– Sutikai kalbėtis itin jautria tema, kurią daugelis merginų tikrai laikytų paslaptyje. Kodėl?

– Matau daug prasmės tame. Juodžiausiomis ligos dienomis atrodė, kad mano gyvenimas sugadintas, kad sugadinta ir aš. Ir gydantis pirmaisiais metais buvo daugybė atkritimų. Kaskart nukrypus nuo gydymosi plano ir vėl imdama riboti maistą ar persivalgyti, jaučiausi beviltiškai, prarasdavau viltį apskritai pasveikti ir prie to labai prisidėjo informacijos trūkumas. Yra daug teorijos apie valgymo sutrikimus, bet aš nesuvedžiau jų su savimi, ir nepažinojau nei vieno žmogaus, kuris sirgo ir pasveiko. Girdėjau tik baisias istorijas apie mirštančias anoreksikes, niūrius filmus ar dokumentiką be laimingos pabaigos, o gydymo įstaigoje mačiau dešimtą kartą grįžtančius gydytis pacientus. Jeigu būčiau žinojusi, kad galima išlipti net iš tokios sunkios ir šlykščios būsenos, kurioje buvau, ir gyventi nuostabų gyvenimą, esu tikra, man būtų buvę žymiai lengviau tiek pasiryžti gydytis, tiek sveikti.

Tačiau visuomenėje ši tema yra tabu. Nepaisant to, kad serga labai daug vyrų ir moterų, vaikų ir pagyvenusių, visi slepia, tyli. Manau, tai prisideda prie to, kad kas valandą pasaulyje nuo anoreksijos miršta vienas žmogus ir net trečdalis sergančių bulimija yra bandę nusižudyti. Labai svarbu ir tai, kad aš pati dirbu sporto, kūno pokyčių srityje – projektas „Final Fit Ladies“ glaudžiai susijęs su mano patirtimi. Dirbdami su dalyvėmis visų pirma rūpinamės jų savijauta, sveikata. Aš noriu, kad kiekviena pamiltų save ir nutrauktų kovą su maistu ir savo kūnu. Šia veikla ir kalbėjimu apie savo patirtį tarsi grąžinu karmą už tai, kad pasveikau, ir noriu padėti kitoms, nes žinau, kaip tai būtų padėję man.

Kristina Pališkytė


– Šie sutrikimai neatsirado per naktį, ką tuo metu jautei ir galvojai apie savo svorį? Ar išties buvai stambesnė ar tai buvo tik pačios vaizduotės vaisius?

– Visada buvau normalaus svorio, ir dažnai sulaukdavau komplimentų dėl gražios figūros, tačiau mane itin smarkiai paveikė į Lietuvą atkeliavusi kūno kulto, fitneso mada. Socialiniai tinklai mirgėjo nuotraukomis, kuriose merginos apnuogino savo pilvo presus, laibas kojas, fotografai ėmė idealizuoti raktikaulius, dubens kaulus ir šonkaulius savo fotografijose (tokių gausu ir šiandien), visi ėmė girti „sveiką’’ mitybą ir atsidavimą sportui kaip gyvenimo prioritetui… Aš pasižiūrėjau į save, į savo sveiką pilvą, be jokių šonkaulių ir preso kaladėlių, įvertinau savo kojas, tarp kurių nebuvo tarpo, pačiupinėjau rankas, šonus… Ir supratau, kad būti normaliai, sveikai nebėra normalu...

Sportavau, buvau aktyvi ir anksčiau, bet maždaug 16-os mano galvoje atsirado balsas, kuris teigė, kad yra „geras’’ ir „blogas’’ maistas, kad sportuoti kasdien yra savaime suprantamas dalykas, kaip kasdienė higiena, kad visi kūno riebalai, „rinkės’’ rodo mano apsileidimą ir šiaip aš turiu atrodyti kaip fitneso ar „Victoria’s Secret’’ modeliai. Mano asmenybei su žemai saviverte ir perfekcionizmu šis spaudimas buvo lemtingas, ir aš save spaudžiau tol, kol išsivystė anoreksija, o vėliau ir bulimija.

Kristina Pališkytė

– Kas paskatino ignoruoti maistą ir kaip ilgai tą darei?

– Ignoruoti – labiausiai netinkamas žodis apibūdinti mano santykius su maistu. Vos ėmus „prisižiūrėti’’ mitybą, valgyti daugiau „sveiko’’ ir riboti saldaus, riebaus, greito maisto, pakito ne tik fizinis, bet ir psichologinis santykis su valgymu. Kuo daugiau stengiausi kontroliuoti mitybą, tuo labiau ėmiau domėtis kiekvieno produkto, patiekalo kaloringumu, maistine verte, kuo daugiau ribojau, tuo labiau visko norėjau ir tuo pačiu bijojau ir jaučiausi kalta ką nors suvalgiusi.

