Insultą išgyvenęs D. Katkus: iki šiol nejaučiu vienos rankos vietos

„In­sul­tas – bjau­ri li­ga. Tik­rai nie­kam ne­pa­ta­riu juo sirg­ti. Ne­ap­si­mo­ka“, – sa­ko prieš pen­ke­rius me­tus in­sul­tą pa­ty­ręs Vil­niaus mies­to sa­vi­val­dy­bės šv. Kris­to­fo­ro ka­me­ri­nio or­kest­ro me­no va­do­vas ir vy­riau­sia­sis di­ri­gen­tas Do­na­tas Kat­kus.

Su lai­min­ga pa­bai­ga

Pri­si­min­da­mas šį ne­ma­lo­nų įvy­kį ma­est­ro pa­sa­ko­jo, kad tą die­ną su bi­čiu­liais va­ka­rie­nia­vo „Ne­rin­gos“ res­to­ra­ne. „Nu­kri­tus ša­ku­tei pa­si­len­kiau jos pa­kel­ti, bet pa­ju­tau, kad vi­siš­kai ne­val­dau ran­kos. Ban­dy­da­mas juo­kau­ti su drau­gais ne­be­ga­lė­jau net riš­liai sa­ki­nio pa­sa­ky­ti. Ge­rai, kad ap­lin­ki­niai iš­kart su­prato, kas man nu­ti­ko ir tuoj pat iš­kvie­tė grei­tą­ją pa­gal­bą. Ji at­va­žia­vo po de­šim­ties mi­nu­čių, su­lei­do vais­tų ir at­si­ga­vau. Tie­sa, vis tiek bu­vau nu­vež­tas į li­go­ni­nę, ta­čiau jau po sa­vai­tės bu­vau iš­leis­tas“, – kal­bė­jo D.Kat­kus.

Ma­est­ro džiau­gė­si, kad in­sul­to pa­sek­mės – ne­žy­mios. „Iki šiol dar vie­nos ran­kos vie­tos ne­jau­čiu. Bet tai bu­vo ne­di­de­lis in­sul­tas. Tad ką jau kal­bė­ti apie rim­tes­nį at­ve­jį“, – pa­brė­žė jis.

To­dėl pa­šne­ko­vas ra­gi­no steng­tis gy­ven­ti svei­kai, ne­bi­jo­ti nu­ei­ti pas šei­mos gy­dy­to­ją, pri­si­žiū­rė­ti, kad krau­jo kre­šu­mas bū­tų nor­mos rė­muo­se. Jei rei­kia, var­to­ti jam su­re­gu­liuo­ti skir­tus vais­tus ir nepamiršti profilaktikos priemonių. Taip pat pro­fe­so­rius pa­ta­rė ne­laks­ty­ti, veng­ti di­de­lio fi­zi­nio krū­vio.

Tik­ri­na­si kas dve­jus me­tus

Be to, il­gus me­tus rū­kęs D.Kat­kus ki­tiems pri­myg­ti­nai ne­siū­lo to da­ry­ti. „Ši ma­no be­pro­tys­tė iš­si­sklai­dė jau prieš 30 me­tų. Tik­rai ne­pa­ta­riu rū­kyt. Tie, ku­rie rū­ko yra kvai­lu­mo vir­šū­nė­je – mo­ka di­džiu­lius pi­ni­gus tam, kad ga­lė­tų su­sirg­ti in­sul­tu“, – sa­kė jis.

„Kaip pa­si­kei­tė ma­no mi­ty­ba? Vi­so­kie val­gy­mo re­gu­lia­vi­mai man yra juo­kin­gi. Ne­rei­kia sa­vęs kan­kin­ti, juk jei val­gy­si vien dar­žo­ves, vis tiek anks­čiau ar vė­liau nu­mir­si. Man ge­riau­siai pa­de­da la­ši­niai. At­si­rie­ki ga­ba­liu­ką ir iš kar­to svei­kė­ji. Svar­biau­sia – vis­ko val­gy­ti po tru­pu­tį ir per daug ne­suk­ti dėl to gal­vos“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas.

Li­gą iš­gy­ve­nęs gar­sus di­ri­gen­tas re­gu­lia­riai lan­ko­si pas gy­dy­to­ją – tik­ri­na­si kas dve­jus me­tus. Ta­čiau pa­brė­žė, kad svar­biau­sia są­ly­ga tvir­tai svei­ka­tai – ge­ras nu­si­tei­ki­mas. „Rei­kia my­lė­ti sa­ve, my­lė­ti ki­tus, sa­vo ar­ti­mus ir vis­kas bus ge­rai“, – įsi­ti­ki­nęs ma­est­ro.

