Akmeningas kraštas
Pradėkime istoriją nuo to, kad Gediminas kilęs iš akmeningo krašto. Ir tikrai ne todėl, kad garsėja įspūdingais žemės akmeninis... Atvirkščiai – inkstų. Kai vyras pateko į ligoninę, gydytojai pajuokavo, kad iš to krašto žmonės su brangakmeniais organuose rikiuojasi eilėje, o sulaukti vyresnio amžiaus nepatyrus priepuolio – retenybė.
Vyras pamena: prieš dvejus metus buvo eilinė, niekuo neišsiskirianti vasaros diena. Ankstų rytą atsikėlęs ir susiruošęs į darbą Gediminas nė neįtarė, kad už kelių valandų atsidurs ligoninėje. Nė neįpusėjus darbo dienai, pilvo ertmėje atsirado nepakeliamas skausmas, toks, jog trumpam vyras prarado sąmonę. Kadangi jis kilęs iš akmeningo krašto, ne kartą girdėjo panašias istorijas, todėl puikiai suprato, kad atėjo laikas kuopti akmenis ir jam.
Sukaupta kolekcija
Gediminui ligoninėje buvo pasakyta, kad visą užkauptą lobį bus sudėtinga panaikinti. „Ir šlapimtakiuose ir inkstuose rikiavosi įvairaus dydžio akmenys. Tiksliai nepamenu, bet tikrai buvo ir kelių centimetrų“, – pasakoja pašnekovas.
Nieko nelaukdami gydytojai pradėjo sprogdinimo darbus. Akmenukai vienas po kito buvo suskaldyti ultragarsu. Tik kadangi pagrindinis jų kelias į laisvę buvo gan užkimštas, teko įstatyti stentą.
„Dvi savaites turėjau nemaloniai šlapintis ir vis tikėjausi, kad visi akmenukai išbyrės“, – apie viltį pasakoja Gediminas pridurdamas, kad gydytojai jau buvo įspėję, kad kitu atveju bus reikalinga operacija.
Operacijos nepavyko išvengti
Po dviejų savaičių vyrui vėl teko praverti ligoninės duris. Tik šį kartą ne dėl visą kūną suriečiančio priepuolio, o dėl galutinio patikrinimo, ar visi akmenys pasišalino su šlapimu.
„Naujienos nebuvo geros, – atsimena Gediminas. – Pasirodo didžioji kolekcijos dalis taip ir liko viduje. Matyt, kad pripratus prie komforto nelabai norėjo išvysti dienos šviesą.“ Chirurginiu būdu galiausiai buvo atsikratyta to, kas kūne kaupėsi ne vienerius metus.
„Žmona savo „lobį“ laiko sandariai uždarytą stiklainyje. Jis į visus spokso aukštai nuo lentynos, – juokauja Gediminas. – Pagalvojau, kad užteks vienos brangakmenių kolekcijos ir antros neparsivežiau.“
Norėdamas išvengti pakartotinių priepuolių ir paskatintas gydytojų Gediminas dabar profilaktiškai atlieka šlapimo tyrimus. Kaip pats juokauja: „Kilus iš akmeningo krašto, negali žinoti, kad vėl teks skaldyti brangakmenius.“
Interviu su specialistu:
Medicinos diagnostikos ir gydymo centro gydytojas urologas Arūnas Jaškevičius:
– Kas yra inkstų akmenligė?
– Akmenys – tai medžiagų apykaitos sutrikimas, kai inkstuose pradeda kauptis druskų kristalai, kurių organizmas nesugeba natūraliai pašalinti. Būdami inkstuose jie nesukelia jokių nemalonių simptomų, todėl tyliai gali augti ne vienerius metus. Kol akmuo nedidelis, iki penkių milimetrų, gali natūraliai pasišalinti su šlapimu. Pradėję leistis didesni akmenys užstringa šlapimtakyje ir sukelia ypač stiprius, nepraeinančius skausmus. Tokius akmenis būtina skubiai šalinti. Priklausomai nuo individualaus atvejo, kartais užtenka sumažinti šlapimtakio uždegimą, kad akmuo natūraliai išeitų, o kartais reikia ir chirurginės intervencijos.