Mano tikslas buvo turėti ryškų presą, kokį mačiau nuotraukose. Klausiau sportuojančių draugų ir trenerių patarimų. Jie sakė, kad reikia mažinti riebalinį audinį (nors tuo metu būdama 163 cm ūgio svėriau vos 45–47 kg), sukurti kalorijų deficitą. Aš visada buvau sau labai griežta ir užsispyrusi, todėl to sąžiningai ir laikiausi. Mitybą ypatingai ribojau metus, kol sirgau anoreksija, o šiai ligai perėjus į bulimiją, ištisus metus truko ribojimas, persivalgymo priepuoliai ir persisportavimas kaip kompensacinis elgesys bandant sustabdyti svorio augimą.

– Gyvenai su tėvais, negi jie nematė, kad dukra nyksta akyse ir nebandėatvesti į protą"?

– Tėvai matė, kad tik mokausi ir sportuoju, ir buvo patenkinti, nes iš šono atrodžiau tobulas vaikas: pažymiai tik dešimtukai, po mokyklos sėdžiu prie namų darbų, o vakaroju sporto salėje. Jokių vakarėlių, švenčių, viskas atrodė netgi per gerai. Nerimas ėmė kilti tada, kai svoris nukrito iki 38–40 kilogramų. Kelis kartus jie bandė mane priversti prie jų pasisverti, bet aš su ašaromis isteriškai nesutikau, nes bijojau, kad jie sužinos tiesą ir trukdys man tęsti, ką darau… Be to, tėvams buvo sunku tai įžiūrėti ar „atvesti į protą’’, nes sirgdama labai daug melavau, slėpiau savo ligą, rengiausi daug sluoksnių drabužių, šypsodamasi pasakojau, kaip valgiau pas draugę ar mieste, kaip puikiai sekasi mokykloje ir panašiai. Ši liga iš šono gali būti visiškai nepastebima, ypač bulimija, kai svoris dažnai būna normalus.

Kristina Pališkytė

– Ar yra tiesos, kad anoreksikai mato iškreiptą savo atvaizdą veidrodyje? Ar pati sau tuo metu atrodei graži?

– Yra toks dalykas, kaip kūno vaizdo sutrikimas, būdingas daugumai sergančių valgymo sutrikimais, bet ne tik. Ir sąlyginai sveikas, diagnozės neturintis žmogus gali save matyti ne tokį, kaip jį mato aplinkiniai: per žemą, per aukštą, per liekną, per stambų, tiesiog negražų ar atstumiantį dėl kokios nors savo ypatybės. Tai nėra regėjimo sutrikimas, bet psichologinė problema: nerealistinis savo kūno vertinimas. Kai vyras arba moteris turi žemą savivertę, jaučiasi nepakankamai geri, mylimi, įvertinti, kartais ieško trūkumų savo išvaizdoje ir suverčia kaltę kokiai nors kūno daliai nematydami visumos…

Aš visada žiūrėdavau į savo pilvą. Turėjau įsitikinimą, kad jis atsikišęs, ir net sverdama 40–45 kilogramus mačiau, kad jis nėra visiškai plokščias, apsirengusi aptemptą suknelę neatrodau kaip modelis, nėra ryškaus preso, todėl jaučiausi nepakankamai sportiška ir liekna, ir jaučiau, kad stengiuosi nepakankamai. Nemačiau, kad jau esu išsekusi. Ir nesupratau, kiek mažai reikšmės gyvenime gali turėti pilvo išvaizda ar skaičiai svarstyklėse.

Apie grožį – sunku pasakyti. Kai sirgau anoreksija, ignoravau viską, man rūpėjo tik kalorijos ir svoris. Nesijaučiau graži, net ir nesiekiau būti graži, kam nors patikti ar užmegzti artimus ryšius, nes mano tikslas buvo tik viską kontroliuoti, ypač maistą ir svorį. Tačiau kai susirgau bulimija ir ėmė augti svoris, išvaizda tapo mano didžiausia problema – visada jaučiausi stora, šlykšti. Turiu pripažinti, kaip ir dauguma moterų, ir dabar nesu visiškai patenkinta savo kūnu, turiu savų kompleksų, tačiau tai nebekenkia mano sveikatai ir gyvenimo kokybei. Tikiuosi, kad anksčiau ar vėliau išmoksiu besąlygiškai save priimti.

