pasakyti sau bei artimiesiems „padarėme viską, ką galėjome, bet...“, nes mūsų prigimtis padėti. Tačiau žvelgiant iš kitos perspektyvos, tokioje situacijoje vis dar galime padėti pacientui užtikrinti orią mirtį.
– Nuo pat medicinos studijų pradžios pradėjote dirbti pagalbine darbuotoja Naujagimių intensyvios terapijos skyriuje. Kokių patirčių pasisėmėte šiame skyriuje? Kaip šie patyrimai prisidėjo prie anesteziologijos-reanimatologijos specializacijos pasirinkimo?
– Patirčių čia pasisėmiau išties daug ir šis darbas stipriai prisidėjo prie mano profesinio pasirinkimo. Būti pagalbiniu darbuotoju jaunam amžiuje manau yra naudinga – pradedi labiau vertinti ir gerbti jų darbą ir indėlį į bendrą paciento gerovę. Darbas su vaikais yra be galo jautrus tiek emociškai, tiek fiziškai. Naujagimių intensyvios terapijos skyriuje gydomų pacientų svoris kartais nesiekia 500 gramų, todėl kiekvienas prisilietimas turi būti apgalvotas ir švelnus. Visi mažylių jutimai turi būti įvertinami: klausa, uoslė, šviesos, drėgmės ar šilumos pojūčiai. Tai galima pritaikyti ir mano šiandieniame darbe. Į pacientą orientuotame intensyvios terapijos skyriuje turime galvoti, kaip leisti žmogui pailsėti nakties metu, vengti nereikalingų garsų, nesukelti nereikalingo skausmo ar papildomo emocinio streso. Juk visi užpuolus peršalimui norime namų jaukumo ir ramybės.
Vis dėlto ryškiausios, giliausiai įsirėžusios šio darbo patirtys yra emocinės. Kiekvieno gedinčio žmogaus skausmas yra sunkiai suvokiamas, tačiau gedinčių tėvų skausmas atrodo nepakeliamas. Mano prisiminimuose išlikusi sunkiai su netektimi susitaikančių tėvų rauda. Tačiau jau tada mane žavėjo ramus ir empatiškas gydytojo vaidmuo tokiose situacijose. Man, tuo metu medicinos mokslus tik pradedančiai studentei, tai atrodė gražiausia ir sunkiausiai išugdoma gydytojo savybė. Kažkur čia mane ir „užkabino“ intensyvi terapija. Iki pat šios dienos, didžiausią pagarbą man kelia gydytojai, gebantys ramiu tonu ir šaltu protu suvaldyti net atrodytų nevaldomas situacijas. Aš dėkinga gyvenimui, kad turėjau tokią neįkainojamą patirtį, anksti ir jautriai pirmą kartą patirti ir pamilti intensyvią terapiją.