Ne­pa­kan­ka dė­me­sio prie­šir­džių vir­pė­ji­mui

Iš krau­jo­ta­kos sis­te­mos li­gų in­sul­tas ir ki­ti gal­vos sme­ge­nų krau­jo­ta­kos su­tri­ki­mai iš­lie­ka an­tra pa­grin­di­ne mir­ties prie­žas­ti­mi. Apie 10–11 tūkst. žmo­nių kiek­vie­nais me­tais pa­ti­ria nau­ją in­sul­tą.

In­sul­tai bū­na he­mo­ra­gi­niai (sme­ge­nys pa­žei­džia­mos krau­jui iš­si­lie­jus į sme­ge­nų au­di­nį) ir iš­emi­niai. Pas­ta­rie­ji in­sul­tai ga­li bū­ti ate­ro­skleroziniai (są­ly­go­ti pa­ki­lu­sio krau­jo spau­di­mo) ir em­bo­li­niai, daž­niau­siai at­si­ran­dan­tys dėl prie­šir­džių vir­pė­ji­mo.

„Prie­šir­džių vir­pė­ji­mas – la­bai daž­nai pa­si­tai­kan­ti li­ga ir yra vie­na daž­niau­sių in­sul­to prie­žas­čių. Ne­re­tai žmo­nės tai pa­mirš­ta, – pa­ste­bė­jo VUL San­ta­ros kli­ni­kų gy­dy­to­ja kar­dio­lo­gė prof. dr. Ža­ne­ta Pet­ru­lio­nie­nė. – Prie­šir­džių vir­pė­ji­mo me­cha­niz­mas nu­le­mia kre­šu­lių su­si­da­ry­mą šir­dies ert­mė­se ir prie­šir­džiuo­se. Šio­se vie­to­se su­si­da­rę trom­bai ga­li su krau­ju nu­ke­liau­ti į gal­vos sme­ge­nis, už­kimš­ti krau­ja­gys­lę ir su­kel­ti in­sul­tą.“

Gy­dy­to­ja pa­brė­žė, kad anks­ty­vas prie­šir­džių vir­pė­ji­mo diag­no­za­vi­mas ir grą­ži­ni­mas si­nu­si­nio rit­mo lai­ku yra vie­na svar­biau­sių in­sul­to pro­fi­lak­ti­kos prie­mo­nių.

„Prie­šir­džių vir­pė­ji­mą iš­gy­dy­ti ir su­grą­žin­ti nor­ma­lų si­nu­si­nį rit­mą rei­kia per pir­mas dvi pa­ras. At­vy­kus vė­liau jau bū­na pa­di­dė­ju­si kre­šu­lių su­si­da­ry­mo šir­dy­je ri­zi­ka. Ir tuo­met be krau­ją skys­ti­nan­čių vais­tų ne­be­ga­li­me grą­žin­ti si­nu­si­nio rit­mo. Di­džiau­sia bė­da, kad dau­gu­ma žmo­nių pa­čios in­sul­to pra­džios ne­jun­ta ir daž­nai at­vyks­ta pa­vė­luo­tai. Tuo­met te­ga­li­me ma­žiau­siai trims sa­vai­tėms skir­ti krau­ją skys­ti­nan­čius vais­tus, ir tik įsi­ti­ki­nus, kad prie­šir­džiuo­se nė­ra trom­bų, grą­žin­ti nor­ma­lų si­nu­si­nį rit­mą“, – aiš­ki­no me­di­kė.

Ž.Pet­ru­lio­nie­nės pa­ste­bė­ji­mu, jau įvy­kus in­sul­tui su­dė­tin­ga iš­si­aiš­kin­ti, ar žmo­gus prieš tai tu­rė­jo šir­dies rit­mo su­tri­ki­mų, tam rei­kia spe­cia­laus ty­ri­mo. Jei prie­šir­džių vir­pė­ji­mai kar­to­ja­si, in­sul­to ti­ki­my­bė di­dė­ja ke­lis kar­tus. Ypač ri­zi­ka iš­au­ga su am­žiu­mi.

Mi­ty­bos ga­lia

Kal­bė­da­ma apie ki­tus in­sul­to ri­zi­kos veiks­nius pro­fe­so­rė pa­brė­žė, kad vi­soms su krau­jo­ta­kos sis­te­ma su­si­ju­sioms li­goms jie yra ben­dri. Tai – ar­te­ri­nė hi­per­ten­zi­ja, dis­li­pi­de­mi­ja (pa­di­dė­jęs cho­les­te­ro­lio kie­kis), nu­tu­ki­mas, rū­ky­mas, cuk­ri­nis dia­be­tas.