– Kaip toli buvai nuėjusi?

Kristina Pališkytė

– Paminėjus valgymo sutrikimus žmonės dažniausiai įsivaizduoja tam tikrus stereotipus: jeigu anoreksikė, tai – vieni kaulai, jeigu bulimikė – tai vemia, jeigu persivalgo – tai nutukusi. Bet taip yra tikrai ne visada. Galbūt kai kuriems atrodo, kad toliausia, kur buvau nuėjusi, yra mano mažiausias pasiektas svoris – 38 kilogramai (18-os metų, ūgis 163 cm), tačiau aš žinau, kad giliausioje duobėje buvau tada, kai išsekau nuo bulimijos. Kiekvieną dieną norėdavau persivalgyti, bijojau maisto, bijojau priaugti svorio, labiausiai už viską norėjau sulieknėti, vyko amžina kova su maistu, su savo kūnu. Buvau tame viena ir tada jaučiausi blogiausiai, beviltiškai, nenorėjau gyventi.

– Kas buvo tas paskutinis lašas, paskatinęs ieškoti pagalbos?

– Vieną dieną tiesiog palūžau. Nuėjau į mokyklą (tuo metu mokiausi 12-oje klasėje), matematikos pamoką, sėdėjau žiūrėdama pro langą ir negalėjau nustoti verkti, nes galvoje sukosi mintys apie tai, kad nebenoriu gyventi. Išėjau į koridorių ir prasidėjo didžiulis emocijų protrūkis, nuėjau pas seselę, ji patarė tiesiog eiti namo pailsėti. Grįžusi namo sėdėjau, o galvoje sukosi savižudybių būdai. Tuo metu verkiau dėl to, kad negalėjau nusižudyti – jaučiau atsakomybę prieš savo šeimą, senelius, galvojau apie savo sesę, kuri dabar yra mano geriausia draugė ir motyvacija nepasiduoti. Nenorėjau, kad jie kentėtų per mane, bet nežinojau, kas man ir kur kreiptis. Paskambinau į polikliniką, tačiau jiems pakėlus ragelį negalėjau nieko pasakyti, tik kūkčiojau be sustojimo. Registratūros darbuotoja man pasiūlė iškart atvykti pas psichologą. O jis mane nusiuntė į Valgymo sutrikimų centrą.

– Sveikimo periodas turbūt nebuvo lengvas?

– Visų pirma, tik Valgymo sutrikimų centre sužinojau, kuo sergu. Iki tol nejaučiau „nusipelniusi’’ diagnozės ir pagalbos, galvojau, kad aš tiesiog esu nevykėlė, neturiu valios, nesugebu normaliai valgyti… Bet gydytoja man pasakė, kad tai – liga, ne mano valios reikalas, ir aš galiu gauti gydymą. Man labai palengvėjo. Gydydamasi praėjau daug skaudžių etapų ir lūžių, atkritimų. Užtruko apie pusmetį, kol laikydamasi dietologės sudaryto plano, atgavau alkio ir sotumo jausmą, sumažėjo impulsai persivalgyti. Gydymas susidarė iš mitybos ir dienos režimo atstatymo, grupinių ir individualių terapijų. Sveikimo periodas, manau, sunkiausias buvo mano šeimai, nes gydantis atsivėrė mano vidinės žaizdos, ėmė lietis nuoskaudos, pyktis, turėjau iš naujo atrasti save, savo emocijas. Užtruko maždaug metus, kol ėmiau jaustis laisva nuo valgymo sutrikimų.

Kristina Pališkytė

– Esi išvaizdi ir puikios figūros mergina. Kokiais būdais (sveikais) tai pavyksta pasiekti?

– Ačiū už komplimentus! Nedarau nieko dėl savo figūros, esu tokia pati ir tada, kai visą vasarą atostogauju su meniu „viskas įskaičiuota“, ir tada, kai intensyviai treniruojuosi – be projekto veiklos dar užsiimu jamaikiečių gatvės šokiais. Valgau intuityviai – viską, ką noriu, kiek noriu, kada noriu. Nebeskirstau maisto į gerą ir blogą, natūraliai išeina, kad maždaug 70 proc. raciono sudaro vadinamieji „sveiki’’ pilnaverčiai produktai, o apie 30 proc. – maistas malonumui, labiausiai mėgstu saldumynus ir tikrai jų neatsisakau. Kūnui nieko netrūksta, todėl nėra ir potraukio persivalgyti, ir jis nieko nekaupia. 3,5 metų esu be atkryčių ir mano svoris visą tą laiką buvo toks pat – apie 55 kilogramus. Kaip ir minėjau, nesijaučiu visiškai patenkinta savo išvaizda, bet vis labiau save myliu ir mėgaujuosi gyvenimu dar labiau nei dauguma – kai kuriuos net erzina mano entuziazmas, energija ir pozityvumas.