– Įmanoma aptikti akmenis, kol neištiko priepuolis?
– Inkstuose esančius akmenis, dar nebylius ir nesukeliančius skausmų, galima pamatyti ištyrus ultragarsu arba rentgeno aparatu. Inkstų ir šlapimtakio apžiūra turėtų būti kiekvieno vyresnio nei trisdešimties metų žmogaus kasmetinės sveikatos profilaktikos kalendoriuje.
Jei akmuo yra nedidelis, paliekame jį stebėti. Taip pat svarbu išsiaiškinti jo susidarymo priežastis: ar tai įprastas kalcio oksalatas, ar dėl šlapimo rūgšties susidaręs uratinis akmuo. Kol akmuo neišėjęs, jo sudėties nustatyti negalime, bet būna, kad žmogus atsineša anksčiau su šlapimu pasišalinusį akmenį, kurį galima ištirti laboratorijoje. Tokius „suvenyrus“ reikėtų pasilikti, nes jie gali padėti tolesniam gydymui. Paprastai tam pačiam žmogui auga vienos rūšies akmenys.
Daug pacientų apie inkstuose susidariusius akmenis sužino tik skubiosios pagalbos skyriuje, kur patenka prasidėjus ūmiam septynių aštuonių balų skausmui, kai akmuo pradeda leistis šlapimtakiu ir ten užstringa. Maži akmenys, iki keturių penkių milimetrų, nors ir sukelia nemalonių pojūčių, paprastai patys pasišalina su šlapimu. Jei akmuo didesnis, jis užstringa šlapimtakyje, šlapimas nebegali nutekėti arba nutekėjimas sulėtėja, inksto kolektorinė sistema plečiasi. Užstrigęs akmuo dirgina šlapimtakį, jame prasideda uždegimas. Aštrus skausmas jaučiamas viename ar kitame šone, nugaros juosmens srityje, po šonkaulių lanku. Skausmas leidžiasi į kirkšnį ir neslopsta.
– Kokiu būdu šalinami inkstų akmenys?
– Šlapimtakyje užstrigusius inkstų akmenis reikia kaip įmanoma greičiau pašalinti. Akmenis reikia suskaldyti į mažesnius gabalėlius, kad jie galėtų laisvai nutekėti su šlapimu. Mažiausiai invazinis skaldymo būdas – ekstrakorporinė litotripsija, kai tiesiai į akmenį nukreipiamos smūginės bangos. Šiuo metodu galima suskaldyti akmenis viršutiniame ir viduriniame šlapimtakio trečdalyje ir prie pat šlapimo pūslės. Jei akmuo įstringa apatinėje šlapimtakio dalyje, kur jo negalima diagnozuoti rentgeno spinduliais, akmuo skaldomas lazeriu, įvedamu per natūralias angas.
Litotripsijos būdu galima skaldyti ne tik šlapimtakyje įstrigusius, bet ir iki dviejų centimetrų skersmens akmenis, kurie dar glūdi pačiuose inkstuose. Tokių operacijų metu nepažeidžiami šlapimo takai. Operacija užtrunka apie keturiasdešimt šešiasdešimt minučių. Priklausomai nuo akmens dydžio ir struktūros, parenkamas tinkamas smūginių bangų stiprumas ir dažnis.
Gydytojas procesą stebi echoskopu. Procedūros metu pacientas išlieka sąmoningas, skausmas numalšinamas intraveniniais medikamentais. Operacijos metu pacientas jaučia tik maudimą užpakalinėje juosmens srityje. Po operacijos dar porą valandų stebime pacientą, atliekame pakartotiną echoskopiją. Akmens skeveldros gali pradėti pasišalinti tą pačią dieną, po savaitės ar net po pusmečio.