Tai­gi sie­kiant jų veng­ti rei­kė­tų bū­ti pa­kan­ka­mai fi­ziš­kai ak­ty­viems, at­si­sa­ky­ti ža­lin­gų įpro­čių. Ne­abe­jo­ti­nai di­džiu­lę reikš­mę tu­ri mi­ty­ba.

„Tai – pre­ven­ci­nės me­di­ci­nos es­mių es­mė. Nuo to pri­klau­so la­bai daug da­ly­kų, tei­sin­ga ar ne­tei­sin­ga mi­ty­ba da­ro įta­ką la­bai daug li­gų, ypač mi­nė­tie­siems in­sul­to ri­zi­kos veiks­niams kon­tro­liuo­ti“, – sa­kė Ž.Pet­ru­lio­nie­nė.

Ar ži­no­jo­te, kad ...

Ty­ri­nė­da­mi ja­po­nų il­ga­am­žiš­ku­mo bei svei­kos krau­jo­ta­kos pa­slap­tis moks­li­nin­kai įro­dė, kad pus­ry­čiams ka­sdien val­go­mas tra­di­ci­nis pa­tie­ka­las nat­to tu­ri daug šir­dies ir krau­ja­gys­lių sis­te­mai nau­din­gų sa­vy­bių. Ver­tin­giau­sias nat­to pa­tie­ka­lo, pa­ga­min­to iš spe­cia­liu bū­du fer­men­tuo­tų so­jų pu­pe­lių, kom­po­nen­tas yra na­to­ki­na­zė. Tai - fer­men­tas, ku­rio nau­da ir cen­tri­nei ir pe­ri­fe­ri­nei krau­jo­ta­kai įro­dy­ta moks­li­niais ty­ri­mais: ne­lei­džia su­si­da­ry­ti trom­bams, ar­do jau su­si­da­riu­sius trom­bus, ge­ri­na krau­jo cir­ku­lia­ci­ją, ma­ži­na krau­jo klam­pu­mą, at­si­ran­dan­tį su am­žiu­mi ir dėl ki­tų ri­zi­kos veiks­nių. Na­to­ki­na­zės fer­men­tas ne­tu­ri pa­kai­ta­lo dau­ge­lio pa­sau­lio ša­lių gy­ven­to­jų mi­ty­bo­je, taip pat Lie­tu­vo­je.

Mi­ty­bo­je, ku­ri pa­lan­ki krau­jo­ta­kai, ne ma­žiau svar­būs ir an­ti­ok­si­dan­tai, ku­rie neut­ra­li­zuo­ja kenks­min­gą lais­vų­jų ra­di­ka­lų po­vei­kį, ma­ži­na už­de­gi­mus, pa­si­žy­mi re­ge­ne­ra­ci­nė­mis sa­vy­bė­mis. Jų gau­su uo­go­se (vy­nuo­gėse, mė­ly­nėse, avie­tėse, gerv­uo­gėse), prie­sko­niuo­se (roz­ma­ri­nuo­se, pet­ra­žo­lė­se, čiob­re­liuo­se, ba­zi­li­kuo­se). Vie­nas stip­riau­sių an­ti­ok­si­dan­tų – hid­rok­si­ti­ro­zo­lis, iš­gau­na­mas iš aly­vuo­gių vai­siaus eks­trak­tų.

Pa­sak pro­fe­so­rės, fer­men­tas na­to­ki­na­zė ga­li tu­rė­ti tei­gia­mo po­vei­kio krau­ja­gys­lių svei­ka­tai.

VUL San­ta­ros kli­ni­kų gy­dy­to­jo neu­ro­lo­go prof. dr. Da­liaus Ja­tu­žio komentaras

Įstei­gus ūmi­nio in­sul­to gy­dy­mo cen­trus stip­riai pa­ge­rė­jo ūmi­nio in­sul­to gy­dy­mo ga­li­my­bės, iš­au­go mo­der­nių gy­dy­mo me­to­dų – trom­bo­li­zės ir trom­bek­to­mi­jos – tai­ky­mas. Pa­vy­ko ko­ne ke­tu­ris kar­tus pa­di­din­ti trom­bo­li­zuo­ja­mų pa­cien­tų skai­čių, dau­giau nei de­šimt kar­tų – tram­bek­to­mi­jų skai­čių Lie­tu­vo­je. Tai kaip ge­rą­jį pa­vyz­dį pri­sta­to­me už­sie­nio kon­fe­ren­ci­jo­se. Šių me­to­dų pa­gal­ba ga­li­ma at­kimš­ti sme­ge­nų krau­ja­gys­lę, taip žy­miai su­ma­žin­ti sme­ge­nų pa­žei­di­mą ir pa­ge­rin­ti li­go­nių iš­gy­ve­na­mu­mą. De­ja, apie 10 proc. žmo­nių mirš­ta nuo in­sul­to ar jo kom­pli­ka­ci­jų. Ta­čiau tai­kant šiuos me­to­dus tarp iš­gy­ve­nu­sių­ pa­cien­tų iš­ei­tys yra žy­miai ge­res­nės, jie re­čiau in­va­li­di­zuo­ja­mi ir kt. Taip kar­tu su­ma­ži­na­ma naš­ta, ten­kan­ti li­go­niui, šei­mos na­riams ir vi­suo­me­nei. O tai ir yra svar­biau­sias už­da­vi­nys.