Prie to labai prisideda darbas mano įkurtame projekte. Jo komanda (treneriai Andrius Birulinas ir Vidmantas Čiūta, mitybos specialistas Artur Swan – „Motyvuoti atletai’’) yra labai rūpestingi žmonės su sveiku požiūriu į žmogaus kūną ir jo formavimą, mums visiems svarbiausia yra gera savijauta ir gyvenimo kokybė. Dirbdama tokioje aplinkoje jaučiuosi labai laiminga.

Yra trenerių, kurie net lieknoms ar normalaus sudėjimo moterims padeda mesti svorį iki pavojingo sveikatai, džiaugiasi greitais pasiekimais, „ryškina’’ ir ruošia varžyboms…Ir visi tyli apie tai, kas būna po to – kad svoris grįžta atgal, kad ištinka persivalgymo priepuoliai, atsiranda sveikatos sutrikimų ir psichologinių problemų… Jiems svarbiausia padaryti greitą, maksimalų rezultatą nepaisant savijautos ir pasekmių. Aš, prasirgusi valgymo sutrikimais, nebegaliu tokių toleruoti, nes žinau, kiek daug merginų ilgai gydosi po tokių „sėkmės istorijų’’ ir kūno rengybos varžybų. Noriu savo skaudžią patirtį paversti į kai ką pozityvaus. Tai – mano kasdienė motyvacija.

Kristina Pališkytė

– Kokią pagrindinę žinutę norėtum perduoti kitoms savo likimo merginoms ar toms, kurios tik mano, kad yra per storos?

– Visų pirma, žinutę noriu perduoti ne tik merginoms, nes valgymo sutrikimais serga ir vyrai. Noriu pasakyti visiems žmonėms, kad jūs nesate mėsos gabalai, kuriuos galima kaip nori pjaustyti, išdarinėti ir patiekti kitiems pagal jų pageidavimus ar savo sumanymą. Kiekvienas esame nuostabiai skirtingas, o mūsų kūną, išvaizdą, mitybą veikia daugybė faktorių: genetika, hormonų ir visų kūno organų veikla, miegas, stresas, ligos ir taip toliau. Neprivalote nustatyti sau reikalavimo sverti ar atrodyti taip, kaip jums šaus į galvą, nes galite sumokėti per didelę kainą. Jeigu siekiate būti sveikesni, sportiškesni, dirbkite tik su profesionalais, kurie jus vertins kaip žmogų, o ne krūvą raumenų ir riebalų.

Aš manau, kad normalu ne visada jaustis gražiam ir tobulam. Labai rekomenduoju pajausti ir lavinti savo kūną per aktyvią fizinę veiklą, suteikti savo kūnui geriausias maistines medžiagas, bet nebijant šalia to ir pasilepinti vien dėl malonumo. Galvoti apie tai, ką jauti, o ne kaip atrodai.

Ir svarbiausia – jeigu tyčia laikai per mažą svorį (pagal KMI) arba nuolat stengiesi sverti kiek įmanoma mažiau, jeigu jautiesi įklimpęs į ribojimų ir persivalgymo ratą, jeigu tavo gyvenime svorio metimas ar, kitaip sakant, figūros formavimas, mitybos taisyklės ir sportas yra būtinybė, pats svarbiausias dalykas, jeigu jauti, kad nebemoki valgyti be baimės, gėdos ir kaltės jausmų, nekenti savo kūno – kreipkis pagalbos. Nesigėdyk savo ligos – juk jeigu sirgtum diabetu nesvarstytum, ar gydytis? Taip ir su valgymo sutrikimais – nei vienas nesame visų sričių profesionalas, todėl visiškai suprantama, kad gali reikėti pagalbos mokantis sveikos gyvensenos. Drąsiai spręsk tas problemas, kurios kenkia tavo sveikatai ir gyvenimo kokybei. Pirmas žingsnis gali būti žinutė man – tikrai mielai pasikalbėsiu ar patarsiu, kiek leis mano žinios ir patirtis, galbūt padėsiu surasti specialistų, tad jeigu galiu padėti – nesidrovėkite parašyti.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (44)