Paauglystėje svajojau žaisti JAV Nacionalinėje moterų futbolo komandoje. Mokydamasi pradėjau žaisti futbolo komandoje, labai džiaugiausi. Deja, dar mokykloje patyriau kelis smegenų sutrenkimus. Tada nežinojau, kad jie stipriai pakeis mano gyvenimo trajektoriją.
Praėjo šešeri metai po mokyklos, gyvenau įprastą dvidešimt kelerių metų jauno žmogaus gyvenimą – baiginėjau koledžą, rašiau magistro darbą apie mankštas ir reabilitaciją. Tuo metu visą dieną dirbau fizioterapijos klinikoje, o laisvalaikiu teisėjaudavau futbolo rungtynėms, pramogavau su draugais, stengiausi įgyvendinti visas svajones ir išsikeltus tikslus. Mano gyvenimas buvo aktyvus ir įdomus. Deja, tuo metu pradėjo kartotis priepuoliai, todėl teko keisti gyvenseną.
Gyvenimą keičiantis priepuolis
Pirmą stiprų priepuolį, tokį, kai parkrenti, purto visą kūną ir galiausiai netenki sąmonės, patyriau 2009 m., būdama pas tėvus. Nesupratome, kas atsitiko, ar tai vėl pasikartos.
2010 m. rudenį, būdama 24 m., patyriau dar stipresnį priepuolį – po jo supratau, kad gyvenimas nebebus toks pats. Mane nuvežė į priimamąjį, ligoninėje tris dienas išgulėjau komoje.
Ligoninėje man skyrė vaistų, o kai atgavau sąmonę, gydytojai paaiškino – jų nuomone, priepuolį galėjo sukelti reakcija į vaistus nuo pykinimo, kuriuos tuo metu vartojau. Būna įvairių šalutinių reakcijų į vaistus, taigi, jų paaiškinimas man pasirodė visiškai logiškas.
Tiesa, priepuolis buvo labai stiprus ir turėjo liekamojo poveikio. Grįžusi į kasdienybę pastebėjau, kad suprastėjo trumpalaikė atmintis, jaučiau silpnumą, nuovargį, būdavo stiprių galvos skausmų, sunkiai sekdavosi susikaupti kelioms užduotims, kartais net paprastas užduotis būdavo sunku atlikti. Po priepuolio teko atsisakyti trenerės darbo, be to, man trims mėnesiams skyrė nedarbingumą nuo pagrindinio – fizioterapeuto asistentės darbo.
Buvau priversta keisti netgi ilgalaikius planus. Rudenį ketinau toliau mokytis, kad tapčiau gydytoja fizioterapeute, tačiau neurologai įspėjo, kad mano būklė dar nestabili ir reikėtų pasisaugoti. Mokslus teko atidėti.
Galvoje sukosi dvi mintys: Koks gyvenimas manęs laukia? Ar priepuoliai kartosis?
Ilgas kelias iki diagnozės
Į mano klausimus greitai buvo atsakyta – gyvenimas tapo visiškai kitoks, o priepuoliai kartojosi.
Po dvejų ar trejų metų vėl ištiko labai stiprus priepuolis, gana greitai – dar vienas. Abiem atvejais medikai vėl pareiškė, kad tai – šalutinė reakcija į įvairius mano vartotus vaistus.
Tarp priepuolių buvo afazijos – kalbos praradimo periodų, kai buvau visiškai sąmoninga, tačiau kelias valandas negalėjau kalbėti. Laikui bėgant tokie sutrikimai dažnėjo – kartais iki 50 per dieną. Jie sekino ir tiesiog varė į neviltį.
Neurologai stengėsi suprasti, ar šie epizodai yra mažesni priepuoliai, vis tik mano priepuoliai buvo tokie keisti, ypač kalbos praradimo momentai, kad medikams teko sunki užduotis – jie gilinosi, kad galėtų paskelbti man diagnozę.
Jums – epilepsija
Buvo labai sunku gyventi nežinioje, man žūtbūt reikėjo diagnozės. 2019 m. persikėliau Į Ohają, ten nuėjau pas naują gydytoją. Pirmo apsilankymo metu išpasakojau jam visą savo istoriją, nupasakojau simptomus. „Akivaizdu, kad jums – epilepsija“, – konstatavo jis.
Epilepsija yra neurologinė liga, kurios metu dėl smegenų veiklos sutrikimo žmogų ištinka priepuoliai, sutrinka elgesys, pojūčiais. Mano atvejis su kalbos praradimo epizodais buvo labai retas, todėl medikams buvo sunku suprasti, kas man yra.
Sužinojusi, kad man – epilepsija, pajutau palengvėjimą. Be abejo, epilepsija – mažas džiaugsmas, kita vertus, atsikvėpiau, sulaukusi diagnozės ir pagaliau sužinojusi, kas man yra. Vėliau neurologas man paaiškino, epilepsijos riziką stipriai padidino smegenų sutrenkimai, kuriuos patyriau mokykloje žaisdama futbolą.
Šiaip ar taip, nuo pečių nukrito nemenka našta, sulaukiau atsakymų, dabar galėjau ieškoti pagalbos.
Ir pagaliau – gyvenimas be priepuolių
Dar po pirmojo priepuolio man skyrė vienokių ir kitokių vaistų nuo priepuolių, tačiau nė vieni nepadėjo. Po diagnozės man išrašė kitokių vaistų. Praėjo pusantrų metų, per tą laiką nebuvo nė vieno priepuolio.
Šiuo metu man 35-eri, nedirbu, nes auginu 2 metų sūnų. Turėdama daug asmeninės patirties, galiu padėti kitiems, kurie turi panašių rūpesčių, pavyzdžiui, patarti kreiptis į kitą specialistą. O aš pati gyvenu visiškai kitaip, nei prieš dešimt metų, kai prasidėjo priepuoliai.
Tiems, kas nežino, ką daryti, patarčiau kalbėti su gydytojais, išsamiai pasakoti apie savo simptomus, išklausyti antrą nuomonę, ieškoti žmonių ir bendruomenių, kurios galėtų padėti.
Kitas patarimas – nusiteikite, kad gali praeiti nemažai laiko, kol jums nustatys teisingą diagnozę ir skirs tinkamą gydymą. Man prireikė net 10 metų, kita vertus, nepasidaviau, ir galiausiai tai davė rezultatų.
Galiausiai noriu pabrėžti – visada yra vilties, kad ir kaip sunku būtų, tunelio gale visada matyti šviesa.