No­rint su­ma­žin­ti ser­ga­mu­mą in­sul­tu rei­kia kuo anks­čiau iš­aiš­kin­ti in­sul­to ri­zi­kos veiks­nius ir juos tin­ka­mai gy­dy­ti. Džiu­gu, kad nuo 2015-ųjų iš­au­go dis­li­pi­de­mi­jos gy­dy­mo ga­li­my­bės, nuo šių me­tų lap­kri­čio bus pra­dė­ti kom­pen­suo­ti nau­jos kar­tos ge­ria­mie­ji an­ti­ko­agu­lian­tai. Tai – veiks­min­giau­sia in­sul­to pri­fi­lak­ti­ka li­go­niams, ku­rie tu­ri prie­šir­džių vir­pė­ji­mą.

Mi­nė­tie­ji in­sul­to ri­zi­kos veiks­niai yra ge­riau kon­tro­liuo­ja­mi, žmo­nės dau­giau ži­no apie jį su­ke­lian­čias prie­žas­tis, pai­so svei­kos gy­ven­se­nos įpro­čių. Ta­čiau sie­kiant ryš­kaus efek­to, vi­sas šias prie­mo­nes rei­kia tai­ky­ti pa­kan­ka­mą lai­ko tar­pą.

Ir, be abe­jo, la­bai svar­bu lai­ku at­pa­žin­ti in­sul­tą ir kuo grei­čiau iš­kvies­ti grei­tą­ją pa­gal­bą. Tą da­ry­ti rei­kė­tų, jei stai­ga nu­sil­po vie­na kū­no pu­sė ar ga­lū­nė – pa­ra­ly­ža­vo ran­ką, ko­ją, vie­ną vei­do pu­sę; stai­giai be prie­žas­ties su­tri­ko kal­ba (tiek pats kal­bė­ji­mas, tiek kal­bos su­pra­ti­mas); at­si­ra­do vie­nos kū­no pu­sės ne­jaut­ra, nu­tir­pi­mas; stai­ga su­tri­ko re­ga; at­si­ra­do gal­vos svai­gi­mas, ly­di­mas lyg­sva­ros, ko­or­di­na­ci­jos su­tri­ki­mo. Ne­pa­mirš­ti rei­kė­tų ir stai­ga at­si­ra­du­sio ne­pa­ke­lia­mo gal­vos skaus­mo, tai ga­li bū­ti aneu­riz­mos ply­ši­mo po­žy­mis, he­mo­ra­gi­nio in­sul­to pra­džia. Vis­gi mi­nė­tie­ji simp­to­mai ne­bū­ti­nai tu­ri eiti kar­tu, už­ten­ka vie­no, kad kuo grei­čiau bū­tų kvie­čia­ma pa­gal­ba.

Verta žinoti

Žmo­gaus krau­jo­ta­ką su­da­ro dau­giau kaip 100 000 km krau­ja­gys­lių tin­klas, ku­riuo nuo­la­tos cir­ku­liuo­ja krau­jas, mais­ti­nės me­džia­gos, de­guo­nis. Krau­jo­ta­ka ga­li su­trik­ti ir su­si­da­ry­ti trom­bai įvai­raus am­žiaus žmo­nėms. Di­de­le trom­bų su­si­da­ry­mo ri­zi­ka pa­si­žy­mi žmo­nės, ku­rie ma­žiau fi­ziš­kai ak­ty­vūs, daž­nai pa­ti­ria stre­są, rū­ko, ku­riems pa­di­dė­jęs krau­jo­spūdis, cho­les­te­ro­lio ar gliu­ko­zės kie­kis krau­jy­je, bei tu­rin­tys trom­bo­zės ir ki­tų krau­jo­ta­kos su­tri­ki­mų pa­vel­dė­ji­mo ga­li­my­bę, kt.